Kitabı oku: «Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes»
Skiriu Rut
Pratarmė
2009 M. RUDENĮ PASIEKIAMAS SUSITARIMAS. Po kelerių metų derybų Stokholmo moderniojo meno muziejus priverstas grąžinti vokiečių ekspresionisto Emilio Noldės (Emil Nolde) paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ (Blumengarten (Utenwarf).
Paaiškėjo, kad XX a. septintame dešimtmetyje muziejaus direktoriaus Pontuso Hulteno (Pontus Hultén) iš Šveicarijos įsigytą paveikslą gaubia tamsi istorija. Kūrinys neaiškiomis aplinkybėmis dingo ketvirto dešimtmečio pabaigoje, kai Vokietijos žydų Doičų šeima (Deutsch) buvo priversta emigruoti iš nacistinės Vokietijos. Daugiau nei po penkiasdešimties metų, 2003-aisiais, šeimos palikuonys kreipėsi į Moderniojo meno muziejų ir paprašė grąžinti paveikslą. Prasidėjo ilgas konfliktas dėl meno kūrinio, apie jį kalbėjo ne tik Švedijos, bet ir tarptautinė žiniasklaida. Į konfliktą, kuris, kelių tarptautinių žydų organizacijų nuomone, kenkia Švedijos reputacijai, įsitraukė ir vyriausybė.
Mano dėmesį iš karto patraukė ginčas – diskusijose Švedijoje jis atrodė ištrauktas iš konteksto. Mažiau nei prieš metus tapau apie meną ir kultūros politiką rašančio žurnalo „Konstnären“ vyriausiuoju redaktoriumi. Pradėjęs domėtis meno naujienomis, pamačiau, kad dalykai, kurie atrodė susiję su šiuo įvykiu Švedijoje, vis kartojasi. Paryžiaus Luvre, Niujorko „MoMa“, aukcionų namuose „Christie’s“ buvo aptikti Antrojo pasaulinio karo metais nacistų pavogti ir vėliau dingę meno kūriniai. Muziejai ir aukcionų namai apie tų kūrinių istoriją nieko nežinojo arba bent jau sakėsi nežinantys. Dažniausiai tai būdavo trumpas pranešimas laikraštyje, tačiau po kurio laiko ėmė ryškėti tam tikrų dėsningumų. Buvo kalbama ne apie pavienius, o apie šimtus meno kūrinių, kabančių ir parduodamų garsiausiose pasaulio meno įstaigose. Kilo klausimas, kaip jie ten pateko, kodėl niekas jų neaptiko anksčiau ir kodėl viskas ima aiškėti kaip tik dabar.
Mane pirmiausia domino, kaip daugiau nei prieš pusę amžiaus pavogti meno kūriniai vis dar gali sukelti konfliktą.
Prieš tai kelerius metus domėjausi kultūros vertybių vagystės klausimais, ekonominėmis, moralinėmis ir teisinėmis to pasekmėmis. Tiesa, tai buvo visai kita sritis. 2000 m. pasirodė mudviejų su Samu Sundbergu (Sam Sundberg) knyga „Holivudą apvogę švedų piratai“ (Piraterna – De svenska fildelarna som plundrade Hollywood). Joje kalbama apie internetinių švedų piratų veiklą. Tai visai kitokio pobūdžio vagystės, bet sąsajų yra.
Abiem atvejais susidurta su advokatais iš už Atlanto. Ilgos Amerikos teisės sistemos rankos siekia toli už šalies ribų. Dar vienas svarbus klausimas – kam priklauso teisės į kultūrą. Kilo konfliktas tarp pavienių individų teisių ir prieinamumo visiems.
Vis dėlto mane labiausiai domino vagys. Nelyginu piratų ir nacistų. Žinoma, piratų veikloje yra godumo grūdas, tačiau ir aš, ir knygos bendraautoris buvome įsitikinę, kad šis judėjimas turi gerokai stipresnį variklį – ideologiją, o kalbant apie piratus, prieš keletą dešimtmečių susiformavusią informacinės laisvės ideologiją.
Paanalizavęs, kaip nacistai grobė meno kūrinius, pamačiau panašumų. Godumo būta, tai neišvengiama. Vis dėlto buvo ir dar kai kas, gerokai stipresnė jėga. Jei nacistai būtų veikę vedami vien tik godumo, jie nebūtų deginę Pikaso (Pisacco), Miro (Miró) ir Brako (Braque) darbų. Nacistai ne tik vogė meno kūrinius, jie juos taip pat kūrė ir naikino, bet pirmiausia atrodo, kad menas buvo nacistinės pasaulio sampratos centre.
Šioje knygoje mėginu išsiaiškinti didžiausio meno grobimo žmonijos istorijoje šaknis ir suprasti, kodėl tai vis dar nėra istorija.
