Kitabı oku: «Keturiasdešimt Musa Dago dienų»

PIRMOJI KNYGA
Artėjanti grėsmė

Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?

APREIŠKIMAS JONUI 6,10

Pirmas skyrius
TESKERE ¹

– Kaip aš čia patekau?

Gabrielis Bagratianas nejučiomis ištaria šiuos žodžius, nors aplinkui nėra nė gyvos dvasios. Tai ne klausimas, o kažkas neapibrėžta – šventiška nuostaba, kurios pilna jo širdis. Gal todėl, kad ankstyvas kovo sekmadienio rytas toks skaistus, o Sirijos pavasaris nuo Musa Dago šlaitų vilnija didžiulėmis raudonomis anemonomis iki pat kalvotų Antiochijos² lygumų. Iš kalnų ganyklų trykšta švelnus raudonis, nustelbdamas kuklius baltus narcizus, kurie taip pat jau pražydo. Atrodo, kad kalną gaubia nematomas auksinis gaudesys. Gal tai dūzgia iš Kebusijės avilių išskridusios bitės, o gal šį tylų ir skaidrų rytą girdėti Viduržemio jūros mūša, graužianti uolotą Musa Dago skardį kitoje kalno pusėje, toli nuo čia? Nelygus kelias kyla aukštyn pro apgriuvusias sienas. Paskui sienos baigiasi virsdamos netvarkingomis akmenų krūvomis, piemenų takas siaurėja. Prieškalnė įveikta. Gabrielis Bagratianas atsigręžia atgal. Aukštas, su turisto apranga iš purios namie austos vilnos, jis išsitiesia ir suklūsta. Kilsteli kepurę nuo suprakaitavusios kaktos. Akys plačiai atmerktos. Jos kiek šviesesnės, bet ne mažesnės nei daugumos armėnų.

Gabrielis mato, iš kur atėjo: tarp parko eukaliptų švyti namas ryškiomis sienomis ir plokščiu stogu. Tvartai ir ūkiniai pastatai irgi gerai matyti sekmadienio ryto saulėje. Nors tarp Bagratiano ir vilos daugiau kaip pusė valandos kelio, ji vis dėlto atrodo taip arti, lyg būtų sekusi iš paskos jo pėdomis. Johunoluko bažnyčia, stovinti toliau slėnyje, tarytum sveikina jį, tarytum moja jam savo didžiuliu kupolu ir smailiu šoniniu bokštu. Masyvi, niūroka bažnyčia ir Bagratiano vila sudaro vieną visumą. Abi jas prieš penkiasdešimt metų pastatė Gabrielio senelis, legendinis fundatorius ir šių vietų geradarys. Armėnų valstiečiai ir amatininkai po klajonių ieškant uždarbio grįžta iš svetimų šalių, net iš Amerikos, į savo gimtinės lizdus, tik smarkiai prasigyvenę turčiai elgiasi kitaip. Jie statosi prabangias vilas pajūryje prie Kanų, tarp Heliopolio sodų ar ant Libano šlaitų prie Beiruto. Avetisas Bagratianas nebuvo iš tokių išsišokėlių. Jis įsteigė žinomą Stambulo firmą, atidarė filialus Paryžiuje, Londone ir Niujorke, bet jei tik leisdavo laikas ir darbai, nuolat grįždavo į savo vilą Johunoluke, Musa Dago papėdėje. Iš jo karališko dosnumo daug naudos turėjo ne tik Johunolukas, bet ir kiti šeši Svedijos apskrities armėnų kaimai. Jei nekalbėsime apie jo statytas bažnyčias ir mokyklas, amerikiečių misionierių-mokytojų pakvietimą, užtenka tik paminėti dovaną, kuri, nepaisant visų įvykių, išliko žmonių atmintyje iki šių dienų: laivas, prikrautas „Singer“ firmos siuvamųjų mašinų, kurias Avetisas Bagratianas po ypač sėkmingų savo firmos metų padovanojo penkiasdešimčiai neturtingiausių kaimo gyventojų.

Gabrielis nenuleidžia akių nuo vilos. Jis pažinojo senelį. Juk gimė šiuose žemiau stovinčiuose namuose, praleido čia ne vieną ilgą vaikystės mėnesį. Kol sukako dvylika. Šis ankstyvasis gyvenimas, kuris kadaise buvo jo gyvenimas, neįtikėtinai jaudina, jaudina iki skausmo. Tai tarytum gyvenimas iki gimimo, graudinantis sielą, verčiantis ją virpėti. Ar jis iš tikrųjų pažinojo senelį? Gal tik skaitė apie jį vaikiškoje knygelėje ar matė portretą? Neaukštas vyras su smailia balta barzdele, geltonai ir juodai dryžiuotu chalatu. Ant krūtinės grandinėle pritvirtinta pensnė auksiniais rėmeliais. Raudonais pusbačiais jis žengia sodo pievele. Visi jam žemai lenkiasi. Švelnūs seno žmogaus pirštai glosto berniuko skruostą. Ar taip buvo iš tikrųjų, ar tai gyva tik jo svajonėse? Senelis kelia jam panašius jausmus kaip ir Musa Dagas. Kai prieš porą savaičių pirmą kartą vėl išvydo vaikystės kalną, jo tamsėjantį siluetą vakaro danguje, užliejo nenusakomas jausmas, bauginantis ir kartu malonus. Neįstengė jo iki galo suvokti, todėl pasistengė jį nuvyti. Ar tai buvo pirmas nuojautos dvelksmas? Ar čia prabilo dvidešimt treji metai?

Dvidešimt treji metai Europoje, Paryžiuje, visiškos asimiliacijos metai! Įvyko tai, kas galėjo įvykti per dvigubai ar trigubai ilgesnį laiką. Šie metai viską ištrynė. Po senelio mirties šeima, pamiršusi jo lokalinį patriotizmą, išsikelia iš šio Rytų pasaulio užkampio. Firmos centras ir toliau lieka Stambule, bet Gabrielio tėvai su abiem sūnumis dabar gyvena Paryžiuje. Tiesa, vyresnysis brolis – už Gabrielį vyresnis penkiolika metų – kaip ir senelis pakrikštytas Avetiso vardu, greitai dingsta iš Prancūzijos. Būdamas importo firmos vadovas grįžta į Turkiją. Ne veltui jį pavadino senelio vardu. Europa jo nevilioja. Jis truputį keistuolis, ieškantis vienatvės. Daugelį metų apleista Johunoluko vila jo pastangomis vėl suklesti. Vienintelis Avetiso pomėgis – medžioklė. Iš Johunoluko jis dažnai traukia medžioti į Tauro kalnyną ar Hauraną. Gabrielis mažai ką žino apie brolį, pats Paryžiuje lanko gimnaziją, studijuoja Sorbonoje. Niekas neverčia jo imtis prekybos, tiesa, ir jis, priešingai negu jo giminė, nejaučia tam jokio pašaukimo. Jis mokslininkas, laisvas menininkas, archeologas, meno istorikas, filosofas, beje, gauna metinę rentą, kuri leidžia būti laisvam, netgi pasiturinčiam. Dar labai jaunas veda Žiuljetę. Šios vedybos smarkiai pakeičia jo gyvenimą. Prancūzė žmona jį visiškai patraukia į savo pusę. Dabar Gabrielis labiau negu bet kada prancūzas. Armėnas jis nebent akademine prasme. Tiesa, visiškai neišsižada savo kilmės, armėnų žurnaluose spausdina vieną kitą mokslinį straipsnį. Kai sūnui Stefanui sueina dešimt metų, pakviečiamas armėnas studentas, kad išmokytų jį protėvių kalbos. Žiuljetei iš pradžių tai atrodo visiškai nereikalinga, net žalinga, bet armėnas studentas, jaunasis Samvelas Avakianas, yra malonaus būdo, ir po ilgesnio priešinimosi Žiuljetė pagaliau nusileidžia. Jei šeimoje kyla nesutarimų, jų priežastis visada ta pati. Kad ir kaip Gabrielis stengiasi įsilieti į svetimą aplinką, vis dėlto jam kartkartėmis tenka susidurti su savo tautos politine padėtimi. Kadangi jis kilęs iš garsios šeimos, lankydamiesi Paryžiuje į jį neretai kreipiasi armėnų politiniai veikėjai. Jam netgi siūlo Dašnakcutiuno³ partijos mandatą. Nors jis griežtai atsisako kvietimo, vis dėlto dalyvauja 1907 metų kongrese, kuriame jaunaturkių partija sudaro sąjungą su armėnų nacionaline partija.

Kalbama, kad reikia sukurti naują valstybę, kurioje skirtingos tautos gyvens taikiai, nežemindamos viena kitos. Tokie tikslai įkvepia ir jį, gerokai nutolusį nuo savo tautos. Tomis dienomis turkai negaili armėnams gražiausių komplimentų, visaip reiškia jiems savo meilę. Ištikimybės priesaiką Gabrielis Bagratianas vertina labiau negu kiti, tokia jau jo prigimtis. Todėl kai prasideda Balkanų karas, savanoriu stoja į armiją. Paskubomis apmokomas Stambulo atsargos karininkų mokykloje ir dar spėja pakovoti. Bulairo mūšyje jis – haubicų baterijos karininkas. Šis vienintelis ilgesnis išsiskyrimas su saviškiais trunka daugiau nei pusę metų. Dėl to jis smarkiai kenčia. Galbūt bijo, kad Žiuljetė gali nuo jo nutolti. Jaučia, kad jųdviejų santykiams iškilo kažkoks pavojus, nors tokiems įtarimams nėra jokio pagrindo. Grįžęs į Paryžių išsižada visų dalykų, nesusijusių su jo vidiniu gyvenimu. Jis – mąstytojas, žmogus, kuriam svarbiausia dvasiniai dalykai, žmogus plačiąja prasme. Kas jam turkai, kas armėnai? Jis rimtai svarsto priimti Prancūzijos pilietybę. Pirmiausia dėl to apsidžiaugtų Žiuljetė. Tačiau nuo šitokio žingsnio kiekvieną kartą sulaiko negeras jausmas. Jis savo noru ėjo į karą. Nors ir negyvena tėvynėje, negali jos išsižadėti. Tai jo tėvų žemė. Protėviai ten iškentė siaubingų dalykų, bet savo tėvynės neapleido. Gabrieliui neteko kentėti. Apie žudymus ir skerdynes žino tik iš kitų pasakojimų, iš knygų. Argi ne vis vien, kam pavaldus žmogus plačiąja prasme, svarsto jis ir lieka Osmanų imperijos pavaldiniu. Dveji laimingi metai puikiame bute Klebero aveniu. Atrodo, lyg visos problemos būtų išspręstos, rasta tinkama gyvenimo forma. Gabrieliui trisdešimt penkeri, Žiuljetei trisdešimt ketveri, Stefanui trylika. Gyvenimas teka be rūpesčių, jo nevargina per didelis garbės troškimas, darbas intelektualus, draugų ratas malonus. Dėl draugų, tai čia daug lemia Žiuljetės žodis. Pirmiausia vis labiau siaurėja Gabrielio ryšiai su senais pažįstamais armėnais. Gabrielio tėvai jau seniai mirę. Žiuljetė tarytum vis labiau stengiasi pabrėžti savosios genties kraują, Tik sūnaus akių pakeisti ji, žinoma, negali. Tačiau Gabrielis viso to, regis, nepastebi.

Visų jų likimą staiga pakeičia netikėtas Avetiso laiškas. Vyresnysis brolis prašo atvykti į Stambulą. Jis labai sunkiai serga ir nebegali tvarkyti firmos reikalų. Todėl kelias savaites darbuojasi, kad paverstų firmą akcine bendrove. Gabrielis turįs atvykti užsitikrinti savo turto dalies. Žiuljetė, visada pabrėždavusi, jog nusimano apie praktiškus dalykus, tuoj pat pareiškia lydėsianti Gabrielį ir paremsianti jį derybose. Juk čia labai svarbūs reikalai, o Gabrielis įpratęs visais pasitikėti, jis jokiu būdu neįveiksiąs klastingų armėnų ir jų gudrybių. 1914 metų birželis. Pasaulyje neramu kaip prieš audrą. Gabrielis nusprendžia į kelionę pasiimti ne tik Žiuljetę, bet ir Stefaną bei jo mokytoją Avakianą. Juk mokslo metai jau beveik baigėsi. Reikalų tvarkymas užtruks ilgai, o kas per tą laiką gali įvykti pasaulyje, niekas nežino. Antrąją liepos savaitę šeima atvyksta į Konstantinopolį. Bet Avetisas Bagratianas jų nebelaukė. Jis italų laivu išplaukė į Beirutą. Plaučių liga pastarosiomis dienomis smarkiai paaštrėjo, kad Avetisas nebegalėjo pakelti Stambulo oro. (Keista, kad europiečio Gabrielio brolis nori numirti ne Šveicarijoje, o Sirijoje.) Gabrielis derasi ne su broliu, o su direktoriais, advokatais ir notarais. Jis pamato, kad beveik nepažįstamas brolis su meile ir kuo rūpestingiausiai sutvarkė jo reikalus. Gabrielis pirmą kartą aiškiai suvokia: ligotas, senyvas Avetisas darbavosi dėl jo, už savo gerovę turi būti dėkingas jam. Koks nesusipratimas, kad broliai liko vienas kitam tokie svetimi. Gabrielis išsigąsta savo puikybės, juk jis net truputį niekino šį „prekybininką“, šį „rytietį“. Dabar jį apima ilgesys, noras, kol nevėlu, ištaisyti klaidą. Stambulo karštis iš tiesų nepakeliamas. Grįžti į Vakarus dabar būtų nelabai protinga. Reikia palaukti, kol praeis audra. Tuo tarpu vien mintis apie nedidelę kelionę jūra teikia atgaivos. Vienas naujausių kompanijos „Khedival Mail“ garlaivių plaukia į Aleksandriją ir pakeliui užsuka į Beirutą. Vakariniuose Libano šlaituose nuomojamos modernios vilos, galinčios patenkinti įnoringiausių nuomotojų poreikius. Žinovai tvirtina, kad žemėje nėra gražesnių vietų. Bet Gabrieliui nereikia įtikinėti Žiuljetės tokiais pažadais, ji iš karto sutinka keliauti kartu. Ją jau seniai kamuoja neaiškus jaudulys. Vilioja galimybė patirti ką nors nauja. Kai jie plaukia atvira jūra, tarytum patrankų šūviai pasipila naujienos: valstybės svaido viena kitai karo pareiškimus. Kai Beirute išlipa į krantą, Belgijoje, Balkanuose ir Galicijoje jau prasidėję pirmieji mūšiai. Apie grįžimą Prancūzijon nėra ko ir galvoti. Jie tarytum pakliuvo į spąstus. Laikraščiai rašo, kad Aukštieji Vartai⁴ stoja į sąjungą su vidurio valstybėmis. Paryžius atsiduria kitoje fronto pusėje. Paaiškėja, kad tikrasis kelionės tikslas nepasiektas. Avetisas Bagratianas vėl prasilenkia su savo jaunesniuoju broliu. Jis prieš porą dienų išvyko iš Beiruto ir per Alepą ir Antiochiją leidosi į varginančią kelionę į Johunoluką. Jis nenori mirti Libane, nori pasiekti Musa Dago papėdę. Tačiau laiškas, kuriame brolis pats praneša apie artėjančią mirtį, ateina tik rudenį. Tuo metu Bagratianai buvo apsigyvenę gražiame name truputį aukščiau Beiruto. Gyvenimas Beirute Žiuljetei atrodo visai pakenčiamas. Čia visur pilna prancūzų. Juos lanko įvairių valstybių konsulai. Žiuljetė kaip visada sugeba pritraukti žmones. Gabrielis džiaugiasi, kad ji taip lengvai pakelia tremtį. Ką gi daugiau galima padaryti? Beirute, šiaip ar taip, saugiau negu Europos miestuose. Bet Gabrieliui neišeina iš galvos namai Johunoluke. Savo laiške Avetisas maldauja jį pasirūpinti tėvų namais. Praėjus penkioms dienoms nuo laiško gavimo ateina daktaro Altuni telegrama, jog brolis mirė. Dabar Gabrielis ne tik galvoja apie savo vaikystės namus, bet ir nuolat apie juos kalba. Kai Žiuljetė staiga pareiškia norą kuo greičiau persikelti į tuos namus, apie kuriuos jis jai daugybę kartų pasakojo ir kuriuos dabar paveldėjo, Gabrielis išsigąsta. Ji užsispyrusi bando atremti jo priešinimąsi. Kaimo vienatvė? Jai tai esąs maloniausias dalykas. Nuošalumas, prabangos trūkumas? Pati susikurs visa, kas reikalinga. Kaip tik tai ją ir vilioja. Jos tėvai turėję kaime namus, kuriuose ji užaugusi. Jei jie turės nuosavus namus, juos įsirengs ir ji galės ten šeimininkauti kaip tinkama, išsipildys viena gražiausių jos svajonių, visai nesvarbu kur, kokiose šios žemės platumose. Nors ji su tokiu džiaugsmu rengiasi išvykti, Gabrielis mano, jog reikia palaukti, kol praeis lietaus sezonas. Ar nebūtų daug protingiau, jei jis iš paskutiniųjų pasistengtų perkelti šeimą į Šveicariją? Bet Žiuljetė tvirtai laikosi savo. Tai lyg koks iššūkis. Jis negali nuslopinti keisto nenoro ir kartu ilgesio. Tik gruodžio mėnesį jų nedidelė šeima išsirengia kelionėn į tėvų gimtinę. Nors visur pilna kariškių, jiems šiaip taip pavyksta traukiniu nusigauti iki Alepo. Alepe išsinuomoja du neaprašomos išvaizdos automobilius. Apskrities kelių purvynais jie kažkaip stebuklingai nuvažiuoja iki Antiochijos. O čia, prie Oronto tilto, jų jau laukė namų valdytojas Kristaforas su medžiokliniu vežimaičiu ir dviem vežimais daiktams susikrauti. Vežimus traukė jaučiai. Iki Johunoluko mažiau nei dvi valandos kelio. Šios valandos prabėga gana linksmai.

