Kitabı oku: «Gražina»

 
Vėjas kas kartą žiauriaus pučia, šąla;
Miglos ant žemės, o mėnuo padange
Per miglas bėgdams, tartum skraiste brangia.
Debesiais dengias, tai temsta, tai bąla,
Tarp rudens oro šalto, nevienodo.
Žemė lyg butas tamsusis išrodo¹,
Debesys rodos lyg judantis skliautas,
Mėnuo lyg langas tam skliaute išpjautas.
 
 
Rūmai, statyti ant kalno Naupilės²,
Blizga palšai³ prieš nakties akį švisą.
Šone, ant rėvo⁴, kur volas⁵ pakilęs,
Kėpso šešėliai smiltynę aptiesę,
Vietom’s į rėvą nuo volo nusprūsta,
Kur po pelėsiais vanduo žalias pūsta⁶.
 
 
Miestas miegojo, ir pilyj pradėjo
Žiburiai gest, tiktai bokšte, ant volo
Pilies sargai pastatyti budėjo;
Vienkart, težiūrint, jie mato, iš tolo
Lyg koki⁷ žmonės per tyrą atvengia.
Paskui kiekvieną šešėlis juods mirga,
O bėga greitai, matyt tur’ po žirgą,
Šviečiasi aiškiai, šarvais apsidengę.
Žirgai sužvengė, dundėt ėmė sienon,
Ant šlapių žirgų trys jočiai⁸ sėdėjo.
Rėvą prijojus sustojo ir vienas
Ėmęs trimitą tuoj pūsti pradėjo,
Užtrimytavus taip trejetą kartų,
Sargas ant balso⁹ iš bokšto atsuko;
Čerška retežiai¹⁰ rakinti prie vartų
Ir sunkus tiltas nupuola ant tako.
 
 
Kad žingeidumą tuščią apmalšint¹¹.
Iš visų pusių sargai suėj’¹², žiūri.
Vienas iš jočių, vyriausias matyti,
Rūbą ir ginklą kuo gražiausią turi:
Skraistė balta, ant jos kryžių tur’ juodą.
Kryžių ant kaklo prie raikščio¹³ geltono¹⁴.
Ant pečią triubą, kuria gandą duoda.
Kirvį ir kardą prie kairiojo šono.
 
 
Veikiai kryžioką sargai pažinojo: —
Juokauja, šaipos, o vienas sušuko:
– Ko šit’s šunspusė vėlai taip atjojo?…
Storas nuo kraujo Lietuvių sutuko!
Kad be tarnų, tiktai vienas čia būtų,
Ašmenims kardo tuoj, perveręs širdį¹⁵,
Stumčiau po tiltu, tegul ten bepūtų!
Taip sau kalbėjo, tas neva negirdi.
Bet kur, girdėjo, nes galvą tik krato:
Nors vokietis, žmones kalbant suprato¹⁶.
– Kur Kunigaikštis? – sargų jisai klausia.
– Ilsisi, miega ir naktį nepri’ma¹⁷
Nieko pas save. – Nors būtų vėliausia,
Turit pranešt apie mūs’¹⁸ pribuvimą:
Siuntiniai esam, kelionės mūs’ mierį
Apreikš šis žiedas ant rankos ką žėri:
Jį kunigaikščiui nuneškit, įteikę
Dasižinosit kas mes, ko mums reikia.
 
 
Tyka aplink; rūmuos miega kas gyvas;
Bet aukštai, bokšte, kas tai būt per dyvas?
Pas Lietavorą per langą mažytį
Spingsant prigesus šviesa dar matyti.
Šiandien jis grįžo, buo¹⁹ toloj kelionėj,
Reiktų dabartės²⁰ ilsėtis maloniai.
 