Anders RydellSTOKHOLMAS, 2013 M. RUGSĖJIS
1 SKYRIUS
Adolfo Hitlerio testamentas
1945 M. LAPKRIČIO PRADŽIOJE Berlyne buvo surengta spaudos konferencija. Jai vadovavo aukštas ir plonas šiek tiek daugiau nei trisdešimt sulaukęs anglas. Su prastai derančia uniforma ir storų rėmelių akiniais generolas majoras Hju Trevoras-Roperis (Hugh Trevo-Roper) labiau panėšėjo į mokslininką, o ne į kareivį. Trevoras-Roperis buvo britų slaptosios žvalgybos (Secret Intelligence Service) darbuotojas, o prieš karą dirbo istoriku Oksforde. Spaudos konferencijoje jis turėjo pristatyti tyrimo rezultatus, kurių laukė visas pasaulis: ar Adolfas Hitleris tikrai negyvas. Trevoras-Roperis kelis mėnesius keliavo po karo nuniokotą Vokietiją ir ieškojo žmonių ir įrodymų, galinčių paliudyti, kas iš tiesų įvyko Adolfo Hitlerio bunkeryje paskutinėmis dienomis.
Žinia apie Adolfo Hitlerio mirtį pasaulio spaudą pasiekė per Vokietijos radiją kitą dieną po jo savižudybės 1945 m. balandžio 30 d. Vis dėlto daug kas abejojo Hitlerio mirtimi. Trevorui-Roperiui pavesta nuodugniai ištirti šį klausimą.
Sovietų propaganda tvirtino, kad Adolfas Hitleris slepiamas Vakaruose, nors kaip tik Raudonoji armija šturmavo Hitlerio bunkerį ir rado svariausių jo mirties įrodymų, kurie buvo nuslėpti nuo Vakarų.
Vis dėlto dvejojo ir sąjungininkai. Dvejonių buvo ir vyriausiojo sąjungininkų pajėgų vado Dvaito D. Eizenhauerio (Dwight D. Eisenhower) kalboje anksčiau tų metų vasarą surengtoje spaudos konferencijoje Paryžiuje. Tarp sąjungininkų buvo manančių, kad Raudonoji armija išgabeno Adolfą Hitlerį ir Evą Braun iš Berlyno bei slapta nuskraidino į Maskvą.
Pasibaigus karui pasipylė pranešimų apie įvairiuose pasaulio kampeliuose neva pastebėtą Adolfą Hitlerį.
Kažkas matė fiurerį kavinėje Amsterdame, kur jis pasirodė esąs neįprastai aukštas ir ilgarankis. Kitas pranešimas atėjo iš Ciuricho, čia Hitleris esą gyvenąs uždarą gyvenimą, yra labai susenęs ir pražilęs. Trečia žinutė skelbė, kad jis leidžia laiką sodyboje La Faldoje Argentinoje, tačiau pasidaręs tiek plastinių operacijų, kad tapo beveik neatpažįstamas. Prancūzų laikraštis „Le Monde“ publikavo straipsnį, kuriame teigta, kad Hitleris slepiasi nacistų forte Pietų ašigalyje.
Dėl sklindančių gandų ir vis dar neaiškių Adolfo Hitlerio mirties aplinkybių nugalėtojams buvo svarbu viską patikrinti, siekiant užkirsti kelią spekuliacijoms ir mitams apie reichskanclerį.
Tik 1945 m. gruodį sučiuptas pogrindinę pasipriešinimo organizaciją bandantis suorganizuoti hitlerjugendo vadovas Arturas Aksmanas (Arthur Axman). Smilkstančiuose Vokietijos griuvėsiuose vis dar ruseno nacizmas.
Spaudos konferencijoje Hju Trevoras-Roperis pateikė papildomų plačiai žinomos versijos įrodymų: Adolfas Hitleris nusižudė savo bunkeryje Berlyne, o jo ir Evos Braun palaikai buvo sudeginti. Negalėdamas susipažinti su rusų turimais įrodymais iš bunkerio, Trevoras-Roperis buvo priverstas remtis liudytojų, tarp jų Hitlerio liokajaus ir sekretorės, pasakojimais. Vis dėlto trūko svarbiausių bunkeryje buvusių asmenų, pavyzdžiui, propagandos ministro Jozefo Gebelso (Joseph Goebbels) ir asmeninio Hitlerio sekretoriaus bei padėjėjo Martino Bormano (Martin Borman), liudijmų.
Trevoro-Roperio ataskaita buvo labai įtikinama, tačiau jai stigo tvirtų ir neginčijamų įrodymų, galinčių padėti tašką visiems gandams. Kritikai teigė, kad bunkeryje galėjo būti sudegintas Hitlerio antrininkas.