– Viskas buvo ne taip ir baisu, – sako Žiuljetė.

– Kaip aš čia patekau?

Vien išorinėmis priežastimis visko paaiškinti negalima. Jo sielos neapleidžia šventiška nuostaba. Kartu virpteli ir lengvas nerimas. Sugrįžta labai seni dalykai, pamiršti per dvidešimt trejus gyvenimo Paryžiuje metus. Tik dabar Gabrielis nukreipia sustingusį žvilgsnį į nuosavus namus. Žiuljetė ir Stefanas, aišku, dar miega. Johunoluko bažnyčios varpai irgi dar nepaskelbė sekmadienio ryto. Jo žvilgsnis nuslysta toliau į šiaurę, į slėnį, kuriame prisiglaudę armėnų kaimai. Šilkverpių kaimas Aziras iš čia gerai matyti, bet Kebusijės, paskutinės gyvenvietės, žvilgsnis jau nebepasiekia. Aziras miega tamsiai žaliame šilkmedžių patale. Ant nedidelės kalvos, prisišliejusios prie Musa Dago, stūkso vienuolyno griuvėsiai. Vienuolyną įsteigė šventasis apaštalas Tomas. Griuvėsių akmenyse išlikę svarbių įrašų. Kai kurie iš jų mena Seleukidų laikus ir galėtų būti tikras lobis archeologams. Kadaise Antiochija, anų laikų pasaulio valdovė, plytėjo iki pat jūros. Senovės liekanos čia guli po atviru dangumi arba pasirodo lobių ieškotojui, vos įsmeigus kastuvą į žemę. Per praėjusias savaites Gabrielis jau nemažai tokių radinių susikrovė savo namuose. Dabar senienų medžioklė – jo svarbiausias užsiėmimas. Tačiau kažkoks drovumas neleidžia jam kopti į kalvą, kur stovi šventojo Tomo vienuolyno likučiai. (Juos saugo didžiulės, vario spalvos karūnuotos gyvatės. Tiems vyrams, kurie šventuosius akmenis bandė vilkti namo statyboms, našta priaugdavo prie nugaros ir šventvagiai turėdavo ją nešioti iki grabo lentos.) Kas jam pasakojo šią istoriją? Kadaise motinos kambaryje, kuriame dabar gyvena Žiuljetė, sėdėdavo senos moterys keistai išdažytais veidais. Ar tai irgi tik jo fantazijos? Ar tai įmanoma? Ar Johunoluko motina ir motina Paryžiuje – ta pati moteris?

Gabrielis jau seniai įžengė į lapuočių mišką. Kalno šlaite įsirėžęs status plyšys, einąs iki pat viršūnės. Jį vadina Ąžuolų tarpekliu. Kopdamas piemenų taku, vos pastebimu tarp tankiai suaugusių krūmokšnių, jis staiga aiškiai suvokia: pereinamasis laikotarpis baigėsi. Turi ateiti apsisprendimas.

Pereinamasis laikotarpis? Gabrielis Bagratianas – Osmanų imperijos karininkas, artilerijos pulko rezervistas. Turkų armijos kovoja žūtbūtines kovas keturiais frontais. Kaukaze su Rusija, Mesopotamijos dykumoje su Anglija ir Indija, Galipolio pusiasalyje išsilaipino australų daliniai ir su sąjungininkų laivynais veržiasi pro Bosforo vartus. Ketvirtoji armija Sirijoje ir Palestinoje rengia naują proveržį į Sueco kanalą. Reikalingos nežmoniškos pastangos išlaikyti visus šiuos frontus. Enveras Paša, visų dievinamas karvedys, beprotiškai drąsiame žygyje į Kaukazą žiemą pražudė du armijos korpusus. Visur trūksta karininkų. Nepakanka ginkluotės. Bagratianas supranta, jog viltingos 1908 ir 1912 metų dienos seniai nuėjo į praeitį. Itihadas, jaunaturkių „Vienybės ir pažangos komitetas“, tik pasinaudojo armėnų tauta savo tikslams pasiekti ir netrukus sulaužė visas priesaikas. Gabrieliui nėra jokio reikalo pulti įrodinėti savo narsą ir ištikimybę. Juk dabar jo padėtis smarkiai pasikeitė. Jo žmona – prancūzė. Jam gali tekti fronte kariauti su tauta, kurią jis myli, kuriai tiek daug skolingas, su kuria jį riša santuokos ryšiai. Tačiau Alepe jis prisistatė vietiniam savo pulko rezervistų padaliniui. Tai jo pareiga. Kitaip galėtų būti palaikytas dezertyru. Keista, tačiau atrodo, jog kadrų skyriaus pulkininkui karininkų nelabai reikia. Jis atidžiai peržiūri Bagratiano dokumentus ir išsiunčia jį namo. Gabrielis turi nurodyti gyvenamąją vietą, būti ten ir laukti, kol jį pašauks. Visa tai įvyko lapkričio mėnesį. Baigiasi kovas, o šaukimo iš Antiochijos vis dar nėra. Ar tai kažkokie neaiškūs kėslai, ar nesuprantama karinėje kanceliarijoje viešpataujanti netvarka? Bet šią akimirką Gabrielis įsitikinęs, kad dar šiandien viskas bus išspręsta. Sekmadieniais iš Antiochijos atgabenamas paštas, ne tik laiškai ir laikraščiai, bet ir kaimakamo⁵ siunčiami vyriausybės įsakymai bendruomenėms bei pavaldiniams.

Gabrielis Bagratianas galvoja tik apie savo šeimą. Viskas taip keblu. Kaip gyvens Žiuljetė ir Stefanas, jei jis išeis į frontą? Jiems, ko gero, tiktų gyventi čia, Johunoluke. Žiuljetę tiesiog sužavėjo namai, parkas, sodas ir rožynas. Jai, regis, patinka būti dvaro šeimininke. Patikimų, pagarbos vertų žmonių netrūksta ir čia. Gabrielis nuo vaikystės pažįsta senąjį gydytoją Altuni ir keistuolį, labai mokytą vaistininką Grikorą. Prie šių garbingų žmonių, be abejo, reikia priskirti ir vardapetą⁶ Ter Haikazuną, Johunoluko bažnyčios galvą bei Svedijos Armėnų apaštališkosios bažnyčios vadovą, Bitiaso protestantų pastorių Harutiuną Nochudianą, mokytojus ir dar keletą įžymybių. Iš moterų, žinoma, negalima per daug reikalauti. Po pirmojo vakaro, kai Bagratianų viloje lankėsi ši išrinktųjų draugija, Gabrielis pasakė Žiuljetei, kad kokiame nors Provanso miestelyje vargu ar rasi šviesesnių žmonių nei šiame Sirijos pajūryje. Žiuljetė sutiko su jo žodžiais, nepradėjo kaip paprastai šaipytis iš visko, kas armėniška ar rytietiška, nors šiaip jau ne kartą erzindavo vyrą savo pastabomis. Tokie vakarai pasidarė jų namuose įprastu dalyku. Ir šį kovo sekmadienį numatytas toks priėmimas. Gabrielis laimingas, kad Žiuljetė į viską žiūri taip palankiai. Bet kas iš to, jei sūnus ir žmona liks čia vieni. Jie vis tiek bus atskirti nuo viso pasaulio.

Ąžuolų tarpeklis seniai liko Gabrieliui už nugaros, bet jis taip ir nenusprendė, ką daryti su šeima. Takas eina į šiaurę ir dingsta tarp meškauogių krūmelių bei rododendrų ant kalno viršūnės. Ši Musa Dago dalis vietos gyventojų vadinama Damladžku. Gabrielis dar prisimena visus vietovardžius. Damladžkas nėra labai aukštas. Du pietiniai gūbriai nesiekia daugiau nei aštuonis šimtus metrų. Tai dvi paskutinės šios kalnų atšakõs viršūnės, kurios staiga netvarkingais skaldos plotais griūte griūva į Oronto lygumą. Čia, šiaurėje, kur mūsų iškylautojas ieško takelio, Damladžkas kiek žemesnis. Jis virsta perėja, panašia į balną. Tai siauriausia pajūrio kalnyno vieta, tarytum Musa Dago juosmuo. Plokštikalnė susiaurėja iki kelių šimtų metrų, tuo tarpu stačiojo šlaito uolynas kyla į viršų. Gabrieliui atrodo, kad čia jis pažįsta kiekvieną akmenį, kiekvieną krūmą. Iš visų vaikystės vaizdų ši vieta giliausiai įsispaudė į atmintį. Tie patys pinijų skėčiai, susibūrę į nedideles giraites, tie patys žeme šliaužiantys spygliuočiai, pasišiaušę ant akmenuotos žemės. Laukinės vynuogės ir kitokie vijokliniai augalai raitosi apie baltas uolų kolonas, kurios kaip milžiniški gamtos išminčių pasitarimo dalyviai nutraukia savo kalbą, vos pasigirdus nekviesto svečio žingsniams. Tyloje staiga sučiauška kelionėn pasirengęs kregždžių pulkas. Paukšteliai žvitriai šaudo žalsvame ore tarytum žuvys ežere, tarytum vikrūs upėtakiai. Sparnelių judesiai greiti kaip blakstienų virpėjimas.

Gabrielis atsigula ant žolės, suneria rankas po galva. Jis jau du kartus kopė į Musa Dagą ieškodamas pinijų ir baltųjų uolų kolonų. Bet abu kartus pasuko ne ta kryptimi. Jau buvo pradėjęs galvoti, kad tos vietos apskritai nėra. Dabar pavargęs užmerkia akis. Kai žmogus grįžta į senų prisiminimų ir apmąstymų vietas, jį apninka dvasios, kurias sūnus paklydėlis kadaise pats sukūrė, o paskui paliko. Bagratianą irgi apninka jo vaikystės dvasios, dvidešimt trejus metus ištikimai laukusios jo šioje žavioje dykynėje. Tai labai karingos dvasios. Žiaurios kiekvieno armėnų berniuko fantazijos. (Juk kitaip ir būti negali!) Kruvinasis sultonas Abdiulchamidas išleido įsakymą persekioti krikščionis. Pranašo šunys – turkai, kurdai, čerkesai – susiburia po žalia vėliava, degina, plėšia, žudo armėnų žmones. Bet priešai neįtaria, kad gyvena toks Gabrielis Bagratianas. Jis suvienija savo tautą, išveda ją į kalnus. Jis neapsakomai drąsus, nugali daug stipresnį priešą, parbloškia jį ant žemės.

Gabrielis negena šalin vaikiškų svajonių. Jis, paryžietis, Žiuljetės vyras, mokslininkas, karininkas, pažįstąs dabartinio karo tikrovę ir pasirengęs vykdyti savo – Turkijos kariškio – pareigą, jis kartu ir berniukas, pilnas šimtmečiais susikaupusios kruvinos neapykantos, pasirengęs pulti pikčiausią savosios tautos priešą. Kiekvieno armėnų berniuko fantazijos. Jos trunka tik akimirką. Gabrielis stebisi, ironiškai šypso, galų gale užsnūsta.

Pašoka gerokai išsigandęs. Miegantį jį kažkas akylai stebėjo. Ko gero, gana ilgai. Jo sūnaus Stefano akys, pilnos tylios šviesos. Gabrielį apima nemalonus, nors ir ne visai suprantamas jausmas. Sūnui nederėtų stebėti miegantį tėvą. Tai kažkokio paslaptingo moralinio dėsnio pažeidimas. Gana griežtu balsu jis klausia:

– Ką čia veiki? Kur ponas Avakianas?