 
Bet Lietavors nemiegojo. Teisybė,
Siųsta po durim žiūrėt. – Nemiegojo²¹
Tiktai vėlai taip nieks iš sargų jojo:
Ponai, bajorai, visa vyriausybė
Pas jį į rūmus įeiti bijojo.
Siunčia kryžiokas, grūmoja, grasina,
Prašyms, grasinimas baimės n’įveikia²²:
Iš budinčiųjų kad nieks neketina
Eiti, Rinvitą pabudinti reikia.
Senis Rinvitas namie tiek, tiek kare
Naudos tėvynei labai daug padarė, —
Kare muš'²³ priešus, namie vaidus taiko,
Jį Lietavoras aukštoj garbėj laiko,
Taigi, diena būt, naktis, arba rytas,
Viešpačio butas jam vis at’darytas.
 
 
Bute tamsu buo; kerčioj tik žibėjo
Mirštančia, balta šviesa žiburėlis.
Lietavors rūškans²⁴ prie stalo stovėjo,
Misli’o²⁵, tai klausė vėl galvą pakėlęs,
Ką apie siuntinius Rinvit’s kalbėjo;
Ruožtais dūsavo, tai raudo, tai balo,
Vėl vaikščioj greitai pakilęs, ant galo²⁶
Žiburį pr’ėjęs taisyti pradėjo,
Rodosi taiso: pridengia su sauja,
Žiburys suvis žibėjęs paliauja²⁷.
 
 
Turėjo tyčiomis jį užgesinti,
Nes iš jausmų, ką veiduos išsipylę
Buo, nenorėj, idant tarnas atminti
Stengtų širdies jojo paslaptį gilią.
Vėl atsistojo, vėl eit pasileido;
Bet kad prie lango grotuoto priėjo,
Aiškiai matyt buo prieš mėnesio veidą,
Kurs per langelį į vidų žiūrėjo,
Aiškiai matyti, kad dantys sukąsti
Ir kerštas slepias’ ant suraukto veido,
O žvilgyj’ žaib’s, koks retai labai esti.
 
 
Vėla nuo lango greitai atsitraukia,
Liepia Rinvitui duris uždaryti:
Nors akyse abejonę matyti,
Nors juoku šaltu veidai apsitraukia;
Jis vienog sėdęs, kalba gana aiškiai,
Tokią naujieną Rinvitui apreiškia.
 
 
Atmeni, sako, patsai, Rinvituli,
Kaip pernai raštai iš Vilniaus parėjo.
Vytaut’s Lydos kunigaikščiu uždėjo²⁸
Mane ir visą palaimos tą šalį,
Tuos plotus žemės, kurie man priguli
Be dovanos jojo į pačios²⁹ dalį.
Jis, kad parodyt jogei labo geidžia,
Lyg savo lobį žemes tas apleidžia.
 
 
Taip kunigaikšti! – Taigi ir dabartės
Eisim užimt dovanotą mums turtą;
Liepk, kad imtų išnešt manąjį papartį
Uždegti stiebai, kad būtų užkurta
Ugnis ant volų. Sargai tegul renka
Trimitorius, prisakyk jiems suėjus
Triūbyt³⁰ neliaujant į keturis vėjus,
Triūbyt ir triūbyt, kiek galios užtenka!
Iš visų pusių kareiviai pribūti
Turi ant balso į pylimą: krūtį
Savo kiekvienas šarvais teužkloja,
Taisosi ginklą ir žirgą balnoja;
Žmonėms ir žirgams tur būt pagaminto
Maisto, kiek reikia ik³¹ nakčiai nuo ryto.
Kad kaip reik viskas liksis sutaisyta,
Mindaugo kapą kaip tik pirmutinis³²
Spindulys grybštels, apreikšdamas rytą,
Laukite manęs ant gatvės lydinės³³.
 
 
Taip kunigaikštis prisakymus leido;
Žodžiai iš lūpų tekėte tekėjo
Bet kodėl naktį? Kodėl ant jo veido
Šiandien toks paslėptas kerštas gulėjo?
Norint tais žodžiais liepimų begalį³⁴
Skaitlių³⁵ išpildyt Rinvitui suteikia.
Aiškiai matyt, kad tik vieną jų dalį
Tarnui atvėręs parodo kaip reikia;
Kitą gi, nors valandoj taip karštojo’³⁶,
Tylint krūtinėj giliai užkavojo.
 