Persilaužimas įvyko neilgai trukus po Trevoro-Roperio ataskaitos. Rudenį Vokietijoje sulaikytas žurnalistas iš Liuksemburgo Žoržas Tieras (Goerges Thiers). Britų tarnybos įtarė, kad jo dokumentai suklastoti. Apieškant įtariamąjį aptikta drabužiuose įsiūtų dokumentų. Tai buvo ne šiaip sau dokumentai, o, manoma, Adolfo Hitlerio politinis ir privatus testamentai, paliudyti ir pasirašyti Jozefo Gebelso. Apklausiamas Tieras prisipažino, kad tikrasis jo vardas yra Haincas Lorencas (Heinz Lorenz) ir kad jis buvo Adolfo Hitlerio spaudos sekretorius, paskutines Trečiojo reicho dienas leidęs bunkeryje. Jam buvo įsakyta išgabenti iš Berlyno dokumentus. Iš viso buvusios trys kopijos. Viena politinio testamento kopija išvežta Hitlerio adjutanto Vilio Johanmajerio (Willy Johannmeyer), o liūdnai pagarsėjusios sukarintos Heinricho Himlerio (Heinricho Himmler) organizacijos SS pulkininkas Vilhelmas Canderis (Wilhelm Zander) išvyko iš bunkerio su abiejų testamentų kopijomis ir Adolfo Hitlerio bei Evos Braun santuokos liudijimu.
Kaip tik tokių įrodymų ieškojo Trevoras-Roperis. Radus Canderį ir Johanmajerį, būtų užkamšytos jo ataskaitos skylės ir užčiaupti abejojantieji.
Johanmajeris rastas greitai. Jis gyveno su tėvais Izerlono mieste vakarų Vokietijoje. Vis dėlto nors ir kokios sunkios buvo apklausos, lojalusis adjutantas atsisakė ką nors atskleisti.
Rasti Vilhelmą Canderį buvo kebliau. Tik 1945 m. gruodžio viduryje Trevoras-Roperis pagaliau susekė SS karininką. Paaiškėjo, kad šis buvo „persikvalifikavęs“ į sodininką ir slėpėsi mažame Bavarijos kaimelyje Tegernzėje, pasivadinęs FrydrichuVilhelmu Paustinu. Vilhelmas Canderis turėjo gerokai mažiau iliuzijų nei kolega Johanmajeris ir greitai prisipažino. Canderiui buvo pavesta nugabenti dokumentus Hitlerio įpėdiniui Karlui Denicui (Karl Dönitz), tačiau šis nusprendė, kad tai beprasmiška, ir pasislėpė. Dokumentai buvo sudėti į nežymėtą voką ir paslėpti slaptame Canderio kelioninio krepšio iš dirbtinės odos skyriuje, kuriame rasta ir jo juoda SS uniforma.
Įrodymai privertė pasiduoti ir Johanmajerį. Kiek pasispyriojęs, jis nuvedė Trevorą-Roperį į galinį tėvų namo Izerlone kiemą, kur kirviu iškapojo sušalusią žemę ir iškasė butelį su paskutine dėlionės detale. Hju Trevoras-Roperis įminė mįslę. 1945 m. balandžio 29 d. dokumentas patvirtino oficialią Hitlerio mirties versiją.
Adolfas Hitleris sudarė du testamentus: politinį ir asmeninį. Ilgame politiniame testamente jis išdėstė politinės savo veiklos istoriją nuo Pirmojo pasaulinio karo. Pranašavo nacionalsocializmo prisikėlimą ir paskyrė savo įpėdiniu Karlą Denicą.
Asmeninis Hitlerio testamentas buvo trumpesnis, tačiau gerokai vertesnis dėmesio. Tik trijų puslapių ir visiškai paprastas. Hitleris keliomis trumpomis eilutėmis paaiškino, kad dabar, kai jo kova baigta, jis nusprendė susituokti su Eva Braun, ir jie pasirinkę mirtį vietoj kapituliacijos. Neturi būti jokio kapo, nepalikta jokių asmeninių daiktų. Paskutinis Hitlerio noras – jie turi būti sudeginti tučtuojau po savižudybės. Adolfas Hitleris norėjo, kad jo likimas būtų toks pats kaip Vokietijos. Kovo 19 d., likus iki savižudybės kiek daugiau nei mėnesiui, iš savo uždaro bunkerio jis per valstybės kanceliariją perdavė įsakymą, pavadintą, anot legendos, Romą sudeginusio imperatoriaus Nerono vardu.
Nerono įsakymu Trečiasis reichas turėjo susinaikinti, Vokietija – būti sudeginta, išsprogdinta ir sudaužyta. Liaudis privalėjusi pasitraukti į pogrindį. Adolfas Hitleris nepripažino jokios kapituliacijos formos. Hitlerio pasaulėžiūroje vyko karas tarp rasių, ir čia egzistavo tik pergalė arba pralaimėjimas. Vokiečių liaudis pasmerkė save kaip tik antrajai alternatyvai. Berlyno gynybai vadovavo organizacijos „Volksturm“ sẽniai ir paaugliai. Nieko neturėjo būti palikta ateinančioms kartoms, išskyrus vienintelį dalyką, nurodytą Hitlerio testamente: „Mano paveikslai, kolekcijos, kurias supirkau bėgant metams, niekada nebuvo kaupti asmeniniais tiksliais, tik siekiant sukurti galeriją gimtajame mano mieste Lince prie Dunojaus. Nuoširdžiai noriu, kad šis troškimas būtų deramai įgyvendintas.“
Paskutiniais mėnesiais, apimtas stiprėjančios paranojos ir depresijos, Hitleris vis daugiau laiko būdavo vienas, užsidaręs šviesiomis spalvomis dažytoje bunkerio rūsio patalpoje. Valandų valandas jis praleisdavo svajodamas apie miestą, kuris niekada nebus pastatytas, ir žiūrėdamas į jo modelį. Tai padėdavo trumpam pamiršti neišvengiamą galą.