Atrodo, ir Stefanui darosi nejauku, kad užtiko tėvą miegantį. Jis nežino, kur dėti rankas. Jo sodrios lūpos pusiau praviros. Jis su mokykline uniforma, puskojinėmis ir plačiai atversta apykakle. Kalbėdamas pešioja savo švarkelio skvernus.

– Mama leido man pasivaikščioti vienam. Ponui Avakianui šiandien laisva diena. Juk sekmadieniais mes nesimokome.

– Čia tau ne Prancūzija, Stefanai, čia Sirija, – pabrėždamas kalba tėvas. – Daugiau nelaipiok po kalnus be priežiūros.

Stefanas įsitempęs žiūri į tėvą, lyg laukdamas po pabarimo svarbesnių nurodymų. Tačiau Gabrielis daugiau nieko nesako. Jį apima keistas sąmyšis, atrodo, tarytum jis pirmą kartą susitiko su sūnumi akis į akį. Kai šeima apsigyveno Johunoluke, jis mažai rūpinasi sūnaus reikalais, mato jį dažniausiai tik prie stalo. Paryžiuje ar per atostogas Šveicarijoje juodu su Stefanu dažnai eidavo pasivaikščioti vieni. Bet ar Paryžiuje, Montre, Šamoni gali pasijusti vienas? Skaidrus Musa Dago oras tarytum išlaisvina, sukuria artumo jausmą, juodviem iki šiol nepažįstamą. Gabrielis eina pirmas tarytum vadovas, pažįstąs įsidėmėtinas vietas. Stefanas žengia iš paskos tylėdamas, lyg kažko laukdamas.

Tėvas ir sūnus Rytuose! Vargu, ar tai galima palyginti su paviršutiniškais tėvų ir vaikų santykiais Europoje. Kas mato savo tėvą, mato Dievą. Nes tėvas yra paskutinis nenutrūkstamos protėvių grandinės narys, jungiantis žmogų su Adomu ir pasaulio sukūrimu. Bet Dievą mato ir tas, kas mato savo sūnų. Nes sūnus yra dar vienas narys, jungiąs žmogų su Paskutiniuoju teismu, su visų dalykų pabaiga, su išganymu. Argi šiame šventame ryšyje neturi viešpatauti drovumas ir trumpa kalba?

Tėvas, kaip ir dera, ryžtasi rimtam pokalbiui.

– Kokių dalykų dabar mokaisi su Avakianu?

– Neseniai pradėjome skaityti graikiškus tekstus, tėte. Be to, mokomės fizikos, istorijos, geografijos.

Bagratianas pakelia galvą. Jo sūnus prabilo armėnų kalba. Ar jis irgi paklausė armėniškai? Paprastai juodu kalbasi prancūziškai. Sūnaus ištarti armėniški žodžiai keistai sujaudina tėvą. Jis tik dabar suvokia, kad Stefaną laikė veikiau prancūzų, o ne armėnų berniuku.

– Geografijos, – pakartoja Gabrielis. – O apie kokias pasaulio šalis dabar mokotės?

– Apie Mažąją Aziją ir Siriją, – stropiai atsakinėja Stefanas. Gabrielis pritardamas linksi galva, lyg ir nesitikėdamas geresnio atsakymo. Paskui, kiek nutoldamas nuo temos, bando pasukti pokalbį praktiška linkme:

– Ar galėtum nubraižyti Musa Dago žemėlapį?

Stefanui labai patinka, kad tėvas tiek daug iš jo tikisi.

– Žinoma, tėte! Tavo kambaryje kabo dėdės Avetiso žemėlapis. Antiochija ir visas pajūris. Reikia tik padidinti mastelį ir pažymėti tai, kas žemėlapyje nenurodyta.

Iš tikrųjų taip. Gabrielis šią akimirką džiaugiasi sūnaus sumanumu. Netrukus mintys nuklysta, jis pagalvoja apie šaukimą į armiją, kuris galbūt jau keliauja paštu, o gal mėtosi ant kokios nors turkų kanceliarijos stalo Alepe ar Stambule. Juodu tylėdami žingsniuoja toliau. Stefanas susikaupęs laukia, kada tėvas vėl jį pakalbins. Tai tėtės gimtinė. Jis trokšta išgirsti apie visus paslaptingus dalykus, apie kuriuos tėvas jam taip retai užsimena. Bet tėvas, regis, ne šiaip sau išėjo pasivaikščioti, jis turi kažkokį tikslą. Ir štai prieš juos atsiveria savotiška terasa, kurią jis ir norėjo prieiti. Smarkiai išsikišusi iš kalno, ši terasa tarytum kabo virš tuštumos. Ją iš apačios tarytum dubenį laiko galinga uolų ranka išskėstais pirštais. Tai akmenuota plokštuma, plati, čia galėtum pastatyti porą namų. Nuo jūros ateinančios audros čia gali laisvai siausti, todėl išliko tik keletas krūmų ir agava kietais kaip oda lapais. Kabanti plokštuma išsikišusi taip toli, kad jei savižudis šoktų žemyn, kristų į jūrą keturis šimtus metrų neatsitrenkdamas į uolas. Stefanas bėga prie terasos krašto, taip turbūt padarytų kiekvienas berniukas. Bet tėvas tvirtai jį sučiumpa ir dar ilgai mėšlungiškai spaudžia sūnaus ranką. Laisva dešiniąja rodo jam, kas matyti tolumoje.

– Ten, šiaurėje, galėtume pamatyti Aleksandretės įlanką, jei ne Ras el Chanziras, arba Kiaulės nosis. O pietuose į jūrą įteka Orontas. Bet kalnas viską užstoja…

Stefanas atidžiai žiūri ten, kur rodo tėvo pirštas, į išlenktą banguojančios jūros pakrantę. Bet paskui paklausia apie visai ką kita:

– Tėte, ar tu tikrai turėsi eiti į karą?

Gabrielis nejaučia, kad vis dar baimingai spaudžia sūnaus ranką.

– Taip, įsakymas gali ateiti bet kurią dieną.

– Ar tai būtina?

– Kitaip negalima, Stefanai. Visi turkų atsargos karininkai turi vykti į savo pulką.

– Bet juk mes ne turkai. O kodėl jie tavęs nepašaukė iš karto?

– Sako, kad artilerija kol kas neturi pakankamai pabūklų. Kai tik bus sudarytos naujos baterijos, pašauks visus atsargos karininkus.

– O kur jie tave išsiųs?

– Aš paskirtas į Ketvirtąją armiją, dislokuotą Sirijoje ir Palestinoje.

Gabrieliui Bagratianui patinka mintis, kad jį gali komandiruoti į Alepą, Damaską ar Jeruzalę. Gal atsirastų galimybė pasiimti ir Žiuljetę su Stefanu. Stefanas, regis, atspėja tėvo mintis.

– O kaipgi mes, tėte?

– Ir aš galvoju…

Berniukas susijaudinęs nutraukia tėvo žodžius:

– Palik mus čia, tėte, labai prašau, palik mus čia! Juk mamai labai patinka mūsų namuose.

Tai sakydamas Stefanas nori nuraminti tėvą dėl motinos jausmų, juk ji čia svetima. Jis labai jautriai suvokia, kad tėtės ir mamos pasauliai skirtingi.

Bagratianas svarsto:

– Būtų geriausia pabandyti per Stambulą nugabenti jus į Šveicariją. Deja, Stambulas jau irgi tapo karo veiksmų zona.

Stefanas prispaudžia prie krūtinės sugniaužtus kumščius:

– Ne, nereikia į Šveicariją! Palik mus čia, tėte!

Gabrielis su nuostaba žvelgia į maldaujančias berniuko akis. Kaip keista! Šis vaikas, niekada nepažinojęs savo protėvių žemės, vis dėlto taip smarkiai su ja suaugęs. Šis Paryžiuje gimęs berniukas, neturėdamas savos emocinės patirties, krauju paveldėjo tai, kas gyva Gabrielio širdyje, prisirišimą prie Bagratianų giminės kalno. Jis uždeda ranką berniukui ant peties ir pasako tik vieną žodį:

– Pažiūrėsim.

Kai juodu vėl pakyla į Damladžko plokštikalnę, iki jų ataidi rytiniai Johunoluko varpai. Kelias į slėnį užtrunka apie valandą. Jiems tenka labai skubėti, kad spėtų išklausyti bent antrąją mišių dalį.

Šilkverpių kaime Azire Bagratianai sutinka tik vieną kitą žmogų, Jie pagarbiai sveikinasi:

– Bari luis! Geros šviesos!

Aziro gyventojai paprastai lanko Johunoluko bažnyčią. Iki jos tik penkiolika minučių kelio. Priešais kai kuriuos namus sustatyti stalai, ant kurių suklotos didelės lentos. Ant jų sudėlioti šilkverpių kokonai, balzgana masė, kurią reikia šildyti saulėje. Stefanas sužino, kad senelio Avetiso tėvas buvo šilkverpio sūnus ir jaunystėje, būdamas vos penkiolikos metų, keliaudavo į Bagdadą pirkti duonos. Pusiaukelėje į Johunoluką juodu sutinka senąjį žandarą Ali Nazifą. Orusis žandaras yra vienas iš dešimties turkų, jau daug metų gyvenančių tarp šių kaimų armėnų. Visi sugyvena taikiai, bičiuliškai. Be Ali Nazifo, yra dar penki žemesnio rango žandarai – būrys, kuriam jis vadovauja. Tačiau jie gana dažnai keičiami naujais, tuo tarpu Ali Nazifas visada paliekamas čia, jis nepajudinamas kaip Musa Dagas. Dar vienas sultono atstovas – kuprotas laiškanešys su šeima. Trečiadieniais ir sekmadieniais jis iš Antiochijos atgabena paštą. Ali Nazifas šiandien atrodo gerokai sutrikęs ir susirūpinęs. Šis gauruotas osmanų valdžios atstovas, regis, kažkur labai skuba valdiškais reikalais. Jo rauplėtas veidas po aptriušusia kailine kepure blizga nuo prakaito. Grėsmingas kavalerijos kardas daužosi į kreivas, liesas blauzdas. Sutikęs efendi ⁷ Bagratianą jis visada sustoja ir pagarbiai pasitempia, tačiau šiandien tik kilsteli ranką prie kepurės, veide matyti didelis sąmyšis. Keistas jo elgesys taip aiškiai krinta į akis, kad Gabrielis valandėlę žvelgia jam iš paskos.

Per aikštę priešais Johunoluko bažnyčią skuba keletas iš toliau atėjusių žmonių, jie jau vėluoja į pamaldas. Moterys su margai siuvinėtomis skarelėmis, pūstais sijonais, vyrai su išsipūtusiais šalvarais⁸ ir ilgais susegiotais kaftanais. Visų veidai rimti, susikaupę. Saulė šiandien kaitina kaip vasarą, kalkėmis dažyti namai ryškiai nušviesti. Dauguma vienaaukščiai, neseniai nubaltinti: kunigo Ter Haikazuno namas, gydytojo, vaistininko, dideli bendruomenės namai, priklausantys turtingajam Johunoluko seniūnui Tovmasui Kebusianui. Arkangelų bažnyčia pastatyta ant plataus pamato. Atviri laiptai kyla prie pagrindinių durų. Bažnyčios steigėjas Avetisas Bagratianas pastatė ją pagal garsiosios tautinės šventovės, esančios Kaukaze, pavyzdį. Pro atviras duris girdėti choro giedojimas. Virš minios galvų iš prieblandos spindi žvakėmis apšviestas altorius. Ant raudono Ter Haikazuno arnoto švyti aukso spalvos kryžius.

Gabrielis ir Stefanas įeina pro pagrindines duris. Samvelas Avakianas, namų mokytojas, juos sulaiko. Jis nekantriai jų laukė.

– Eikite pirmyn, Stefanai, – sako jis savo mokiniui. – Jūsų motina jau laukia.

Kai Stefanas pasineria į giedančią minią, mokytojas kreipiasi į Gabrielį:

– Turiu pranešti, kad atimti jūsų pasai. Užsienio ir vietinis. Iš Antiochijos atvyko trys valdininkai.

Gabrielis atidžiai stebi studento veidą. Samvelas jau kelerius metus yra tarytum jų šeimos narys. Armėnų inteligento veidas. Aukšta, kiek atlošta kakta. Už akinių stiklų – budrios liūdnos akys. Amžino nuolankumo išraiška, bet kartu ir aiškiai matomas ryžtas gintis, kiekvieną sekundę atremti priešininko smūgį. Valandėlę pažiūrėjęs į šį veidą Gabrielis klausia:

– O ką jūs darėte?

– Ponia viską atidavė valdininkams.

– Ir vidaus pasą?

– Taip, užsienio pasą ir teskere.

Bagratianas nulipa nuo bažnyčios laiptų, užsidega cigaretę ir susimąstęs keletą kartų patraukia. Vidaus pasas leidžia jo savininkui laisvai keliauti po Osmanų valstybės provincijas. Be šio popieriaus sultono pavaldinys teoriškai neturi teisės iš vieno kaimo nueiti į kitą. Gabrielis numeta cigaretę ir ištiesia pečius.

– Tai tik reiškia, kad šiandien ar rytoj būsiu pašauktas į Alepą, į savo dalinį.

Avakianas, nuleidęs akis, žiūri į įsirėžusią ratų provėžą, kurią dar pagilino neseniai nulijęs lietus.

– Nemanau, kad tai reiškia, jog jūs būsite pašauktas į Alepą, efendi.

– O ką gi tai daugiau gali reikšti?

Avakiano balsas pasidaro labai tylus:

– Iš manęs taip pat atėmė pasą.

Bagratianas susijuokia, bet greitai nutyla.

– Vadinasi, mielasis Avakianai, jus pakvies į Antiochiją medicininio patikrinimo. Atrodo, šį kartą jie tikrai nejuokauja. Bet būkite ramus. Mes dar kartą sumokėsime mokestį už atleidimą nuo karo tarnybos. Noriu, kad jūs liktumėte su Stefanu.

Avakianas nepakelia žvilgsnio nuo provėžos.

– Aš esu jaunas, bet daktaras Altuni, vaistininkas Grikoras, pastorius Nochudianas juk tikrai nėra karo prievolininkai. Pasus atėmė ir iš jų.

– Ar jūs tuo tikras? – užsipuola jį Gabrielis. – Kas atėmė pasus? Kokie valdininkai? Dėl kokios priežasties? Ir apskritai, kur yra tie ponai? Norėčiau jiems kai ką paaiškinti.

Jis išgirsta atsakymą, kad valdininkai, lydimi raitų žandarų būrio, prieš pusantros valandos išvykę Svedijos kryptimi. Jų uždavinys – atimti pasus iš aukštesnio sluoksnio žmonių, kadangi paprasti valstiečiai ar amatininkai pasų iš viso neturi. Geriausiu atveju jiems išduodamas leidimas prekiauti Antiochijos turguje.