 
Lietavors baigė ir rodosi lauktų,
Kad su liepimais Rinvits atsitrauktų,
Bet Rinvit’s stovi, dūmoja stovėdamas,
O iš to viso, ką girdi, ką mato,
Nors ponas daug užtylėjo kalbėdams,
Jis viską aiškiai patsai dasiprato³⁷.
Ko dabar tvertis? Žino, kad rodos
Svetimos viešpačiui niekad n’įtinka:
Viską an’s daro, kaip jam geriaus rodos’,
Kaip galva liepia, kas širdžiai patinka,
O ką išpildyt tvirtai sudūmoja,
Be atmainos to visuomet laikysis:
Gaisras gesinam’s labiaus dar liepsnoja…
Vienog Rinvitas, karštai mylintysis
Tėviškę, aiškiai supranta ir žino,
Jog šitą kartą labai keistai veiktų,
Jei taip svarbioj, pavojingoj adynoj³⁸,
Viešpačiui klystant rodos, nesuteiktų.
Taip, kad galvoj šias dvi nuomones svoriu,
Pirmąją lenkia, paskesniąją stveria.
 
 
– Ponut’³⁹, kur tik tave mierai⁴⁰ šie kelia,
Visuomet esame tau atsidavę:
Kur tiktai liepsi, kur rodysi kelią,
Ant vieno žingsnio neapleisim tave,
Seksim, klausysim. Bet, mielas ponuli,
Reik ir padonis⁴¹ guodonėj⁴² laikyti,
Labą tėvynės niekad nepriguli
Ant vienos mislies svarstyklių svarstyti.
Atmenu dailiai ir tėvas tavasis,
Nors aukščiaus’ nuomones laike savąsias.
Bet pirm’ nei kardą iš makštų ištraukė,
Į rodą⁴³ amžium senesniuosius šaukė.
Taip aš, už stalo sėdėdamas, tankiai
Būdavo drąsiai, rodos, davinėjau;
Atleiskie todėl ir šiandien nuolankiai,
Kad išmest žodį tau įsidrąsėjau. —
Būdamas senas, su plauku žiloku,
Dalykus sverti ir šiaip ir taip moku;
Bet ne’tsurgum’s⁴⁴ šios kelionės, bijausi.
Kad nelaimingai labai baigtis gali,
Jeigu į Lydą dabartės keliauji,
Tau pagal tiesą prigulinčią šalį.
Minkie, slapus antpuolimas galėtų
Mus su lydėnais suerzinti drūčiai⁴⁵,
Likties’ po tam, būdu karo, turėtų
Vieni kaip ponai, kiti kaip vergučiai.
 
 
Paskalas aplink tuojaus grūdus sėja,
Žmonės brandina juos mislim' neliovę,
Mislim brandina, melu užakėja⁴⁶…
Vaisių toks grūdas išduot gali kartų.
Kurs erzin’ meilę ir mažina šlovę.
Tūlas, nežinąs, tuojaus mus aptartų,
Esant plėšikais. Netoks papratimas
Tarpe valdonų senovėj žiliojo’
Prabočių⁴⁷ mūsų šalyj ponavojo⁴⁸,
Kada taip būdavo kraustytis imas;
Jeigu norėtum senovę laikyti,
Teikis senovės žmonių paklausyti.
 
 
Prigul kareiviams pirmiaus’ žinią duoti,
Jogei visi, ką čionais mieste esti⁴⁹
Ir kurie kaimuos toli išsibastę,
Veikiai į pylį sueitų ginkluoti.
Vienus galėsi iš tų, kaip pats’ geisi.
Vietoj sargybos palikti prie savęs;
Kitus, po mano valdžia atidavęs,
Kad ir ryt rytą kelionėn išleisi.
Su kunigais, vaidilučiais garbingais,
Su daiktais kare, puotoj reikalingais.
Laimingiaus sektųs⁵⁰, kad dailiaus nuduotų
Ir kad nė valgyt, nė gert nestokotų⁵¹.
 
 
Nes karo laiku nevien prasti žmonės
Ir vyriausybė midum smaguriauja.
O kunigaikščio duosnum’s ir malonis
Ateitį gerą visad pranašauja.
Sens⁵² paprotys, siekęs gilią senovę.
Jį turim švęsti per amžius neliovę.
 