Sumontuotu prožektoriumi Hitleris galėjo simuliuoti saulėtekį ir įsivaizduoti, kaip ryto saulė atsispindi lėtai per Lincą tekančiame Dunojuje ir kyla tarp didingų baltų pastatų. Šį vaizdą jis troško matyti kasdien, kai jau nebebus fiureris. Čia ketino persikelti baigęs politinę karjerą, kai Vokietija bus išsikovojusi teisėtą vietą istorijoje.
Kitoje upės pusėje Hilteris matė mauzoliejų, kuriame ilsėsis jo tėvai. Šiam pastatui įkvėpimo sėmėsi iš Romos imperatoriaus Hadriano pastatyto Panteono. Savo kapą taip pat ketino įrengti Lince, mieste, kur prabėgo jo jaunystė. Tą laiką jis vadino laimingiausiu gyvenime.
Hitleris žvelgdavo į pagrindinę gatvę, išeinančią į kultūros aikštę – ji turėjo tapti kultūriniu Trečiojo reicho centru. Didžiuliuose neoklasicizmo stiliaus pastatuose palei pagrindinę gatvę planuota įrengti biblioteką, turinčią 250 000 knygų, grandiozinį 2 000 vietų operos teatrą ir austrų kompozitoriaus Antono Bruknerio vardu pavadintą koncertų salę.
Hitleris ketino nugriauti didesnę Linco dalį, kad atsirastų vietos jo svajonei. Planavo paversti šį apmirusį pramoninį miestą Europos, vėliau ir viso pasaulio kultūros centru, Paryžiumi ar Florencija naujiesiems žmonėms. Miestas turėjo vainikuoti kultūrinę nacionalsocializmo didybę. Architektas mėgėjas Hitleris pats sukūrė pagrindinius eskizus ir juos tobulino kelis dešimtmečius. Vėliau du garsiausi nacistinės Vokietijos architektai Albertas Špėras (Albert Speer) ir Hermanas Gysleris (Hermann Giesler) pavertė juos tikrais miesto planais. Darbai jau buvo pradėti. 1940 m. pastatytas Nybelungų tiltas, pavadintas epinės poemos „Nybelungų giesmė“ vardu. Po to, kai 1938 m. nacistai aneksavo Austriją, pastatyta 10 000 naujų butų ir daugiau nei 50 000 žmonių persikėlė gyventi į Lincą, vadintą Fiurerio miestu ir tapusį viena iš naujųjų Trečiojo reicho sostinių. Darbai Lince vyko ir per karą, kai daugumos kitų miestų planai atsidūrė lentynose. Vien tik Linco modeliui užbaigti prireikė beveik penkerių metų. Hitleris vis norėjo ką nors pakeisti, patikslinti ar pasiūlyti. Hermanas Gysleris įrengė modelį bunkeryje tik 1945 m. vasario 13 d. Tą pačią dieną, kai ant Vokietijos kultūros miesto Dresdeno numesta 3 500 tonų padegamųjų bombų ir šis virto liepsnojančiu pragaru.
Vėliau Gysleris pasakojo, kaip Hitleris, išvydęs modelį pirmą kartą, sužavėtas stovėjo priešais jį: „Niekada nemačiau jo tokio rimto priešais kokį nors modelį… Taip sujaudinto ir paskendusio mintyse.“ Hitleris sukvietė generolus, partijos lyderius ir kitus bunkerio lankytojus pasižiūrėti modelio, o tuo metu Berlynas buvo bombarduojamas.
„Jis rodė modelį tarsi pažadėtąją žemę, į kurią rasime kelią“, – liudijo Gysleris.
1945 m. kovą Hitleris kalbėjo gestapo vadui Ernstui Kaltenbruneriui (Ernst Kaltenbrunner): „Jei mudu nebūtume įsitikinę, kad po galutinės pergalės kare drauge pastatysime tokį naująjį Lincą, šiandien pat nusišaučiau.“
Viena šio projekto dalis ypač traukė Hitlerį ir nepaleido jo. Bulvaro gale stūksojo Fiurerio muziejus. Meno muziejus turėjo ne tik prilygti Luvrui, Ermitažui ir Metropoliteno muziejui, bet ir pralenkti juos. Lankytojus ketinta priblokšti 150 metrų ilgio fasadu su marmurinėmis kolonomis. Viduje – didžiausia pasaulyje asmeninė Hitlerio meno kolekcija. Per karą ji neregėtai padidėjo. Du kartus per metus – per Kalėdas ir gimtadienį – Hilteris gaudavo įrištų naujų nuotraukų albumų su odiniais viršeliais ir šilko popieriumi atskirtomis fotografijomis. Jis uoliai vartydavo vėliausiai kolekciją papildžiusių meno kūrinių nuotraukas. Ten buvo garsiausių pasaulio istorijoje menininkų šedevrai: Mikelandželo, da Vinčio, Rembranto, Vermejerio, van Eiko ir tūkstančiai kitų darbų. Meno kūriniai, Hitlerio palikimas ateinančioms kartoms. Jo testamentas.