Gabrielis, pamiršęs mokytoją, dideliais žingsniais žingsniuoja pirmyn ir atgal. Tik po kiek laiko prabyla:

– Eikite į bažnyčią, Avakianai, aš irgi tuoj ateisiu.

Bet jis nė nemano dalyvauti mišių pabaigoje. Gausus choras kaip tik užgieda įspūdingą giesmę. Iš lėto, susimąstęs, pakreipęs galvą jis nužingsniuoja per aikštę, eina gatve ir pasuka keliu į vilą. Į namus neina, sustoja prie tvartų ir liepia pabalnoti vieną iš arklių, kuriais taip didžiavosi brolis Avetisas. Gaila, kad nėra Kristaforo, jis galėtų palydėti šeimininką. Dabar jį lydi vaikinas, prižiūrintis tvartus. Gabrielis gerai nežino, ką darys.

Jei paleisi arklį ristele, apie vidurdienį gali nujoti iki Antiochijos.

Antras skyrius
KONAKAS. HAMAMAS. SELAMLIKAS ⁹

Antiochijos konakas – kaimakamo, apskrities viršininko, kanceliarija – stovi kalno tvirtovės papėdėje. Tai nešvarus, bet erdvus pastatas, nes Antiochija yra viena iš didžiausių Sirijos provincijų.

Gabrielis Bagratianas paliko vaikiną su arkliais prie Oronto tilto ir jau ilgokai laukia didelėje konako patalpoje. Jis tikisi, kad jį priims pats kaimakamas, kuriam pasiuntė vizitinę kortelę. Turkų valdžios įstaiga. Gabrielis matė tokių ne vieną. Ant drėgnos sienos su besilupančiu tinku kabo aliejiniais dažais pieštas sultono portretas ir keletas įrėmintų Korano citatų. Vos ne visi langų stiklai perskilę, sutvirtinti šakaliais. Purvinos medinės grindys prispjaudytos, visur mėtosi nuorūkos. Prie rašomojo stalo sėdi kažkoks žemesnis tarnautojas, žvelgia į priekį nieko nematančiomis akimis ir čepsi. Stambių musių spiečiai netrikdomi zvimbia savo bjaurų koncertą. Pasieniais stovi ilgi suolai. Keletas žmonių laukia. Turkų ir arabų valstiečiai. Vienas iš jų, nepaisydamas nešvaros, atsitūpė ant grindų, išskleidęs savo ilgą apsiaustą, lyg norėdamas uždengti kuo daugiau purvo. Rūgštus neišdirbtos odos, prakaito, šaltų tabako dūmų, vangumo ir skurdo kvapas. Gabrielis žino, kad kiekvienos šalies valdžios įstaigos turi savo kvapą. Visoms joms būdinga baimės ir rezignacijos atmosfera: paprasti žmonės priima valdžios galybę kaip gamtos katastrofas.

Margai apsirengęs durų sargas, niekinamai dėbtelėjęs, nuveda jį į mažesnį ir kiek švaresnį kambarį su sveikais langų stiklais, apmušalais išklijuotomis sienomis ir dokumentais apkrautu rašomuoju stalu. Ant sienos kabo ne sultono portretas, o didelė balne sėdinčio Envero Pašos fotografija. Gabrielis sustoja priešais dar neseną strazdanotą vyrą rausvais plaukais, su mažais angliškais ūseliais po nosimi. Tai ne viršininkas, o tik pavaduotojas, tvarkąs Svedijos pajūrio srities reikalus. Labiausiai krito į akis nepaprastai ilgi, rūpestingai prižiūrimi nagai. Jis vilkėjo pilka eilute, per ankšta net jo mažai liesai figūrėlei, ryšėjo raudoną kaklaryšį, avėjo ryškiai geltonais suvarstomais batais. Bagratianas iš karto suprato: jis iš Salonikų. Tai rodė būtent jo išorė. Salonikuose gimė jaunaturkių nacionalinis judėjimas, įnirtingai laikęsis vakarietiškos orientacijos, besąlygiškai gerbęs visas Europos pažangos formas. Be jokios abejonės, pavaduotojas buvo vienas iš jų, gal net Itihado narys, to paslaptingojo Comité pour union et progrés¹⁰, kuris šiandien turi neribotą valdžią kalifų imperijoje. Su lankytoju jis buvo nepaprastai mandagus, pats pristūmė kėdę prie rašomojo stalo. Paraudusios, be blakstienų akys, būdingos daugeliui raudonplaukių, žvelgė ne į Bagratianą, o kažkur į šalį. Bagratianas dar kartą, kiek pabrėždamas, pakartojo savo vardą. Pavaduotojas lengvai linktelėjo galvą.

– Didžiai gerbiama Bagratianų šeima mums žinoma.

Reikia pripažinti, kad nuo valdininko žodžių ir gestų Gabrielis pasijuto geriau. Jo balse atsirado daugiau pasitikėjimo.

– Iš kai kurių mano tėviškės piliečių šiandien atimti pasai, taip pat ir iš manęs. Ar tai jūsų įstaigos potvarkis? Ar jūs apie tai žinote?

Pavaduotojas kiek pagalvojo, pasirausė popieriuose ir pagaliau pratarė, kad turėdamas tiek daug pareigų negalįs iš karto prisiminti visų smulkmenų. Pagaliau tarytum prisiminė.

– Ak taip! Žinoma! Vidaus pasai. Tai ne vietinės valdžios potvarkis, tai jo ekscelencijos pono Vidaus reikalų ministro įsakymas.

Jis susirado mašinėle spausdintą lapą, pasidėjo jį priešais save, tarytum pasirengęs lankytojui pareikalavus perskaityti visą ministro Talaato Bėjaus įsakymo tekstą. Gabrielis pasiteiravo, ar įsakymas taikomas visiems. Atsakydamas valdininkas aiškiai išsisukinėjo. Platiesiems gyventojų sluoksniams tai esą nesvarbu, kadangi vidaus pasus turi tik turtingesni pirkliai, prekybininkai ir kiti panašūs asmenys. Bagratiano žvilgsnis nukrypo į ilgus valdininko nagus.

– Aš visą gyvenimą gyvenau užsienyje, Paryžiuje.

Valdininkas vėl linktelėjo galvą.

– Mes tai žinome, efendi.

– Todėl aš nepripratęs, kad būtų ribojamos mano laisvės…

Valdininkas atlaidžiai šyptelėjo.

– Jūs per daug rimtai žiūrite į šį dalyką, efendi. Juk vyksta karas. Beje, šiandien ir Prancūzijos, Vokietijos ar Anglijos piliečiams tenka taikstytis su daugeliu dalykų, prie kurių jie nėra pripratę. Visoje Europoje padėtis panaši į mūsiškę. Be to, prašom nepamiršti, kad gyvename Ketvirtosios armijos užnugaryje, taigi karo zonoje. Todėl reikalinga šiokia tokia žmonių judėjimo kontrolė.

Jis aiškino taip įtikinamai, kad Gabrieliui Bagratianui kiek palengvėjo. Šio ryto įvykiai, atviję jį į Antiochiją, tarytum prarado aštrumą. Valstybė turi gintis. Sklinda kalbos apie šnipus, išdavikus, dezertyrus. Iš tokio užkampio kaip Johunolukas negali aiškiai spręsti apie šitokias administracines priemones.

Tolesnė valdininko kalba turėjo dar labiau nuraminti armėno nepasitikėjimą ir nerimą. Ministras atėmė pasus, bet tai nereiškia, kad svarbiais atvejais negalima išduoti kitų dokumentų. Tam esančios kompetentingos įstaigos Alepe. Ponas tikriausiai žinąs, kad jo ekscelencija vali ¹¹ Dželalas Bėjus yra geriausias ir teisingausias gubernatorius visoje šalyje. Prašymą esą galima su teigiama rekomendacija pasiųsti į Alepą. Staiga valdininkas prabilo apie kitą dalyką.

– Jei neklystu, efendi, esate karo prievolininkas.

Gabrielis trumpai viską paaiškino. Dar vakar jis tikriausiai būtų prašęs valdininką pasiteirauti, kodėl jo dar nepašaukė į karo tarnybą. Bet prieš kelias valandas viskas iš esmės pasikeitė. Jį staiga labai prislėgė mintis apie karą, Žiuljetę, Stefaną. Turkų karininko pareigos jausmas tarytum ištirpo. Dabar jis tiesiog džiaugtųsi, jei Alepo valdžia jį pamirštų. Jis nesistengs atkreipti dėmesio į save. Tačiau buvo nustebęs, kad Antiochijos valdžios įstaigos gerai žino apie jį kone viską. Užraudusios valdininko akys žvelgė palankiai.

– Jūs esate kariškis, galima sakyti, atostogaujate, tad kam gi jums pasas?

– Bet mano žmona ir sūnus…

Tariant šiuos valdininkui nelabai suprantamus žodžius Gabrielį staiga apėmė kraupi nuojauta: įkliuvome į spąstus.

Tą pat akimirką atsidarė dvivėrės durys į gretimą kambarį. Įėjo du ponai. Vienas vyresnysis karininkas, kitas tikriausiai kaimakamas – apskrities viršininkas, aukštas apkūnus žmogus pilku, kiek suglamžytu švarku. Po akimis kabo sunkūs rudai juodi maišeliai, veidas pilkšvas ir sudribęs, kaimakamas turbūt serga kepenų liga. Bagratianas ir valdininkas atsistojo. Kaimakamas nekreipė į armėną nė mažiausio dėmesio. Tyliu balsu davė savo pavaldiniui kažkokį nurodymą, vangiai kilstelėjo ranką prie kepurės ir kartu su majoru išėjo iš kanceliarijos. Jo darbo diena, regis, baigėsi. Gabrielis pažvelgė į duris.

– Ar karininkas nelygu karininkui?

Valdininkas ėmėsi tvarkyti popierius ant savo stalo.

– Nesuprantu, ką turite galvoje, efendi.

– Turiu galvoje, kad vienaip elgiamasi su turkais, kitaip su armėnais.

Atrodo, ši pastaba smarkiai išgąsdino valdininką.

– Prieš įstatymą visi Osmanų imperijos piliečiai yra lygūs.

Tai, kalbėjo jis toliau, esąs svarbiausias 1908 metų revoliucijos laimėjimas. Žinoma, išliko kai kurių praeities įpročių, pavyzdžiui, Osmanų valstybės tikrųjų gyventojų protegavimas skiriant į administracinę ar karinę tarnybą, bet tai tokie reiškiniai, kurių vien įstatymais neįveiksi. Tautos nesikeičia taip greitai kaip konstitucijos, reformos popieriuje vyksta greičiau negu tikrovėje. Savo valstybiškai politiškus išvedžiojimus jis baigė žodžiais:

– Karas visais požiūriais pakeis padėtį.

Gabrielis šiuos žodžius priėmė kaip gerą ženklą. Bet valdininkas staiga atlošė savo strazdanotą veidą, kuriame, regis, be jokios priežasties pasirodė arši neapykanta.

– Reikia tikėtis, kad neįvyks nieko tokio, kas priverstų vyriausybę parodyti kai kuriems gyventojų sluoksniams, kokia nenumaldomai griežta ji gali būti.

Įsukdamas į Antiochijos turgaus gatvę Gabrielis Bagratianas buvo tvirtai nusprendęs du dalykus: pirmiausia, jei jį šauks į armiją, nieko nepagailėti ir atsipirkti nuo karinės tarnybos. Antra – laukti karo pabaigos Johunoluke, ramiuose savo protėvių namuose niekieno netrukdomam ir nepastebimam. Kadangi jau 1915 metų pavasaris, tikriausiai liko vos keli mėnesiai, kol bus paskelbtos visuotinės paliaubos. Jo nuomone, rugsėjį ar spalį. Nė viena partija nesiryš leistis į dar vieną žiemos ofenzyvą. Iki tol reikia kaip įmanoma įsikurti čia, o paskui kuo greičiau grįžti į Paryžių.

Turgus įtraukė jį į savo srautą. Plati srovė, neskubanti, nedidėjanti ir nemažėjanti, ne tokia kaip judriuose Europos miestuose, banguojanti nesustojančiu ritmu. Taip laikas plaukia į amžinybę. Galėjai pamanyti, kad atsidūrei ne gūdžiame Antakijos provincijos miestelyje, o Alepe ar Damaske. Tokie begaliniai atrodė dviejų turgaus priešingybių srautai. Turkų pirkliai ir valdininkai apsirengę europietiškais drabužiais, su lazdelėmis ir krakmolytomis apykaklėmis, ant galvų turkiškos kepuraitės. Armėnai, graikai, sirai taip pat dėvi europietiškai, tačiau visų skirtingos kepurės. Tarp jų dažnai gali pamatyti kurdų ir čerkesų su savo tautiniais apdarais. Dauguma iš jų atvirai nešiojasi ginklą. Vyriausybė, įtariai žiūrinti į kišeninį peiliuką krikščionių rankose, nedraudžia neramiems kalnų gyventojams turėti modernius šautuvus, netgi dalija juos. Matosi daug valstiečių arabų, gyvenančių apylinkių kaimuose. Vienas kitas beduinas iš pietų su ilgais ir plačiais apsiaustais – dykumos spalvos. Ant galvų puošnūs tarbušai¹², nuo kurių iki pečių krinta purūs šilkiniai kutai. Moterys su čaršafais¹³, kukliais musulmonių apdarais. Bet pasitaiko ir neapsigobusių, emancipuotų, kurių sijonai atidengia kulkšnis ir šilkines kojines. Retkarčiais tarp žmonių pratipena sunkiai apkrautas asiliukas nuleista galva, varganas proletaras gyvulių pasaulyje. Gabrieliui rodėsi, kad kiekvieną kartą jam prieš akis išnyra tas pats asiliukas, kaskart tas pats apdriskęs vyras tempia jį už pavadžio. Bet viskas, visas šis pasaulis – vyrai, moterys, turkai, arabai, armėnai, kurdai, kareiviai rudomis lauko uniformomis, asilai, ožkos – savo panašia eisena buvo susilieję į žodžiais nenusakomą visumą: ilgas, lėtai linguojantis žingsnis nesulaikomai traukia į kažkokį tikslą, nežinia į kokį.

Gabrielis uodė savo vaikystės kvapus. Verdančio sezamo aliejaus kvapas veržiasi į gatvę iš pašalėse sustatytų katilų. Česnaku pagardintų ėrienos kukulių, čirškančių keptuvėse ant atviros ugnies. Pūvančių daržovių kvapas. Ir visų aštriausias kvapas žmonių, naktį miegančių su tais pat drabužiais, kuriuos vilki dieną.