 
Baigė kalbėjęs, aptyko⁵³, nurimo.
Bet vėl tuoj tarė arti lango stojęs:
– Jotis prie bokšto, matyt, tenais rimo,
Štai ir kiti du po žirgą vadžiojas…
Siuntinia vokiečius. Liept juos pašaukti
Ar tur kieme atsakymo laukti?
 
 
Taręs, nuo lango vėla prasitraukia.
Vėl savo kalbą ir šiaip ir taip varto:
Taip kunigaikštį neliaudams kvošt, laukia
Kad apie siuntinius ką prasitartų.
 
 
Lietavors taria: – Jei kad atsitinka.
Jog tarp dalykų kuo pavojingiausių
Savo padonų, rodos, kartais klausiu,
Tavosios rodos⁵⁴ labiaus man patinka:
Tu visame iš mūsiškių pirmiausias,
Jaun's ėsi kare, rodoje seniausias;
Tiesa, nenoriu, kad paslapčios dūmos
Kitiems padonams atviros stovėtų.
Nes kibirkštis, pasirodžiusi dūmuos,
Jei pakišt vėjui, ilgai nespindėtų.
Vienog dalyks šis, kuriuo baigiu viską.
Lai nei perkūnas pirm’ trenkia, nei blizga.
Tau tiktai trumpą atsakymą duosiu:
Ryt’ ant žemaičių visus jus veduosi.
 
 
Todėl taip greitai, todėl valandoje
Nepaprastoj taip ir taip netikėto',
Nes žinau, Vytaut’s seniai mus daboja,
Kad iš netyčių užklupti galėtų.
Gal ir į Lydą drįso mane šaukti,
Kad pasišaukus užmušt ar užsmaugti.
 
 
Sergėtis reik; pas kryžiokišką vadą
Vakar bebūdam’s dariau sutarimą:
Ordens į talką duot ricierius žada.
Už ką nuo mūs’ plotą žemių ats’ima.
Jei dabar lanko, jei siuntinius leidžia,
Regima, sutartį pildyti geidžia.
 
 
Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti⁵⁵,
Dėl mūs’ geriausias dalyks pasilieka.
Tūkstančių porą kryžiokų laimėti.
Jotų ir pėsčiųjų dvigubai tieka⁵⁶.
Patsai mačiau dar svečiuodams pas juosius
Tuos rimtus vyrus, ką duoti man rengia:
Kūnu kur kas didesni už manuosius⁵⁷,
Krūtį ir kaktą jųjų šarvai dengia;
O stos į karą, tai net baimė tveria,
 
 
Matant, pašones mūsiškiams kaip veria.
Pestininks turi kiekviens po gyvatę,
Ką šviną⁵⁸ suodžius ir pakulas ryja,
Kaip tik jos kaklą į priešus atstatę
Pradeda erzint, prikišę žariją,
Šnypščia gyvatė, ugnim, dūmais vemia
Ir tuojaus priešą partrenkia į žemę.
Anais tai metais nuo pramonio šito
Vieliuonos mūruos Gedimin’s parkrito.
 
 
Vilkinims baimė tik darbą gaišina,
Užtai tuoj ryt’ žemaičius atlankysim
Ir kol jie Lydą menkai nuo mūs’ gina,
Eisim, kaposim viską ir draskysim.
 