* * *
Plyšys buvo toks siauras, kad pralįsti galėjo tik po vieną žmogų. Sprogimas užvertė tunelį ir dabar angą į kalno vidų saugojo druskos luitų, žvyro ir dulkių siena. Austrų kalnakasiams pavyko mažiau nei per parą paprastais kirtikliais iškirsti nedidelį plyšį netoli tunelio lubų. Pirmas ėjo Robertas Pauzis (Robert Posey), maždaug keturiasdešimtmetis karininkas iš generolo Džordžo Patono (George Patton) vadovaujamos III armijos. Pauzis buvo mažakalbis, kolegų laikomas vienišiumi. Nors augo paprastoje kaimo sodyboje Alabamoje, jam nusišypsojo laimė ir finansiškai remiamas ginkluotųjų pajėgų baigė architektūros studijas. Paskui sekė jo adjutantas, gerokai už viršininką spalvingesnė asmenybė. Linkolnas Kirsteinas (Lincoln Kirstein) buvo biseksualus, ekstravagantiškas kultūros specialistas, užaugęs turtingoje Bostono žydų šeimoje. Praėjus po karo pabaigos porai metų jis kartu su choreografu Džordžu Balančinu (George Balanchine) įkūrė baleto trupę „New York City Ballet“.
Robertas Pauzis ir Linkolnas Kirsteinas priklausė vienam įdomiausių Vakarų sąjungininkų padalinių – Kultūros paminklų, dailės ir archyvų programai (The Monuments, Fine Arts and Archives programme), kuri sutrumpintai vadinta MFAA. Tai buvo speciali grupė, kuriai priklausė muziejininkais, profesoriais, bibliotekininkais, architektais ir meno ekspertais prieš karą dirbę puskarininkiai. Jų užduotis buvo apsaugoti Europos kultūros lobynus nuo sunaikinimo ir išgrobstymo, kalbant apie hitlerininkų ir savas pajėgas. Ateinančioms kartoms ši grupė buvo žinoma meno brangenybių medžiotojų vardu (The Monuments Men). Pauzis su Kirsteinu įžengė į kasyklą praėjus vos savaitei po besąlyginės nacistinės Vokietijos kapituliacijos. Vokietija buvo juodoji skylė, žlugusi galybė, priglobusi milijonus pabėgėlių. Nežinodami, kas jų laukia, Pauzis su Kirsteinu bandė apsiprasti su tamsa. Jie girdėjo gandus, bet nebuvo tikri, ar jais galima tikėti.
Prieš mėnesį generolas Dvaitas D. Eizenhaueris įsakė Vakarų sąjungininkų pajėgoms sustoti prie Elbės ir nežygiuoti į Berlyną, paliekant jį Raudonajai armijai. Paskutinis Vakarų sąjungininkų puolimas buvo nukreiptas į nacistų būstinę – pietų Vokietiją. Eizenhaueris baiminosi, kad Hitleris, SS ir vermachto likučiai pasitrauks į pietų Vokietiją ir įsitvirtins Alpėse, paskutinėje savo tvirtovėje. Ten, kalnuose, jie galėtų ilgus metus kariauti partizaninį karą. Eizenhaueris nesitikėjo, kad pietuose jo laukia visai kitokie trofėjai nei Berlyne.
Roberto Pauzio ir Linkolno Kirsteino kelionė į pietus buvo kaip nusileidimas į Dantės pragarą per civilizacijos likučius. Apanglėjusiais griuvėsiais virtę miestai ir kaimai. Tie, kam pavyko išvengti britų ir amerikiečių bombonešių, buvo sunaikinti Hitlerio duotą Nerono įsakymą vykdančių nacių fanatikų. Keliai užkimšti šimtais tūkstančių pabėgėlių, namo traukiančių vergiškomis sąlygomis dirbusių rusų ir nuo Raudonosios armijos sprunkančių vokiečių iš rytinės šalies dalies. Žmonės iš koncentracijos stovyklų. Pauzis pats lankėsi ką tik išvaduotame Buchenvalde. Kirsteinas atsisakė.
Sugriauta buvo tiek daug, kad abu sunkiai pajėgė įsivaizduoti, kaip šalis galėtų pakilti iš tokių pelenų. Staiga prieš akis atsivėrė požemiai. Balandžio pabaigoje karininkų štabe Tiuringijoje apsilankė jaunas kareivis su Frydricho Didžiojo skeptru ir karališkosiomis regalijomis. Paaiškėjo, kad tie daiktai rasti grotoje už Benterodės, kur nuodugniau apieškojus aptikta kripta su Frydricho Didžiojo karstu. Ten ilsėjosi ir jo tėvas, „kareivių karalius“ Frydrichas Vilhelmas I, kurį Adolfas Hitleris laikė šiuolaikinės Vokietijos valstybės pradininku. Į dėžes nuo amunicijos buvo sukrautos Prūsijos karališkosios regalijos ir brangenybės, asmeninė Frydricho Didžiojo biblioteka ir 271 paveikslas iš jo rūmų.