Jis atpažino ir aistringą gatvės prekeivių giedojimą: „Ja rezzah, ja kerim, ja fettah, ja alim“, – ilgesingai šaukė berniukas, siūlantis krepšyje sukrautus baltus žiedo formos duonos kepalus. „O Maitintojau, geriausiasis, visa atidarantis, visažini!“ Senoviniais šūksniais buvo giriamos šviežios datulės: „O tu, tamsiaode, tamsiaode dykumos mergaite!“ Salotų pardavėjas kimiu balsu irgi kartojo seną giesmelę: „Ed daim Allah, Allah ed daim!“ Mintis, kad amžinas tik Alachas, turėtų paguosti pirkėją, apžiūrinėjantį jo gendančią prekę. Gabrielis nusipirko beraziką, bandelę, apteptą vynuogių sirupu. Šis „kregždžių maistas“ jam irgi priminė vaikystę. Bet atkandęs pirmąjį kąsnį pajuto pasibjaurėjimą ir padovanojo bandelę berniukui, nenuleidžiančiam akių nuo jo burnos. Kelias sekundes jis užmerkė akis, taip smarkiai jį pradėjo pykinti. Kas gi atsitiko, kas taip iš pagrindų pakeitė pasaulį? Šiame krašte jis gimė, čia turėtų jaustis namuose. Bet ar tai įmanoma? Nesulaikomas, vienodas turgaus minios srautas vertė abejoti, ar tikrai čia jo tėvynė. Jis kažką jautė, nors veidai visai į jį nežiūrėjo. O jaunasis valdininkas? Jis elgėsi labai korektiškai ir mandagiai. „Didžiai gerbiama Bagratianų šeima.“ Gabrielis staiga suprato, kad mandagumas ir „didžiai gerbiama šeima“ buvo tikras pasityčiojimas. Tai buvo neapykanta, į mandagius žodžius įvilktas pyktis. Ta pati neapykanta bangavo ir šiame turguje. Degė ant jo odos, gręžė nugarą. Ir iš tikrųjų, nugara perbėgo staigus šiurpulys, persekiojamo žmogaus baimė, nors nė vienas iš aplinkinių nekreipė į jį nė mažiausio dėmesio. Johunoluke, dideliuose namuose, savo namuose jis nieko tokio nepatirdavo. O kaipgi anksčiau, Paryžiuje? Nepaisydamas visos gerovės, jis jautė kažkokį šaltį. Buvo imigrantas, kurio šaknys kitoje šalyje. Ar jo šaknys čia? Tik dabar, šiame nešvariame savo tėvynės turguje, pajuto, kad šioje žemėje jis visur absoliučiai svetimas. Armėnas! Jo gyslomis teka labai senos giminės kraujas, jame gyvena labai sena tauta. Bet kodėl mintyse jis dažniau kalba prancūziškai negu armėniškai kaip štai dabar? (O juk šį rytą pajuto didelį džiaugsmą, kai sūnus atsakė jam armėniškai.) Kraujas ir tauta! Būkime sąžiningi! Ar tai irgi nėra tik tuščios sąvokos? Kiekvienos epochos žmonės ant karčios gyvenimo duonos užsiberia naujų prieskonių, naujų idėjų, ir duona tampa visai nevalgoma. Prieš jį atsivėrė dar viena turgaus gatvė. Ten prie savo parduotuvių ir kioskelių stovi daugiausia armėnai: keičia pinigus, prekiauja kilimais, papuošalais. Ar tai jo broliai? Tie klastingi veidai, apgaulingi žvilgsniai, tykantys pirkėjų? Ne, tokios brolybės jam nereikia, dėkui, čia jam viskas bjauru. Tačiau ar senasis Avetisas Bagratianas kadaise buvo geresnis už tokį štai turgaus prekiautoją, nors galbūt jis buvo platesnių pažiūrų, sumanesnis, energingesnis? O argi ne vien seneliui jis turi būti dėkingas, kad dabar jam nereikia būti tokiam, kaip štai šis, kaip tie kiti? Pasibjaurėjimo krečiamas jis ėjo toliau. Suvokė, jog jam darosi sunku todėl, kad į daugelį dalykų ėmė žiūrėti Žiuljetės akimis. Susitikęs su žmonėmis pasijunta svetimas ne tik išoriniam pasauliui, bet ir sau. Dėl Dievo, nejaugi neįmanoma būti tiesiog žmogumi, kaip kad šiandien rytą buvo ant Musa Dago, būti nepriklausomam nuo purvinos, priešiškos minios?

Niekas taip neišsekina kaip toks savo tikrosios esmės tikrinimas! Gabrielis Bagratianas pabėgo iš „Ilgojo turgaus“, Usun čarči, – taip jis vadinamas turkiškai. Nebegalėjo pakęsti priešiško jo ritmo. Stovėjo nedidelėje, naujų pastatų apsuptoje aikštėje. Į akis krito vienas gražus statinys, hamamas, turkiška garinė pirtis, kaip visada įrengta savotiškai prabangiai. Dar buvo per anksti aplankyti senąjį agą Rifaatą Bereketą. Nesinorėjo jam eiti ir į nešvarias užkandines, todėl įėjo į pirtį.

Dvidešimt minučių išbuvo didelėje bendroje salėje besigarindamas iš lėto kylančiame debesyje, kuris ne tik vaiduokliškai atitolindavo kitų kūnus, bet, regis, nešė kažkur tolyn ir jo kūną. Tai buvo tarytum nedidelė mirtis. Jis jautė mįslingą šios dienos reikšmę. Nuo jo nutolusio kūno lašėjo prakaitas, o kartu ir sunkiai įgytas tikėjimas, kurio iki šiol laikėsi.

Vėsesniame gretimame kambaryje atsigulė ant tuščio gulto ir, kaip paprastai, leidosi apdorojamas pirtininko. Jam atrodė, kad dabar jis, jei taip galima pasakyti, buvo nuogesnis negu prieš tai pirtyje. Pirtininkas puolė prie jo ir pagal visas meno taisykles – tai iš tiesų menas – ėmė minkyti jo kūną. Dažnais smūgiais grojo jo kūnu tarytum cimbolais. Pats kažką po nosimi niūniavo. Ant gretimų gultų panašiai buvo apdorojami keletas turkų bėjų. Jie palaimingai dejavo kęsdami įnirtingą pirtininkų stropumą. Tarp dejonių protarpiais kažką padrikai kalbėjo. Gabrielis iš pradžių nė nemanė klausytis. Bet pro jo kankintojo niūniavimą jam į ausis nenumaldomai prasiskverbdavo kiti balsai. Jie buvo tokie savotiški, taip ryškiai skyrėsi vienas nuo kito, kad Gabrieliui rodėsi, jog jis mato šiuos balsus.

Pirmasis – storulis bosas. Be abejo, labai pasitikintis savimi, jam be galo svarbu žinoti viską, netgi pirma, negu tai sužino atsakingi valdininkai.

– Anglai torpediniu laivu jį atsiuntė iš Kipro į pakrantę… Prie Ošlaki… Jis atsigabeno pinigų ir ginklų, septynias dienas kurstė kaimo gyventojus maištui… Policija, aišku, nieko nežinojo… Žinau ir jo vardą… Tas kiaulė vardu Keškerianas…

Kitas balsas aukštas, baikštus. Senesnis, taikingesnis žmogelis, nenorįs tikėti tokiomis baisybėmis. Jo balsas buvo tarytum žemesnio rango, į kitus žvelgė iš apačios. Dejuodamas iš malonumo jis įterpdavo kilnius Korano žodžius:

– La illah ila ‘llah… Dievas yra didis… Taip negalima… Bet gal tai netiesa… la illah ila ‘llah… Dabar visi tiek daug kalba… Ko gero, tai tik kalbos…

Storulis bosas su panieka:

– Turiu labai rimtų laiškų iš aukšto asmens, mano ištikimo draugo…

Trečias balsas, gergždžiantis. Provokatoriaus ir politikuotojo, kuris apsidžiaugtų, jei pasaulyje viskas apsiverstų aukštyn kojomis:

– To ilgiau negalima pakęsti… Vieną kartą reikia padaryti galą… Ką gi veikia vyriausybė?.. Kur Itihadas?.. Karinė prievolė – tikra nelaimė… Tuos niekšus dar ir apginkluoja… Dabar pamatysit, kas iš viso to išeis… Karas… Seniai visiems aiškinu, net kvapo pritrūksta…

Ketvirtas balsas, susirūpinęs:

– O kas buvo Zeitune?

Taikingas žmogelis:

– Zeitune? Ką?.. Visagali Dieve!.. Kas gi atsitiko Zeitune?

Provokatorius, reikšmingai:

– Zeitune?.. Pranešimas kabo apskrities skaityklos salėje… Kas nori, gali pasiskaityti…

Informuotasis bosas:

– Skaityklų visur pristeigė vokiečių konsulatai…

Nuo tolimiausio gulto jį pertraukia penktas balsas:

– Skaityklas įsteigėme patys.

Tamsi nesuprantamų užuominų migla: Keškerianas… Zeitunas… Padaryti galą. Nesuprasdamas detalių Gabrielis suvokia visumą. Kol pirtininkas kumščiais maigė jam pečius, turkų balsai garsiai aidėjo ausyse. Nepakeliama gėda! Dar ką tik jis su pasidygėjimu žvelgė į armėnų prekybininkus turguje, o dabar pajuto atsakomybę, suprato, kad jo likimas susipynė su šios tautos likimu.

Tuo metu ponas nuo tolimiausiojo gulto aikčiodamas pakilo. Jis užsiskleidė apsiaustą, atstojusį maudymosi chalatą, ir klypuodamas žengė keletą žingsnių per kambarį. Gabrielis pamatė, kad jis labai aukštas ir storas. Jo sklandi kalba ir tai, kad kiti klausėsi jo neprieštaraudami, rodė, jog tai galingas ir įtakingas žmogus.

– Vyriausybė smerkiama be reikalo. Politikoje niekas nedaroma paskubomis. Padėtis iš tikrųjų visai kitokia, negu kalba neišmanėliai. Sutartys, kapituliacijos, įsipareigojimų laikymasis, užsienis! Galiu gerbiamiems ponams pranešti, kadangi jais pasitikiu, kad Gynybos ministerija, jo ekscelencija Enveras Paša, išsiuntė karinėms įstaigoms įsakymą nuginkluoti melum ermeni millet – išdavikiškąją armėnų tautą, taigi pašauktuosius atitrauks iš fronto linijų ir panaudos paprastam darbui, tiesti kelius ar gabenti krovinius. Štai kokia tiesa! Bet apie tai kalbėti dar per anksti.

„Negaliu to klausytis, negaliu pakęsti“, – pagalvojo Gabrielis Bagratianas. Tuo tarpu kitas balsas jo viduje kalbėjo: „Juk esi persekiojamas.“ Tačiau vidinę kovą nulėmė tamsi jėga, pakėlusi jį nuo gulto. Jis atstūmė pirtininką ir nušoko ant akmeninių grindų plokščių. Apsigobė šlaunis balta paklode. Atrodė, kad pykčiu liepsnojantis veidas, maudynės sušiaušti plaukai, galingas torsas nebe jo, ne to pono su anglišku turisto kostiumu. Jis sustojo priešais galingąjį ir įtakingąjį. Iš rudai juodų paakių ir veido, liudijančio apie nesveikas kepenis, suprato, jog tai apskrities viršininkas. Bet tai jį tik dar labiau suerzino.

– Kaukaze jo ekscelenciją Enverą Pašą ir jo štabą išgelbėjo armėnų kuopa. Nedaug trūko, kad jis būtų pakliuvęs rusams į nelaisvę. Jūs tai žinote taip pat gerai kaip ir aš, efendi. Be to, žinote, kad paskui jo ekscelencija parašė raštą Siso katolikosui ir Konijos vyskupui, kuriame dėkodamas giria sadika ermeni millet – ištikimąją armėnų tautą. Šis raštas vyriausybės liepimu buvo viešai paskelbtas. Štai kokia tiesa! Kas nori užnuodyti šią tiesą, kas skleidžia gandus, tas silpnina karines pajėgas, ardo vienybę, tas yra imperijos priešas, valstybės išdavikas! Tai sakau jums aš, Gabrielis Bagratianas, turkų armijos karininkas…

Jis nutilo laukdamas atsakymo. Tačiau bėjai, apstulbę nuo tokio jausmų proveržio, nė neprasižiojo, o apskrities viršininkas susiautė apsiausto skvernus ant savo nuogo kūno. Tad Gabrielis nedelsdamas išėjo iš kambario jausdamasis nugalėtoju, nors ir drebėdamas iš susijaudinimo. Vilkdamasis drabužius suprato, kad taip atskleidęs savo vidų padarė vieną didžiausių savo gyvenimo kvailysčių. Dabar kelias į Antiochiją jam užkirstas. O tai vienintelis kelias iš čia, kelias grįžti į pasaulį. Prieš įžeisdamas apskrities viršininką turėjo pagalvoti apie Žiuljetę ir Stefaną. Vis dėlto pajuto nemažą pasitenkinimą.

Jo širdis vis dar smarkiai plakė, kai agos Rifaato Bereketo tarnas įleido jį į vėsaus turkiško namo svečių kambarį – selamliką. Minkštu kilimu Gabrielis žingsniavo po pustamsį kambarį. Jo laikrodis, beprasmiškai nustatytas Europos laiku, rodė antrą valandą dienos. Taigi, šventas namų ramybės metas, kefo, neliečiamo vidurdienio poilsio metas. Tokiu metu bet koks vizitas reiškia nusižengimą papročiams. Jis atėjo per anksti. Aga, nepaperkamas senovinio turkų etiketo saugotojas, privertė jį kiek palaukti. Bagratianas žingsniavo po beveik tuščią kambarį, kuriame nebuvo nieko, išskyrus dvi ilgas, žemas sofas, dar stovėjo dubuo su anglimis ir mažas stalelis vaišėms. Mintyse teisino savo nemandagumą: vyksta nežinia kas, negalima delsti nė minutės, reikia viską išsiaiškinti. Rifaatas Bereketas buvo Bagratianų šeimos draugas dar nuo senų laikų, nuo tų šlovingų dienų, kai namų šeimininkas buvo senasis Avetisas. Gabrielis Rifaatą prisiminė labai aiškiai ir su didele pagarba. Nuo tada, kai grįžo į Johunoluką, jau du kartus čia lankėsi. Aga ne tik padėjo jam nusipirkti reikalingų prekių, jis kartkartėmis atsiųsdavo žmonių, siūlančių jo antikos kolekcijai brangių radinių, beje, labai nedidelėmis kainomis.