 
Rinvits, užgauts netikėta naujiena,
Stebisi, misli’a, atsakyti taiko.
Mislys pabūgus galvoj n’užsilaiko⁵⁹,
Slysta tolydžio viena paskui vieną;
Svarbios ant tiek, kad užslėpt jas netinka,
Todėl išdrįsęs: – Viešpatie, surinka,
Amžiuje mano nenoriu, kad duotus
Brolius prieš brolius matyti ginkluotus!…
Vakar mus’ kardas į vokiečių sprandus
Šipo, o šiadien, kad gint juos galandas?.
Niekai gyvent be vienybės – teisybė,
Bet niekiaus būt su kryžiokais vienybėj
Rods, pasitaiko, kad kaimynas kaimyną.
Su kuriuo pykos per metelių kiekį,
Ima, ant galo piktumą palieka
Ir jį nei brolį karštai apkabina.
Daug aršesnėj, su kaimynu kaimynas —
Lenkas su lietuviu santaikoj būva,
O vienog tankiai, suėję į krūvą.
Stikleliu midaus paeiliui dalinas,
Geria, bučiuojas, o kada pris’eina.
Ir į pagelbą viens vienam nueina:
Da piktesnėj už lietuvį ir lenką
Su žalčiais žmonės gyvena sandaro'.
Bet kada žmogus duris jam pradaro,
Žaltys nei svečias kad butan jo slenka⁶⁰
Jei tik dėl šlovės dievų amžinųjų
Lietuvis pieno nesigail’ dėl jųjų;
Tad žaltys savas, užsliuogęs⁶¹ ant rankų.
Laižo pirštus jo gyliu sukaitinęs,
Kartais, užlipęs ant vaiko krūtinės,
Lyg vario žiedas miegot susirango.
 
 
Vienog kryžioką – gyvatę per amžių
Nenumalšinsi aukos būdu jokiu;
Maža jau prūsiško aukso suglamžius
Žemių, žmonių ir šiaip lobių visokių? —
Vis alkana da ir, kad primanytų.
Valanda viena visus mus išrytų.
 
 
Vien sutikim’s apgint lietuvius gali
Metas į metą veltuo⁶² į jų šalį
Traukiame miestų ir pylimų griauti;
Ordens nelemtas lyg smakas⁶³ išrodo⁶⁴,
Kuriam, kad vieną kaukuolę nupjauti,
Tuoj į jos vietą dešimts pasirodo,
Pjaukim!… Iš tiesų, paikai pasistato,
Kurs su lietuviais suvest nor⁶⁵ kryžioką,
Nors kunigaikštį paimk, imk prasčioką,
Nėra nė vieno, kurisai nemato
Jų pasalų, kurs nuo jų nesitrauktų,
Tartum nuo maro kokio, kiekvien’s geistų
Nuo žmonių, genčių geriaus būt apleistu,
Bet į pagelbą križiokų nešauktų;
Kiekvien’s, sakau tau, greičiaus šimtą kartų
Geležį karštą, nei ranką jų stvertų.
 
 
Vytauts grasin'! Ar pavojus daėjęs
Jau iki to, kad nebūtum aps’ėjęs
Ir be kryžiokų? Ant galo, ar esat
Taip jau įniršę ant savęs, ar būtų
Siūlas vaidų, ką jus riša, taip drūtu,
Jog delnais brolių nutraukt negalėsit?
 
 
Kaip gali tikrint⁶⁶, kad teisūs tie žodžiai.
Kad Vytaut’s spąstus visur broliams taiso,
Laužydams sutartis skriaust mus nor godžiai?
 
 
Leiskie, da sykį pas jįjį nueisiu,
Da sušnekėsim, sutarsim da kartą…
– Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta, —⁶⁷
Vytaut’s da niekada žodį, kaip reikia,
Duotą n’išpildė, šią dieną jam vėjas
Tokias mislis, ryt kitokias suteikia:
Andai buvau kunigaikščiui tikėjęs,
Sakė, prie Naupilės Lydą pridėsiu;
Da’rtės⁶⁸, matau, atėj’ galas ilgesių:
Valandą gerą jisai nužiūrėjęs,
Kada mūsiškiai visur išsklaidyti
Tapo, atleidžia žinias, būk lydiečiai
Manęs ilgiaus nebenori klausyti, —
Jįjį, matyti, Lydon užsikviečia.
Vytaut’s teisus gi, neskriaus mūs' ir, je’gu
Lydą atims, mums duot kitas kas rasis, —
Smiltys Rusijos ar pelkės Varegų⁶⁹!
Ten jau nuo šiandien eis kelias manasis,
Ten visus brolius ir gimines varo,
 

 
Vienas, vyriausias, į ranką paėmęs
Peilį į krūtį kryžioko jau stato,
Tyčiom’s jį laiko į širdį įrėmęs,
Štai juodą jotį vėl atvykstant mato.
 