Vis dėlto šie radiniai nublanko prieš tai, ką tą dieną aptiko Pauzis ir Kirsteinas. Priešais driekėsi didžiulė kasyklos tunelių sistema. Tai buvo sena druskos kasykla prie Austrijos kaimo Altauszės. Druska čia kasta dar viduramžiais. Net ir dabar naudota ta pati technika – Alpių viršūnėse tirpstant sniegui susidarantis vanduo buvo nukreipiamas per kasyklą. Vanduo išnešdavo žemyn druską, kur ji ir būdavo išgaunama.
Kalno pašlaitėje gyvenančios kalnakasių šeimos dirbo čia nuo XIV a. Jie nukreipdavo vandenį kalno viduje esančiais labirintais ir rūpinosi, kad kasyklos neužgriūtų.
Pauzis ir Kirsteinas ėjo per tamsą pasišviesdami tokiais pat deglais, kokius kalnakasiai naudojo šimtus metų. Oras buvo drėgnas. Pirmiausia jie pamatė sprogimo sulaužytas geležines duris. Priekyje buvo dar vienos. Už jų sukrautas į paprastas lentynas gulėjo vienas puikiausių meno kūrinių pasaulyje – flamandų renesanso deimantas Gento altorius.
„Atrodė, kad įstabūs brangakmeniai Mergelės Marijos karūnoje traukte traukė plevenančią žibintų šviesą“, – vėliau rašė Linkolnas Kirsteinas. Didžiulį 12 dalių altorių 1432 m. baigė Janas van Eikas (Jan van Eyck), kuris perėmė šį darbą iš savo mirusio brolio Huberto van Eiko (Hubert van Eyck). 3,5 x 4,6 metro dydžio altoriuje vaizduojamas soste sėdintis Jėzus, jam iš šonų – Jonas Krikštytojas ir Mergelė Marija. Toliau gieda du angelų chorai, už jų stovi rankomis prisidengę Adomas ir Ieva.
Po Jėzumi vaizduojamas kraštovaizdis su ant altoriaus stovinčiu avinėliu, apsuptu besimeldžiančių žmonių ir angelų. Pagal šią dalį altorius kadaise ir vadintas „Het Lam Gods“, t. y. „Dievo avinėlis“. Aukojamas avinėlis įkūnija Jėzaus atnašą. Evangelijoje pagal Joną Jonas Krikštytojas rodo į Jėzų ir sako: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“
Paradoksas, tačiau aukos motyvas atspindi, koks svarbus šis kūrinys buvo nacistams. Šešios altoriaus plokštės XIX a. pradžioje buvo nupirktos Frydricho Vilhelmo III ir kelis dešimtmečius eksponuojamos Berlyno paveikslų galerijoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių armija pavogė likusias dalis iš Šv. Bavo katedros Gente, kur jos kabojo nuo pat XV a. Versalio taikos sutartimi Vokietija buvo įpareigota grąžinti Belgijai visus altoriaus elementus. Tai buvo dalis šaliai skirtos didelės kontribucijos karo žalai atlyginti.
Ant altoriaus stovintis avinėlis, nekalta auka, simbolizavo Vokietiją. Gento altorius buvo revanšistinės nacionalsocialistų politikos dalis ir atsiimti altorių nacistams tapo garbės reikalu. Štai dabar altorius, pasak Kirsteino, „ramiai ir taikiai“ gulėjo prieš juos.
Pasišviesdami deglais jie lėtai skverbėsi į kalno gilumą. Kartkartėmis prieš akis atsiverdavo vandens ir kalnakasių kirtiklių suformuotos nišos. Visos sienos buvo apstatytos į karstus panašiomis pušinėmis dėžėmis. Staiga deglų šviesoje šmėkštelėjo neįprasta pieno baltumo itališko marmuro spalva. Ant purvino čiužinio gulėjo Mergelė Marija, šalia pasviręs stovėjo nuogas Kūdikėlis Jėzus. Tai Mikelandželo skulptūra „Madona su Kūdikiu“ iš Briugės – vienintelis meistro darbas, atsidūręs už Italijos ribų dar jam gyvam esant. Kūrinį nupirko turtinga pirklių šeima iš Briugės Belgijoje.
Pauzis su Kirsteinu ėjo vis toliau į kasyklą, vieną po kitos aplenkdami medinių dėžių eiles ir stovus su tūkstančiais paveikslų. Prieš akis atsivėrė naujos nišos, pilnos Europos meistrų darbų, siekiančių nuo antikos iki naujausių laikų. Kasykla buvo labirintas, kiekviena patalpa turėjo po kelias išėjimo duris. Giliausios ertmės plytėjo už beveik dviejų kilometrų kalno viduje ir buvo pasiekiamos tik specialiais vagonėliais.