Negirdimai įžengęs – jis mūvėjo plonais ožkos odos pusbačiais – šeimininkas nutraukė Gabrielio mintis. Aga Rifaatas Bereketas, vyras per septyniasdešimt, su balta barzdele, blyškių veido bruožų, pusiau primerktomis akimis, mažomis, tarytum švytinčiomis rankomis, ant turkiškos kepuraitės buvo užsivyniojęs gelsvą šilkinę skarelę. Tai ženklas musulmono, kuris religines pareigas vykdo stropiau ir dažniau nei paprasti minios žmonės. Senukas pakėlė savo mažutę ranką pasisveikinti, iškilmingai pridėjo ją prie savo širdies, burnos ir kaktos. Taip pat iškilmingai į jo sveikinimą atsakė Gabrielis, nors nervai buvo įtempti iš nekantrumo. Paskui priėjo arčiau ir ištiesė dešinę prie svečio širdies, pirštų galiukais lengvai palietė Gabrielio krūtinę. Tai „širdžių susilietimo“ ženklas, giliausio asmeninio kontakto forma, mistiškas paprotys, kurį pamaldūs žmonės buvo perėmę iš vieno dervišų ordino. Mažutė ranka malonioje selamliko prieblandoje, rodos, švytėjo vis labiau. Gabrieliui pasirodė, kad toji ranka – tai veidas, gal net subtilesnis ir jautresnis nei tikrasis.

– Mano drauge ir mano draugo sūnau, – toks ceremoningas kreipimasis visada sudarydavo dalį svečio sutikimo ritualo, – savo vizitine kortele tu man padovanojai malonią staigmeną. O štai dabar tavo apsilankymas papuošė šią mano dieną.

Gabrielis gerai žinojo, kaip elgtis, jo atsakymas buvo tarytum maldos priegiesmis:

– Mano amžinybėn išėję tėvai labai anksti paliko mane vieną. Bet tavyje man gyvas jų prisiminimas ir jų meilė. Koks aš laimingas, kad turiu tave, savo antrąjį tėvą.

– Esu tau skolingas, – senukas privedė svečią prie sofos. – Tu mane jau trečią kartą pagerbi savo apsilankymu. Seniai turėjau išreikšti tau savo pagarbą ir aplankyti tave tavo namuose. Bet pats matai, kad aš jau senas ir paliegęs žmogus. Kelias į Johunoluką ilgas ir prastas. Be to, manęs laukia didelė ir sunki kelionė, todėl turiu taupyti jėgas. Taigi atleisk man.

Tuo svečio sutikimo ritualas baigėsi. Juodu susėdo. Nedidelis berniukas atnešė kavos ir cigarečių. Šeimininkas gėrė ir rūkė tylėdamas. Paprotys reikalavo, kad jaunesnis svečias palauktų, iš karto nekalbėtų apie reikalus, kol vyresnysis suteiks progą pasukti pokalbį reikiama linkme. Bet aga, regis, nesiryžo trauktis iš savo prieblandos ir žengti į šiandienos tikrovę. Jis davė tarnui ženklą, ir tas atnešė šeimininkui nedidelį odinį dėklą, iš anksto paruoštą. Rifaatas Bereketas atidarė dėklą ir švelniais seno žmogaus pirštais paglostė aksomą, ant kurio gulėjo dvi senovinės monetos, auksinė ir sidabrinė.

– Tu labai mokytas žmogus, studijavai Paryžiaus universitete, pažįsti raštus ir gali juos paaiškinti. Aš esu tik paprastas senienų mėgėjas, negaliu net lygintis su tavimi. Bet dar prieš kelias dienas parengiau tau šiuos du niekučius. Vieną monetą, sidabrinę, prieš tūkstantį metų nukaldino armėnų karalius, kurio vardas panašus į tavo giminės vardą: Ašotas Bagratuni. Ji rasta Vano ežero apylinkėse ir yra gana reta. O auksinė moneta yra graikiškos kilmės. Gražų ir prasmingą užrašą ant jos galima perskaityti ir be didinamojo stiklo:

Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų.

Gabrielis Bagratianas priėmė dovaną stovėdamas.

– Tu sugėdinai mane, tėve! Nežinau, kaip tau ir dėkoti. Visada didžiavomės, kad mūsų ir karaliaus vardai panašūs. Kaip plastiškai pavaizduota galva! Tai tikras armėniškas veidas. O graikiškąją monetą reikėtų nešioti ant kaklo kaip gražų priminimą. Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų! Kokių gilių minčių turėjo žmonės, kurie mokėdavo tokiais pinigais. Kaip žemai mes nusmukome!

Aga linktelėjo galva. Toks konservatyvumas jam buvo visiškai priimtinas.

– Tu teisus. Kaip žemai mes nusmukome!

Gabrielis padėjo monetas atgal ant aksomo. Būtų nemandagu paskubomis nukreipti kalbą nuo dovanų.

– Norėčiau tave nuoširdžiai paprašyti išsirinkti dovaną iš mano senienų. Bet žinau, jog tavo tikėjimas neleidžia tau laikyti atvaizdo, kuris meta šešėlį.

– Taip, ir kaip tik dėl šio išmintingo įstatymo jūs, europiečiai, negerbiate mūsų šventojo Korano. Argi draudimas kurti atvaizdus, metančius šešėlį, neslepia gilios įžvalgos? Pamėgdžiodami Kūrėją ir Jo kūriniją, žmonės pagaunami tos pašėlusios puikybės, kuri veda į bedugnę.

– Regis, šie laikai ir šis karas patvirtina, kad Pranašo ir tavo mintys teisingos, aga.

Dabar pokalbio tiltas buvo nutiestas į senuko pusę. Jis žengė ant jo:

– Taip, iš tikrųjų! Įžūliai pamėgdžiodamas Dievą, valdydamas techniką, žmogus puola į ateizmą. Tai tikroji priežastis šio karo, į kurį mus įtraukė vakariečiai. Mūsų nelaimė. Ką gi mes galime iš jo laimėti?

Bagratianas pabandė žengti dar vieną žingsnį:

– Ir jie apkrėtė Turkiją visų pavojingiausiu užkratu, tautine neapykanta.

Rifaatas Bereketas kiek atlošė galvą. Jo nuvargę švelnūs pirštai glostė gintarinio rožinio karoliukus. Atrodė, kad virš šių rankų sklinda blausi aureolės šviesa:

– Pražūtingiausias dalykas yra ieškoti savosios kaltės kaimynuose.

– Telaimina tave Dievas! Ieškoti savosios kaltės kaimynuose. Šis paprotys įsigalėjo Europoje. Bet šiandien sužinojau, kad tokio papročio sekėjų netrūksta ir tarp turkų, musulmonų.

– Kokius turkus tu turi galvoje? – Agos pirštai staiga nustojo skaičiuoti karoliukus. – Ar tai tie niekingi mėgdžiotojai Stambule? Ir mėgdžiotojų mėgdžiotojai? Beždžionės su frakais ir smokingais? Išdavikai, ateistai, pasirengę sunaikinti Dievo pasaulį, kad tik laimėtų turtus ir valdžią? Tai ne turkai, ne musulmonai, tai paiki piktžodžiautojai ir grobikai, godūs pinigų.

Gabrielis pakėlė mažutį kavos puodelį, bet jame buvo likusios tik klampios nuosėdos. Jis sumišęs mostelėjo ranka:

– Prisipažinsiu, prieš daugelį metų bendravau su šiais žmonėmis, nes tikėjausi iš jų gera. Laikiau juos idealistais, galimas dalykas, tada jie tokie ir buvo. Jaunystė visada tiki tuo, kas nauja. Bet šiandien, deja, matau tikrovę taip, kaip ją matai tu. Neseniai hamame girdėjau pokalbį, kuris man suteikė daug skausmo. Todėl ir atskubėjau pas tave tokiu lankytojams netinkamu metu.

Aštrus agos protas tuoj suprato užuominą.

– Ar buvo kalbama apie slaptą įsakymą armijai, kuris žemina armėnus, paversdamas juos krovikais ir kelių tiesėjais?

Gabrielis Bagratianas žvelgė į kilimo gėles, spėliodamas, kokia galėtų būti jų prasmė.

– Dar šiandien rytą laukiau šaukimo į savo pulką… Jie kalbėjo ir apie Zeituno miestą. Paaiškink man! Kas čia iš tikrųjų dedasi? Kas atsitiko?

Gintariniai karoliukai vėl ėmė ramiai tekėti tarp agos pirštų:

– Gerai žinau, kas atsitiko Zeitune. Atsitiko tai, kas bet kurią dieną gali atsitikti kalnuose. Kažkokia istorija su plėšikais, dezertyrais ir policija. Tarp dezertyrų buvo keletas armėnų. Anksčiau niekas nekreipdavo dėmesio į tokius dalykus…

Jis kiek lėčiau pridūrė:

– Tačiau kas yra įvykiai? Jie tėra tai, ką iš jų padaro aiškintojai.

Gabrielis kone pašoko nuo sofos:

– Taip, iš tikrųjų! Gyvendamas taip nuošaliai aš nieko negaliu sužinoti. Viską bandoma aiškinti niekšiškai. Ką ketina daryti vyriausybė?

Išminčius mostelėjo nuvargusia ranka, lyg norėdamas nubaidyti nerimo kupinus Gabrielio žodžius.

– Noriu tau kai ką pasakyti, mano drauge ir mano draugo sūnau. Virš jūsų galvų tvyro likimo nulemta grėsmė, nes dalis jūsų tautos pateko į Rusijos imperiją, o dalis atsidūrė pas mus. Karas padalijo jus į dvi dalis. Jūs esate pasklidę įvairiose šalyse… Bet kadangi pasaulyje viskas susiję, jūsų likimas ištiks ir mus.

– Ar nebūtų geriau siekti pusiausvyros ir susitaikymo? Juk bandėme tai daryti 1908 metais.

– Susitaikymas? Tai irgi tėra tuščias šio pasaulio galvočių žodis. Žemėje nėra susitaikymo. Čia mes gyvename susiskaldę, aukštindami tik save.

Norėdamas patvirtinti savo požiūrį aga, deramai niūniuodamas, pacitavo eilutes iš šešioliktosios Korano suros:

– „Ir ką jis sukūrė žemėje, buvo įvairių spalvų. Pamąstyk, juk tai iš tikrųjų ženklas žmonėms, kurie klauso įspėjimo.“

Gabrielis, ilgiau nebeištverdamas, pakilo nuo sofos. Tačiau nustebusios senuko akys, smerkiančios tokį spontaniškumą, vėl privertė jį atsisėsti.

– Nori sužinoti, ką ketina daryti vyriausybė? Žinau tik tiek, kad Stambulo ateistams tautinė neapykanta reikalinga saviems tikslams įgyvendinti. Nes bedievybės gilumoje slypi baimė ir pralaimėjimo nuojauta. Todėl jie kiekviename miestelyje steigia skaityklas, kuriose skleidžia savo piktą žinią… Gerai, kad tu atėjai pas mane.

Gabrielis spaudė rankose dėklą su monetomis:

– O, kad man rūpėtų tik mano likimas! Kaip žinai, esu ne vienas. Mano brolis Avetisas mirė nesusilaukęs palikuonių. Todėl mano trylikametis sūnus yra paskutinis mūsų giminės atstovas. Mano žmona prancūzų tautos moteris, ji neturi nekaltai kentėti, juk visa tai ne jos reikalas.

Argumentą aga griežtokai atmetė:

– Kadangi ji tavo žmona, ji priklauso tavo tautai ir negali išvengti tavo tautos lemties.

Būtų bergždžios pastangos perkalbėti šį užkietėjusį Rytų mąstysenos žmogų, paaiškinti jam apie Vakarų moters būtį ir jos teisę apsispręsti. Todėl Bagratianas praleido pro ausis jo pastabą.

– Turėčiau nugabenti savo šeimą bent į Stambulą. Bet iš mūsų atėmė pasus, o iš kaimakamo negaliu tikėtis nieko gera.

Turkas uždėjo savo lengvą ranką svečiui ant kelio.

– Rimtai tave įspėju: nekeliauk su šeima į Stambulą, net jeigu ir pasitaikytų tokia galimybė.

– Ką turi galvoje? Kodėl? Stambule turiu daug draugų visuose sluoksniuose, net ir tarp vyriausybės narių. Juk ten mūsų prekybos namų centrinė būstinė. Mano vardas gerai žinomas.

Ranka ant Gabrielio kelio pasidarė sunkesnė:

– Kaip tik todėl, kad tavo vardas ten gerai žinomas, noriu tave įspėti. Nevažiuok į sostinę net trumpam laikui.

– Dėl karo Dardaneluose?

– Ne, ne dėl to!

Agos veidas suakmenėjo. Prieš prabildamas, jis tarytum klausėsi savo vidinio balso:

– Niekas nežino, kaip toli ketina eiti vyriausybė. Bet visiškai aišku, kad pirmiausia nukentės garsūs ir dideli tavo tautos žmonės. Taip pat aišku, kad kaltinimai ir areštai prasidės kaip tik sostinėje.

– Ar kalbi norėdamas mane įspėti, ar žinai kokių nors tikrų faktų?

Agos rožinis dingo plačioje rankovėje.

– Taip, žinau tikrų faktų.

Dabar Gabrielis jau tikrai nebeištvėrė ir pašoko iš vietos:

– Ką gi mums daryti?

Kadangi svečias stovėjo, pakilo ir šeimininkas:

– Jei galiu tau patarti, grįžk į savo namus Johunoluke, ramiai ten gyvenk ir lauk! Tokiomis aplinkybėmis tau ir tavo šeimai sunku būtų rasti tinkamesnę vietą.

– Ramiai gyventi? – su pašaipa sušuko Gabrielis. – Bet juk tai tarytum įkalinimas!

Rifaatas Bereketas nusisuko į šoną lyg gindamasis nuo tokių šūksnių, drumsčiančių jo selamliko tylą.

– Neturi prarasti sveiko proto. Gaila, kad mano nuoširdūs žodžiai tave taip sujaudino. Nėra pagrindo nerimauti. Tikriausiai viskas galų gale nurims. Mūsų vilajete tikrai neatsitiks nieko bloga, nes jo vali, dėkui Dievui, yra Dželalas Bėjus. Jis nepakęs smurto. Bet kad ir kas įvyktų, tai jau slypi tikrovėje, kaip sėklos grūdelyje slypi pumpuras, žiedas ir vaisius. Dievo mintyse jau įvyko tai, kas mūsų laukia ateityje.

Susierzinęs dėl šių metaforų ir tokios abstrakčios teologijos Gabrielis vaikščiojo po kambarį, nepaisydamas etiketo reikalavimų.

– Baisiausia, kad viskas taip neapčiuopiama, kad su tuo neįmanoma kovoti.

Aga prisiartino prie susijaudinusio svečio, paėmė jį už rankos.