 
Kas jis, iš kur jis? Kareiviai pažino’:
Mušantiš šiandien pakalnėj, iš ryto,
Kad lietuviai pamest mūšį ketino,
Kad vokiečiai kunigaikštį apspito¹⁵¹,
Jis, tartum kokia dvasia – geradėjas,
Ką laimint žmones gėrybem’s paprato,
Kad mūsiškius jau apilsusius mato,
Spėkų ir dvasios priduoda atėjęs.
Tiek tik težino. Ir da’r jį išvysta
Ant to pat žirgo, ir da’r toj pat dengia
Skraiste. Bet kas jis? – Žiūrėkit! Pradengia
Veidą – kaip yr’, pasirodo… O dyvas!..
Jei ne vylia¹⁵², jei mūs’, akys neklysta,
Tai Lietavors, kunigaikštis dar gyvas!
Gyvas! Surinka balsu vienu, gyvas!
O išduot’s garsas, ilgai nenustodams,
Griaudžia toli po Naupilės aplinką,
Visus jis linksmin’, visiems judin’ širdį;
Tik Lietavors jo neb’jaučia, neb’girdi…
Stovi ir, rod’s jau ant nieko ne’tbodams,
Liūdnai, graudingai į minią pažiūri,
Šaltu už viską juoku dėkavodams,
Juoku, kurs jokios gyvybės neturi,
Kurs skaistų veidą ir akis apklodams,
Tiek tik linksmybės priduoda ir dabo¹⁵³.
Kiek pundai kvietkų padėti ant gralo
 
 
Tyka. Deg’ laužą, ugnis aukštyn kyla,
O kunigaikštis, visuotiną tylą
Pertraukdams – „Žinot kieno čionais kūnas,
Sako, nuo laužo Anapilyn žengia?
Tai Gražina, moteriškė – didžiūnas!”.¹⁵⁴
Kerštą atpildžiau, bet kerštas n’įstengia
Sugrąžint širdžiai ramybės! Suriko,
Šoko ant laužo ir dūmuos… išnyko¹⁵⁵.
 

Pažaislyj'¹⁵⁶. 1888 m.

Epilogas išdavėjo

 
Skaitytojai malonūs, šitą pasakaitę
Nesuprasit gal gerai, lik galo daskaitę.
Nes kad viskas neaškioj perspektyvoj dyla,
Daug klausimų mintyje suerzintoj kyla:
Kodėl Gražina viską taip neaiškiai veikia?
Kodėl pats jai per vėlai pagelbą suteikia?
Antra, ar ji saunoriai pradeda tą karę,
Juk vokiečiai su patim bu’o sandarą darę?
Atsakymū šitam knygoj sunku rasti.
Nes autorius abelnai viską duod' suprasti.
Tikrų žinių kaip reikia n'įstengdams paduoti.
Malonėjo mat tylėt velyj, nei meluoti. —
Mirus, rankraštis tas man kasžin kaip pakliuvo,
Aš perskaičiau, pamatęs, kad rašte nebuvo
Mislys aiškiai surištos, kaip būti privalo.
O norėdams datęsti pasaką lik galo.
Naupilėje teiravaus, klausiau vieno, kito,
Bet teisybės nežinoj nieks, išskyrus Rinvito.
Tasai vėl per prisiegos ar prižadų raikštę¹⁵⁷,
Ką patyrė, nė vienam n'išreikštė į aikštę.
Laimė, kitas bu'o žmogus, kurs paslaptį šitą
Žinojo gal ne aršiaus už patį Rinvitą, – (dams,
Germus ponios, tas menkiaus prižadus laiky
Pasakojo, aš rašiau, o aiškiai matydams,
Kad jo žodžiui ir knygos susitaiko daikte,
Pasiryžau jais šią istoriją baigti.
Germus kalbėj: – Gražina, kaip tik dažinojo,
Ko vokiečių siuntiniai taip vėlai atjojo,
Tuoj nubėgo pas patį, bet, nors ką nė darė,
Lietavors lyg apkurto, lyg ausis uždarė:
„ Ne, ir ne”. Taip Gražina išeina apvilta,
Siunčia mane siuntinius sulaikyt prieš tiltą
Ant terasos, arba ne, ant valandos laiko
Paliept jiems, te už pilies vartų susilaiko.
Nesupratau, paskubus mat greit žodžius tarė, —
Aš nuėjęs jiems sakiau: „Jus laukan išvarė! ”
Iš to visa nelaimė, vokiečiai įnirto
Ir, vietoje būt draugais į priešus pavirto.
Kad Gražinai pasakiau viską, kas įvyko,
Bėga vėla pas patį, aš paskui, iš tyko,
Abu kartu kambarį pasilsio atlankę,
Kunigaikštis, girdime, tamsoj miega, krankia;
Pr’ėj Gražina prie lovos, budinti n’išdrįsta,
Bet tuoj kita jai mislis į galvą atklysta:
Ima kardą, ką šalia prie lovos kabojo,
Deda šarvus ant savęs, velkas’ plaščium jojo
Ir paliepus man tylėt, lėtai prasitraukia.
Eina laukan, kur žirgas pabalnotas laukia,
Bet kad besėdant kairiu šonu atsisuko,
Matau, kardo neturi, misliu sau, nutruko
Ir rūmuose kur liko, bėgu greit ieškoti,
O tuo tarpu kareiviai jau pradeda joti,
Jr išjojo; sargai juos išleidę į karę,
Kaip paprastai, tur tiltą ir vartus uždarę.
Nėra rodos, sugrįžtų atgalios į rūmus,
Laukiu, kas bus, n’užilgo klonij matau dūmus
Girdžiu griausmą šaudyklių, kanuolinių¹⁵⁸ šūvių
Ženklą pradėtos kovos su priešais lietuvių.
 