Pauzis su Kirsteinu suprato, kad visai kasyklai ištyrinėti reikės daug dienų, savaičių, gal net mėnesių, ką jau kalbėti apie meno kūrinių identifikavimą, katalogavimą ir išvežimą.
Beveik po savaitės, pasitelkę aptiktus dokumentus, jie įvertino radinio dydį. Pirminiais skaičiavimais, Altauszės kasykloje buvo paslėpti 6 577 paveikslai, 954 grafikos kūriniai, 137 skulptūros, 129 ginklai ir šarvuotės pavyzdžiai, 122 gobelenai, 78 įvairūs baldai, 1 700 dėžių su knygomis ir 283 dėžės, kurių turinys nespecifikuotas.
Rasta ne tik Mikelandželo ir van Eiko darbų. Be kitų garsių meistrų kūrinių, čia buvo daug Adolfo Hitlerio pamėgtų menininkų, pavyzdžiui, olandų dailininko Johano Vermejerio, Rembranto van Reino, Piterio Paulio Rubenso, Antuano Vato, Piterio Breigelio vyresniojo, Luko Kranacho vyresniojo ir Albrechto Diurerio, kūrybos.
Pauzio ir Kirsteino radinys buvo tik pradžia. Bavarijoje, netoli Vokietijos ir Austrijos sienos esančioje Noišvanštaino pilyje su fantastiniais bokštais, rasta beveik tiek pat meno kūrinių. Kaip paaiškėjo, jie pagrobti iš daugiau nei 203 meno kolekcijų, daugiausia iš Prancūzijos žydų šeimų.
Už mažo kurortinio miestelio Berchtesgadeno traukinių stoties aptiktas dar vienas radinys. Ten stovėjo privatus Hermano Geringo (Hermann Göring) traukinys. Atvykę 101-osios amerikiečių divizijos kariai išvydo vietinius gyventojus, nešančius XVII a. gobelenus, arabiškus kilimus, antikines skulptūras, renesanso tapybos darbus ir Geringo šampaną.
Noihauso mieste į pietus nuo Miuncheno, nacisto Hanso Franko (Hans Frank) namuose, rastas garsusis Leonardo da Vinčio paveikslas „Dama su šermuonėliu“, taip pat Rembranto ir Diurerio darbų.
Vis toliau į Vokietijos pietus besiskverbiančios Vakarų sąjungininkų pajėgos aptiko meno vertybių iš visos Europos kolekcijų. Rasta daugiau nei 1 000 meno kūrinių slėptuvių.
Šimtai tūkstančių meno kūrinių buvo pagrobta iš Europos žydų. Taip pat ir okupuotuose kraštuose taikyti rasių įstatymai tapo įrankiu žydams plėšti ir apvogti. Šis nusikaltimas buvo glaudžiai susijęs su holokaustu. Europos žydų žudynės drauge buvo jų kultūros plėšimas, griovimas ir naikinimas. Vis dėlto nukentėjo ne tik žydai. Nacistai plėšė visus, kas pasipainiojo jų kelyje. Rytų fronte Hitlerio armijos negailestingai kariavo ne tik su slavais, bet ir su jų kultūra. Vien iš Lenkijos pavogta šimtai tūkstančių meno kūrinių – pusė šalies kultūrinio paveldo.
Okupuotoje Prancūzijoje nacistai atkeršijo už prieš 100 metų Vidurio Europoje plėšusį Napoleoną. Nyderlanduose paklausių vietinių menininkų darbai supirkti tos pačios šalies iždo pinigais. Be to, nacistai plėšė ne tik priešų, bet ir Vokietijos muziejus. Po karo apskaičiuota, kad jie pagrobė apie ketvirtadalį Europos meno.
Nacistai naudojo labai įvairius būdus užvaldyti meno kūrinius. Nuo paprasčiausio plėšimo ir šantažo iki kai kada legalaus „pirkimo“. Toks pats platus buvo ir plėšikų spektras, jis aprėpė viską nuo nacistų valstybės iki nepriklausomų organizacijų, pavienių nacistų, meno prekeivių, verslininkų, avantiūristų ir visų kitų, pasinaudojusių galimybe praturtėti iš kitų kančios.
Vis dėlto plėšta ne tik iš godumo, būta ir ideologinių šaknų. Nacistams menas buvo ne tik būdas kurti imperiją. Menas turėjo atspindėti rasinį ir dvasinį vokiečių tautos pranašumą. Menas skelbė ir įteisino nacistų pasaulio idėjas. Nacistai meną ne tik vogė, bet kūrė ir naikino. Entuziastingai šlovindami ir aukštindami klasikinę kultūrą, jie taip pat uoliai persekiojo šiuolaikines meno raiškos formas.
Pakeliui iš Baltijos šalių į rytų Vokietiją Raudonoji armija taip pat aptiko meno slėptuvių. Po to, kai vokiečių armijos užpuolė Tarybų Sąjungą, Raudonajai armijai tikrai nerūpėjo puoselėti vokiečių kultūros paveldo. Gausiai puošta carų rezidencija netoli Sankt Peterburgo vokiečių okupacijos metais buvo išplėšta ir nuniokota. Nacistai išmontavo ir pavogė Jekaterinos rūmuose saugomą garsųjį Gintaro kambarį su gintarinėmis sienomis ir detalėmis. Kambarys taip niekada ir nerastas.