– Nepamiršk, o drauge, kad piktžodžiautojai iš komiteto yra tik mažuma. Mūsų tauta labai geraširdė. Nors jau ne kartą iš neapykantos buvo pralietas kraujas, bet ir jūs buvote ne mažiau kalti. Ir dar: teke – vienuolynuose – gyvena daug Dievo žmonių, kurie praktikuoja šventąjį zikrą¹⁴. Arba jie laimės, arba žus viskas. Prisipažinsiu tau, kad ir aš rengiuosi keliauti į Anatoliją ir Stambulą armėnų reikalais. Prašau tave, pasitikėk Dievu.

Mažos senuko rankos turėjo pakankamai jėgos nuraminti Gabrielį.

– Tu teisus, ir aš tavęs paklausysiu. Bus geriausia pasislėpti Johunoluke ir niekur nesirodyti, kol baigsis karas.

Aga jo vis dar neišleido.

– Pažadėk man, kad namuose apie tai su niekuo nekalbėsi. Kokia iš to nauda? Jei viskas liks kaip buvę, tu tik be reikalo išgąsdinsi žmones. Jei atsitiktų kokia nelaimė, išgąstis jiems nepagelbės. Tu mane supranti. Pasitikėk ir tylėk!

Atsisveikindamas jis primygtinai pakartojo:

– Pasitikėk ir tylėk!.. Tu daug mėnesių manęs nematysi. Nepamiršk, kad aš tuo metu stengsiuos dėl jūsų. Iš tavo tėvo patyriau daug gera. Ir štai Dievas senatvėje leidžia man už tai atsidėkoti.

Trečias skyrius
JOHUNOLUKO ĮŽYMYBĖS

Kelionė namo truko gana ilgai, nes Gabrielis Bagratianas retai kada leisdavo arkliui bėgti ristele, daugiausia arklys ėjo žingine. Gabrielis nepasuko trumpesniu keliu, o jojo toliau išilgai Oronto upės. Tik kai anapus Svedijos ir El Eskelio kubo formos namukų horizonte pasirodė jūra, raitelis atsipeikėjo iš sąstingio ir greitai pasuko į šiaurę, į slėnį, kuriame stovi armėnų kaimai. Prasidėjo ilga pavasario vakaro prieblanda, kai prijojo kelią, jei taip galima pavadinti varganą vežimų keliuką, jungiantį septynis kaimus. Johunolukas buvo maždaug viduryje. Todėl Gabrieliui teko prajoti pro pietines gyvenvietes: Vakifą, Chederbėjų ir Hadži Habibli, kol pasiekė namus, nors sugrįžti iki tamsos neįmanoma. Bet juk jis neskuba.

Šią vakaro valandą kaimai prie Musa Dago atrodė pilni gyvybės. Kaimiečiai buvo išėję prie savo namų. Šiltas sekmadienio vakaras daugelį išviliojo pabendrauti. Kūnai, akys, žodžiai ieškojo vieni kitų, norėdami labiau pajausti būties džiaugsmą, paliežuvauti apie kaimynų reikalus, padejuoti dėl sunkių laikų. Skirtingų lyčių ir amžiaus žmonės stoviniavo būreliais. Matronos žvelgė įtariai, jaunos moterys, pasipuošusios šventiniais drabužiais, atrodė ramios ir išdidžios, vaikiškai kikeno jaunos mergaitės. Skimbčiojo monetų papuošalai, žvilgėjo sveiki dantys. Gabrieliui į akis krito, kiek daug čia karinei tarnybai tinkamų vaikinų, vis dar nepašauktų. Jie juokėsi, dūko, tarytum pasaulyje nė nebūtų jokio Envero Pašos. Iš vynuogynų ir sodų kimiai skambėjo taras – armėniška gitara. Kai kurie darbštuoliai tvarkėsi darbo įrankius. Turkijoje diena ir šventadienio ramybė baigiasi atėjus tamsai. Rimti darbininkai prieš miegą norėjo dar kiek padirbėti.

Kaimus būtų galima vadinti ne turkiškais vardais, o pagal čia paplitusius amatus. Visi augina vynuoges ir vaisius. Javų beveik nesėja. Tačiau kaimai garsėja savo meistrais. Hadži Habibli – tai medžio meistrų kaimas. Iš kieto medžio ir kaulo vyrai čia drožia ne tik puikias šukas, pypkes, cigarečių kandiklius ir panašius kasdienius daiktus, bet ir kryžius, madonos ir šventųjų figūras, kurios turi paklausą net Alepe, Damaske ir Jeruzalėje. Tai ne šiurkštūs valstietiški drožiniai, juose daug savitumo, išugdyto tėviškės kalnų papėdėje. O štai Vakifas – nėrinių kaimas. Tenykščių moterų nunertos plonos staltiesės, nosinaitės rasdavo pirkėjų net iki Egipto, nors menininkės to nė nežinojo, jos su savo prekėmis keliaudavo tik iki Antiochijos turgaus ir tai tik du kartus per metus. Azirą, šilkverpių augintojų kaimą, jau minėjome. Chederbėjuje šilkas buvo verpiamas. Johunoluke ir Bitiase verčiamasi visais šiais amatais kartu. Kebusijė, šiauriausia ir nuošaliausia vietovė, buvo bičių kaimas. Kebusijės medus, taip tvirtino Bagratianas, neturi lygaus pasaulyje. Bitės renka jį iš pačios Musa Dago esmės, iš stebuklingos malonės, kuria tik šis kalnas apdovanotas tarp visų aplinkinių niūrokų aukštumų. Kodėl tik iš jo trykšta daugybė šaltinių, kurių dauguma miglotomis kaskadomis krenta į jūrą? Kodėl iš jo, o ne iš musulmonų kalnų Naulu Dago ar Džebel Akros? Tai iš tikrųjų atrodė stebuklas. Tarytum vandens dievybė neatmenamais senovės laikais įsižeidė ant dykumų sūnaus musulmono, pasitraukė iš jo nuogų, drėgmės maldaujančių viršūnių ir suteikė gausių malonių krikščionių kalnui. Gėlėmis išmargintos šlaitų pievos ir sodai, sodrios kalnų ganyklos ant banguotos kalno keteros, prie jo papėdės besiglaudžiantys vynuogynai, abrikosų ir apelsinų sodai, ąžuolai ir platanai tarpekliuose prie murmančių upelių, džiaugsmingi rododendrų, mirtų ir azalijų proveržiai paslaptingose įdubose, angelų saugoma tyla, kurioje nurimsta ir užsnūsta bandos ir piemenys – visa tai rodėsi tik vos vos paliesta pirmykštės nuodėmės pasekmių, nuo kurių sunkiai dūsauja visa likusi Mažoji Azija, slegiama niūrių, sausų uolų. Atrodė, kad dieviškoje pasaulio sąrangoje atsirado kažkoks mažytis netikslumas, kažkoks geras angelas leidosi paperkamas tėvynės meilės ir paliko Musa Dago žemėje rojaus atšvaitą, likutį, jo saldybę. Tai įvyko čia, Sirijos pakrantėje, o ne ten, Tarpupyje, į kurį Edeno sodus paprastai nukelia geografai ir Biblijos aiškintojai.

Suprantama, kad kalno teikiama palaima galėjo džiaugtis ir septyni kaimai Musa Dago papėdėje. Jų negalima nė lyginti su tomis skurdžiomis gyvenvietėmis, kurias Gabrielis matė jodamas per lygumą. Čia nėra molinių lūšnų, panašių ne į žmonių namus, o į purvo krūvas su pralaužta juoda skyle, kuriose glaudžiasi žmonės ir gyvuliai. Namai daugiausia sumūryti iš akmenų. Kiekviename keletas kambarių. Aplink nedidelės verandos, durys ir langai spindi švara. Tik keli seni nameliai pagal Rytų paprotį neturi langų į gatvę. Kur krinta ryškus Damladžko šešėlis, ten viešpatauja malonus vaizdas ir gerovė. Kur šešėlis baigiasi, prasideda dykvietės. Čia – kylančios terasos su vynuogėmis, vaisiais, šilkmedžio uogomis. Ten – lyguma su monotoniškais kukurūzų ir medvilnės laukais, tarp kurių kartais išnyra plika stepė tarytum nuogas elgetos kūnas pro skarmalus. Bet palaimą teikė ne tik kalnas. Ir po pusės šimtmečio buvo matyti gausūs senojo Avetiso Bagratiano energingos veiklos vaisiai. Šis sumanus vyras, nesusigundęs pasaulio vilionėmis, visą savo meilę atidavė mažam tėviškės žemės lopinėliui. Jo vaikaitis nustebusiu žvilgsniu stebėjo šiuos žmones, kurie jam atrodė nepaprastai gražūs. Prieš jam prieinant žmonių grupelės nutildavo, atsisukdavo į kelią ir garsiai sveikinosi:

– Bari irikun – labas vakaras!

Jam rodėsi – o gal tai buvo tik vaizduotės padarinys – kad žmonių akys akimirką nušvisdavo. Tai buvo dėkingumo kibirkštėlės, skirtos ne jam, o senajam geradariui. Moterys ir mergaitės sekė jį atidžiais žvilgsniais, nors verpstės vikriose rankose nenustodavo suktis.

Šie žmonės jam ne mažiau svetimi negu šiandien matyta turgaus minia. Ką jis turi su jais bendra, jis, vos prieš kelis mėnesius važinėdavęs po Bulonės mišką, lankęs filosofo Bergsono paskaitas, diskutavęs apie naujas knygas ir rašęs straipsnius rafinuotiems meno žurnalams? Ir vis dėlto iš šių žmonių sklido didelė ramybė. Jis pajuto savotišką tėvišką jausmą, nes suvokė tuos grėsmingus ženklus, apie kuriuos jie nieko nenujaučia. Širdį slėgė didelis rūpestis, jo vieno širdį. Kol tik bus įmanoma, jis stengsis juos apsaugoti nuo šio rūpesčio. Senasis Rifaatas Bereketas ne fantazuoja, nors savo aštrias įžvalgas dažnai dangsto rytietiška gražbylyste. Jis teisus. Reikia likti Johunoluke ir laukti. Musa Dagas yra tarytum už pasaulio ribų. Jei ir ateis audra, ji jo nepasieks.

Gabrielis pajuto didelę simpatiją savo tėvynainiams. Tegul ilgai džiaugiasi gyvenimu, rytoj, poryt…

Jis jojo toliau, į sveikinimus atsakydavo santūriu rankos mostu.

Šaltą žvaigždėtą vakarą parko alėja artinosi prie savo vilos. Tankiai suaugusių medžių skliautas gaubė jį tarytum ta maloni „abstrakti būsena“, tas „buvimas žmogumi sau“, iš kurio jį buvo išplėšusi ši diena, leidusi pajusti, koks netikras tokio saugumo jausmas. Nuovargis sustiprino šią malonią iliuziją. Jis įėjo į erdvų vestibiulį. Aukštai ant lubų pakabintas kaustyto metalo šviestuvas džiugino jį švelnia šviesa. Nesuprantamuose minties vingiuose šviestuvas jam buvo kažkaip susijęs su motina. Ne su ta pagyvenusi ponia, kuri beveidžiame Paryžiaus bute sutikdavo jį grįžtantį iš gimnazijos ir pabučiuodavo. Ne, jis prisiminė tylų švelnumą iš tų dienų, kurios jo sąmonėje buvo miglotesnės už sapnus.

– Hokud matah kez kurban.

Ar ji tikrai kažkada vakare, pasilenkusi prie vaiko lovelės, ištarė šiuos žodžius? „Noriu būti auka už tavo sielą.“

Kitas švelnus prisiminimas iš senų laikų išliko iki šiol: Dievo Motinos statulėlė su žvakute laiptų nišoje. Visa kita priklausė Avetiso jaunesniojo laikams. Sprendžiant iš to, kas matėsi vestibiulyje, tai buvo medžioklių ir karų laikai. Ant sienų kabojo trofėjai ir ginklai, tikra senovinių beduinų šautuvų su nepaprastai ilgais vamzdžiais kolekcija. Bet kad keistuolis Avetisas nebuvo vien šiurkščių pomėgių vergas, rodė čia surinkti gražūs rakandai, spintos, kilimai, žibintai, kurių jis parsigabendavo iš savo kelionių ir kuriais taip žavisi Žiuljetė.

Susimąstęs kopdamas laiptais Gabrielis beveik negirdėjo balsų gaudesio pirmajame aukšte. Žymūs Johunoluko žmonės buvo susirinkę svetainėje. Savo kambaryje jis ilgai stovėjo prie atviro lango ir nejudėdamas žvelgė į juodą Damladžko siluetą, kuris šią valandą atrodė ypač įspūdingai. Tik po dešimties minučių paskambino tarnui Misakui, kuris kartu su valdytoju Kristaforu, virėju Hovhanesu ir kitais namų darbininkais buvo jam atitekęs iš mirusio brolio.

Gabrielis nusiprausė nuo galvos iki kojų ir persirengė. Tada įėjo į Stefano kambarį. Berniukas jau buvo atsigulęs ir miegojo vaikiškai kietai, net ryški kišeninio žibintuvėlio šviesa jo nepažadino. Langai buvo praviri, lauke tyliai šiureno tankūs platanų lapai. Į šį kambarį taip pat žvelgė tamsus Musa Dago veidas. Bet dabar kalno ketera sušvito švelnia šviesa, tarytum kitoje kalno pusėje būtų ne vandens, o kažkokios nežemiškai švytinčios materijos jūra. Bagratianas atsisėdo šalia lovos. Kaip rytą sūnus stebėjo miegantį tėvą, taip dabar tėvas žvelgė į miegantį sūnų. Bet tėvui tai leistina.

Stefano kakta, tiksli tėvo kaktos kopija, švytėjo tarsi permatoma. Po ja – užmerktų akių šešėliai lyg du vėjo atnešti lapeliai. Net dabar, kai berniukas miegojo, galėjai matyti, kokios didelės jo akys. Siaurą nosį berniukas buvo paveldėjęs ne iš tėvo, tai Žiuljetės bruožas. Stefanas alsavo greitai. Už miego sienos slypėjo audringas gyvenimas. Sugniaužtus kumščius jis tvirtai spaudė prie krūtinės lyg tempdamas vadžias, kad nepasibaidytų šuoliais lekiantys sapnų pavidalai.