 
Lietavoras tuo tarpu, gana išmiegojęs.
Ar pabudints bildesiu, kelias’, atsistojęs
Ploja, šaukia. Įslinkęs aš į tamsų jojo
Rūmą, regėjau, kaip ginklų ieškojo.
Baldė duris, pribėgo prie Gražinos buto,
Grįžęs, išlaužęs kliūges¹⁵⁹, kieme pasijuto
B’ėsąs; vėl šaukia, rėkia vėl iš viso vieko,
Nieks jam nieko, ne’tsakė, nes nebuvo nieko.
Tad į stonią¹⁶⁰ nubėga, vartus pats at’daro.
Klauso, užsėdęs žirgą zovada¹⁶¹ pavaro,
Ir kaip žaibas, per laukus, per mišką ir klonį
Vieton kovos kuo veikiaus dasigaut maloni.
Aš vis stoviu prie lango, laukiu mūšio galo,
Jau dienoja, jau ryto aušrinė pabalo, —
Grįžta visi – Lietavor’s, Rinvit’s ir Gražiną
Apalpusią, ant žirgo sėdinčią, grąžina
Sužeistą. Sunku išreikšt tą valandą baugią!
Kassyk silpsta, kraujai ją viduriuose smauga,
Puolus’ vyrui prie kojų, pilna meilės jausmo,
Ir guodonės, gailesčio ir mirtino skausmo.
– Pučiut’, sako, tai pirmos yr’ ir paskutinės
Mano kaltės, atleisk jas dėl meilės tėvynės.
Ir numirė, ant vyro krūtinės pasvirus;
Aš ir tenais stovėjau lik mirštant, numirus.
Kada kūną kareiviai laidoti apnyko.
Pasislėpiau. – Žinot, kas toliaus atsitiko.
 
 
Taip pasakoj, iš pradžių paslapta, iš tyko,
Bet po mirčiai Rinvito, kad baimė išnyko,
Germui kalboj nuo nieko nereikėj dabotis,
Žinia toj kaskart labiaus pradėjo plėtotis:
Da’r, nėr žmogaus ant plačių Naugarduko plotų,
Kursai apie Gražiną dainos nežinotų;
Žino, dainuoja bernai, kartoja mergaitės, —
Kovos vietą vadina lauku Lietuvaitės.