Rytų Europoje ir Tarybų Sąjungoje nacistai išplėšė daugiau nei 2 000 muziejų, įvairių įstaigų, bibliotekų ir archyvų. Vokiečių kareiviai metodiškai puldinėjo kultūros paminklus, muziejus ir kitus svarbius kultūros objektus. Tai buvo slavų kultūros naikinimo plano dalis.
Visai kaip Vakarų sąjungininkai, Raudonoji armija irgi turėjo specialiai parengtų muziejininkų būrių. Vadinamosios Stalino trofėjų brigados konfiskavo visus vertingus objektus ir siuntė juos į rytus. Buvo kalbama ne tik apie meną ir antikvarinius daiktus, bet ir apie baldus, maistą, stakles, net gamyklų kompleksus. Trečiasis reichas turėjo būti iššluotas taip, kaip Tarybų Sąjungoje elgėsi patys nacistai. Raudonoji armija pagrobė nespėtus evakuoti iš Berlyno muziejinius lobius. Akylai saugomais traukiniais iš Berlyno muziejų į Maskvą išvežtas Pergamono altorius ir daugiau nei 1 700 Rembranto, Ticiano, Rafaelio, Gojos ir Rubenso paveikslų.
Vis dėlto Vakarų sąjungininkams ir Raudonajai armijai pavyko rasti ne visus pagrobtus meno kūrinius. Daugybė jų dingo iš vokiečių slėptuvių, buvo sunaikinti arba pavogti. Iš karto po karo ir vėlesniais dešimtmečiais suklestėjo juodoji meno kūrinių rinka, kurioje iš rankų į rankas ėjo tūkstančiai pavogtų darbų.
Išvežti meno kūrinius iš Altauszės užtruko kelias savaites. MFAA tai buvo tik pradžia. Pietų Vokietijos ir Austrijos kasyklose, pilyse, tuneliuose, bunkeriuose ir bažnyčiose rasti meno kūriniai buvo nugabenti į Miuncheną ir įkurdinti buvusioje nacistų partijos būstinėje. Vos per kelias savaites patalpos prigrūstos šimtais tūkstančių kūrinių. Netrukus reikėjo rasti naujų sandėliavimo vietų viskam nuo egiptietiškų mumijų iki romėnų biustų. Dar niekada ir niekur pasaulyje nebuvo tokios didelės meno kūrinių sankaupos kaip Miunchene 1945 m. vasarą.
Vis dėlto sunkiausias darbas laukė ateityje – grąžinimas. Administracinis košmaras Europos griuvėsiuose, kurie netrukus buvo padalyti ir šaltojo karo geležinės uždangos. Per pirmuosius šešerius metus po karo grąžinta daugiau nei penki milijonai objektų. Net ir Tarybų Sąjunga grąžino Vokietijos Demokratinei Respublikai ir kitoms valstybėms dalį pagrobtų meno kūrinių.
Nors nuspręsta, kad darbas baigtas, Miunchene vis dar buvo šimtai tūkstančių objektų, kurių savininkai neatsirado. Dar daugiau meno kūrinių ir toliau laikyti dingusiais. Manoma, kad dingo 100 000–200 000 darbų.
Tada nedaug kas suprato, kokių padarinių turės šis dingęs ir bešeimininkis menas. XX a. paskutiniame dešimtmetyje ėmė aiškėti, kad beveik 50 metų užmiršti meno kūriniai buvo tiesiog panosėje – garsiausių pasaulio muziejų salėse Paryžiuje, Berlyne, Vienoje, Niujorke, Londone, Sankt Peterburge ir Stokholme. XXI a. pradžioje savo kolekciją peržiūrėjęs Niujorko Metropoliteno muziejus išsiaiškino, kad beveik 300 paveikslų galėjo būti pagrobti nacių. Nyderlandų tarnybos išplatino sąrašą su daugiau nei 4 000 tokių darbų, eksponuojamų valstybiniuose muziejuose. Manoma, kad Prancūzijos muziejuose tokių kūrinių yra 2 000, taip pat ir Luvre. Vertinama, kad Vokietijos muziejuose gali būti net 50 000 pagrobtų darbų. Tokių kūrinių aptinkama didžiuosiuose pasaulio aukcionuose Londone, Tokijuje, Berlyne ir Niujorke.
Nacistų pavogtas menas sukėlė vieną ilgiausių konfliktų meno pasaulyje. Konfliktas inspiravo protestų bangą, tautinės tapatybės krizę ir dešimtmečius trunkančius teisinius ginčus visame pasaulyje. Jo centre – milijardų vertės meno kūriniai, diplomatinės krizės, neaiškios veiklos skandalai ir nacizmo aukų palikuonys, siekiantys atgauti prarastus pasaulinio garso meistrų darbus. Adolfo Hitlerio muziejus žlugo kartu su Trečiuoju reichu, bet jo palikimas ir toliau neduoda ramybės meno pasauliui.