Sūnaus miegas pasidarė neramus. Tėvas sėdėjo nejudėdamas. Jis nenuleisdamas akių žvelgė į sūnų. Ar jis bijo dėl Stefano? Ar nori atkurti vienybę, dievišką darną? Nežinia, jokios mintys neateina į galvą. Pagaliau Gabrielis atsistojo negalėdamas užgniaužti atodūsio, jis jautėsi tarytum sugniuždytas. Apgraibomis žengdamas iš kambario užkliudė stalą. Nakties aidas sustiprino negarsų bildesį. Gabrielis sustojo, bijodamas pažadinti sūnų. Iš tamsos pasigirdo mieguistas berniuko balsas:

– Kas čia?.. Tėte… tu…

Vaiko kvėpavimas netrukus tapo lygus. Gabrielis, paskubomis išjungęs žibintuvėlį, po valandėlės vėl jį įžiebė, ranka pridengdamas menką švieselę. Šviesa krito ant stalo, kur gulėjo keli braižymo lapai. Tik pamanyk! Stefanas jau buvo pradėjęs darbą ir neįgudusia ranka nubraižęs Musa Dago žemėlapio apmatus. Linijos daug kartų taisytos raudonu Avakiano pieštuku. Bagratianas jau buvo ir pamiršęs, kad šį rytą sutikęs berniuką davė jam šią užduotį. Jis pajuto karštą vaiko uolumą, vaiko, kuris nori su juo suartėti, jį įtikinti. Subraukytas brėžinys atrodė kaip jų vienybės liudijimas.

Prieš didžiąją svetainę Bagratianų viloje buvo didelis kambarys, kuris jungėsi su vestibiuliu. Tai buvo gana tuščias pereinamasis kambarys. Senasis Avetisas savo rezidenciją statė galvodamas apie gausius palikuonis, todėl ir vienišas keistuolis, ir pagaliau negausi Gabrielio šeima naudojosi tik dalimi patalpų. Tuščiame pereinamajame kambaryje degė prigesinta žibalinė lempa. Gabrielis akimirką sustojo ir įsiklausė į svetainės balsus. Girdėjo Žiuljetės juoką. Vadinasi, kaimiečių armėnų susižavėjimas jai buvo malonus. Ką gi, tai pažanga.

Kaip tik tuo metu atsidarė durys ir pasirodė senasis gydytojas Petrosas Altuni. Jis jau rengėsi išeiti. Užsidegė savo žibinto žvakę, pasiėmė odinį krepšį, paliktą ant kėdės. Šeimininką Altuni pastebėjo tik tada, kai tas tyliai šūktelėjo:

– Hairik Petros! Tėtuši Petrosai!

Gydytojas krūptelėjo. Tai buvo liesas, neaukštas vyras pasišiaušusia žila barzda, vienas iš tų armėnų, kurie, priešingai negu jaunesnioji karta, regis, neša ant savo palinkusių pečių visas persekiojamos genties negandas. Avetiso Bagratiano globojamas jis jaunystėje už geradario lėšas studijavo mediciną Vienoje ir pamatė nemažai pasaulio. Anais laikais Johunoluko geradaris puoselėjo daug gražių vilčių ir net ketino pastatyti nedidelę ligoninę. Bet jam pavyko tik įdarbinti Altuni apskrities gydytoju. Turint galvoje ano meto sąlygas, tai irgi buvo nemažai. Iš visų čia dar gyvenančių žmonių senąjį gydytoją, senąjį hekimą, Gabrielis pažinojo ilgiausiai, jis padėjo Gabrieliui ateiti į šį pasaulį. Gydytojui jis jautė švelnią pagarbą, tai irgi vaikystės jausmų palikimas. Daktaras Altuni vilkosi apsiaustą iš nepermirkstančios vilnos. Regis, apsiaustą jis išsaugojo dar iš Vienos universiteto laikų.

– Negalėjau tavęs ilgiau laukti, mano vaike… Na, kokios naujienos apskrityje?

Gabrielis pažvelgė į jo raukšlėtą veidą. Viskas šio žmogaus aštru, kampuota – judesiai, balsas, net griežtumas, kartais pasigirstantis žodžiuose. Jis buvo sunykęs, ir išorė, ir vidus pažymėti nuovargio. Kelias iš Johunoluko iki medžio drožėjų kaimo arba į kitą pusę, į bitininkų kaimą, atrodydavo velniškai ilgas, kai kelis kartus per savaitę tekdavo joti ant kietos asiliuko nugaros. Gabrielis atpažino jo neatskiriamą odinį krepšį, kuriame šalia pleistro žaizdoms, termometro, keleto chirurginių įrankių ir vokiško gydytojo žinyno, leisto 1875 metais, gulėjo ir prieštvaninės akušerinės žnyplės. Matydamas prieš akis šį medicininį krepšį Gabrielis susitvardė ir nieko nepasakė apie tai, ką patyrė Antiochijoje.

– Nieko naujo, – nerūpestingu balsu tarė jis.

Altuni prisirišo žibintą prie diržo ir susijuosė.

– Mažiausiai septynis kartus per gyvenimą turėjau maldauti, kad man išduotų naują pasą. Jie atima pasus, kad galėtų surinkti mokestį, kurį turi mokėti kiekvieną kartą gaudamas naują. Žinomas dalykas. Bet iš manęs jie daugiau nieko negaus. Šiame pasaulyje man jau nebeprireiks naujo paso… O ir anksčiau jis man nelabai buvo reikalingas. Juk keturiasdešimt metų niekur nebuvau išvykęs.

Bagratianas pasuko galvą į duris.

– Kas mes per tauta, kad viską kenčiame tylėdami?

– Kenčiame? – Gydytojas patylėjo lyg sverdamas šį žodį. – Jūs, jaunimas, nežinote, ką reiškia kentėti.

Bet Gabrielis tik pakartojo klausimą:

– Kas mes per tauta?

– Tu, mielas vaike, praleidai gyvenimą Europoje. Ir aš būčiau galėjęs, jei tik anuomet būčiau likęs Vienoje! Mano nelaimė, kad nepasilikau. Gal ir iš manęs būtų išėję kas nors dora. Bet, matai, tavo senelis buvo toks pat keistuolis kaip ir tavo brolis, nieko nenorėjo žinoti apie pasaulį už šios vietovės ribų. Turėjau raštu pasižadėti, kad grįšiu čionai. Tai mane ir sugniuždė. Būtų buvę geriau, jei jis manęs niekur nebūtų siuntęs…

– Juk negali visą laiką gyventi kaip svetimas tarp svetimų.

Paryžietis Gabrielis nustebo dėl savo žodžių. Altuni kimiu balsu nusijuokė:

– O čia? Ar čia galima gyventi? Čia mūsų visą laiką tyko nežinia! Tu savo svajonėse, matyt, į viską žiūri kitaip.

Bagratianas staiga pagalvojo, kad reikia kažkaip ruoštis. Altuni padėjo krepšį ant kėdės.

– Po galais! Ką gi mudu čia kalbame? Tu šiandien trauki iš manęs visas tas senas istorijas. Aš medikas, niekada labai tvirtai netikėjau Dievą. Ir vis dėlto anksčiau labai dažnai ginčydavausi su Dievu. Gali būti rusas, gali būti turkas, hotentotas ar dar Dievas žino kas, bet būti armėnu negalima, būti armėnu yra neįmanomas dalykas…

Jis staigiu judesiu atatupstas pasitraukė nuo bedugnės, prie kurios krašto buvo atsidūręs:

– Gana! Pamirškime visa tai! Aš gydytojas. Visa kita – ne mano reikalas. Ką tik mane iš šios malonios draugijos pašaukė pas gimdančią moterį. Matai, visą laiką gimsta armėnų vaikai. Argi tai ne beprotybė?

Jis piktai stvėrė krepšį. Netikėtas pokalbis apie gyvybiškai svarbius dalykus, regis, jį sujaudino.

– O tu? Ko tau čia reikia? Turi nuostabią žmoną, gražų sūnų, jokių rūpesčių, esi labai turtingas žmogus. Ko tau čia reikia? Gyvenk savo gyvenimą! Nesirūpink neįmanomais dalykais! Kai turkai kariauja, jie palieka mus ramybėje, mes tai jau patyrėme. O po karo grįši į Paryžių, pamirši ir mus, ir Musa Dagą.

Gabrielis Bagratianas nusišypsojo lyg klausdamas nerimtai:

– O jei jie nepaliks mūsų ramybėje, tėtuši?

Gabrielis akimirką nepastebimas stovėjo didžiosios svetainės duryse. Buvo susirinkę apie dešimt – dvylika žmonių. Prie nedidelio stalelio tylėdamos sėdėjo trys pagyvenusios moterys, prie kurių, turbūt Žiuljetės nurodymu, buvo prisėdęs ir studentas Avakianas. Bet jis nelabai stengėsi palaikyti pokalbį. Viena iš šių matronų, gydytojo žmona, taip pat priminė Gabrieliui jo vaikystės dienas. Mairik Antaram – močiutė Antaram, taip jis ją vadino. Ji vilkėjo juoda šilkine suknele. Tiesiai į viršų sušukuoti plaukai dar nebuvo smarkiai pražilę. Kaulėtas veidas atrodė kupinas ryžto. Ji nekalbėjo, sėdėjo ramiai, atidžiai stebėjo čia susirinkusius žmones. To negalima buvo pasakyti apie jos kaimynes, pastoriaus Harutiuno Nochudiano žmoną iš Bitiaso ir kaimo seniūno, Johunoluko muchtaro Tovmaso Kebusiano žmoną. Buvo matyti, kad jos įsitempusios, nesijaučia laisvai, nors apsivilkusios visų gražiausius drabužius iš savo garderobo, kad nebūtų gėda prieš prancūzę.

Sunkiausia buvo poniai Kebusian; nors ji kadaise mokėsi pas amerikiečių misionierius, prancūziškai nesuprato nė žodžio.

Ji žvelgė į ryškiai šviečiančias žvakes, į kandeliabrus, pritaisytus prie sienų. Ak, poniai Bagratian nereikia taupyti. Ir kur ji gauna tokių storų vaškinių žvakių? Tikriausiai iš Alepo, o gal net iš Stambulo. Nors muchtaras Kebusianas yra turtingiausias šių vietų ūkininkas, jo namuose, be žibalinių lempų, deginamos tik parafino arba lajaus žvakės. O čia prie fortepijono aukštose žvakidėse dega dvi spalvotos vaško žvakės tarytum bažnyčioje. Ar tai ne per didelė prabanga?

To paties klausė save ir pastoriaus žmona, jausdama, kad jos savigarba smarkiai kenčia. Tačiau jos garbei reikia pripažinti, kad jausmuose nebuvo nei pavydo, nei įtarumo. Pastorienė sėdėjo susidėjusi rankas ant kelių, jausdama sąžinės priekaištus, juk pakviesta į tokį vakarą nepasiimsi rankdarbio, kurio šiaip nepaleisdavo iš rankų. Pastoriaus ir muchtaro žmonos sekė akimis savo pagyvenusius vyrus ir negalėjo atsistebėti jų uolumu.

Iš tikrųjų, ir liesas pastorius, ir apkūnus muchtaras elgėsi labai neįprastai. Juodu prisijungė prie būrelio vyrų, kurie buvo apstoję Žiuljetę. (Ji aiškino svečiams apie kai kurias senienas, Gabrielio atrastas ir išdėliotas šiame kambaryje.) Abu solidūs ponai savo žmonoms buvo atsukę nugaras, tikriau, savo senovinių aptemptų surdutų nugaras. Ypač pastorius Nochudianas buvo pasirengęs nertis iš kailio, kad tik tučtuojau įvykdytų kokį nors Žiuljetės nurodymą, tačiau nurodymų nebuvo. Tiesa, pastorius stovėjo kiek atokiau nuo Žiuljetės, kadangi jį nustūmė jaunesni. Tarp jų išsiskyrė du mokytojai. Hapetas Šatachianas kadaise keletą savaičių praleido Lozanoje. Nuo tada jam atrodė, kad jo prancūziška tartis tiesiog be priekaištų. Taigi nenorėjo praleisti puikios progos pademonstruoti savo sugebėjimų. Kitas mokytojas buvo Hrantas Voskanianas. Neaukštas, juodais plaukais, dengiančiais kone visą kaktą. Priešingai nei jo kolega Šatachianas, kuris virtuoziškai tarškėjo, Voskanianas atrodė susimąstęs ir atkakliai tylėjo. Ši jo tyla liudijo tokį pasipūtimą, kad atrodė, jog mokytojas gali sprogti. Regis, jis norėjo aiškiai parodyti, kas yra įžūlus paviršutiniškumas, o kas tikroji vertybė. Tačiau iškalbingas Voskaniano tylėjimas, regis, nė kiek netrikdė Šatachiano. Kai Gabrielis įėjo į svetainę, išgirdo garsiai postringaujantį Šatachianą, kuris didžiavosi savo nepriekaištinga tarsena:

– Ak, ponia, mes esame tokie dėkingi jums, atnešusiai kultūros spindulį į mūsų dykumas!

Žiuljetei šiandien teko iškovoti nemažą vidinę kovą. Ji nutarė pasitikti savo naujuosius žemiečius su puošnia suknele. Iki šiol tokiomis progomis rengdavosi paprastai ir kukliai, jai atrodė neverta ir nereikalinga puikuotis prieš šiuos „nieko neišmanančius puslaukinius“. Bet jau paskutinįjį kartą pastebėjo, kad žavesys, kuris daro įspūdį svečiams, tarytum veikia ir ją. Taigi neatsispyrė pagundai ir išsitraukė savo geriausią vakarinę suknelę. („Ak, juk tai pernykščio pavasario modelis, namuose nedrįsčiau su ja net pasirodyti.“) Kiek padvejojusi ji užsikabino ir papuošalus, juk jie taip dera prie puošnaus drabužio. Jos apgalvotas sprendimas, kurio iš pradžių kiek gėdijosi, padarė tokį poveikį, kad ji tik stebėjosi. Būti gražia moterimi tarp kitų gražių moterų yra puikus jausmas, bet jis džiugina neilgai. Juk aname tolimame Vakarų pasaulyje, pasivaikščiojimuose, teatro salėse, restoranuose, būni tik viena iš daugelio, tarytum graži statistė didžiuliame chore. O čia tu tampi nepasiekiamu stebuklingu paveikslu šiai svetimai tikinčiųjų bendruomenei, žavinga šventenybe nedrąsiems didžiaakiams armėnams, vienintele auksaplauke ponia. Tai ne kasdienis likimas, tai išgyvenimas, nuo kurio jaunatviškai parausta skruostai, įkaista lūpos, suspindi akys.

Gabrielis pamatė žmoną apsuptą kuklių, jos švytėjimo akinamų žmonių. Jie net nedrįso bandyti jai prilygti. Pamatė, kad jos skruostai įraudę, lūpos dega kaip tada, kai jai buvo vos dvidešimt. Kai Žiuljetė sujudėdavo, jis matė, jog ji žengia tuo „kibirkščiuojančiu žingsniu“, kaip jis kažkada jį pavadino. Atrodo, Žiuljetė čia, Johunoluke, atrado kelią į paprastų jo tautiečių širdis, nors Europoje nemėgdavo bendrauti net su geriausiais ir mokyčiausiais armėnais. Keista. Kai Beirute juos užklupo pasaulio įvykiai, kai nebeliko galimybės grįžti namo, Gabrielis baiminosi, jog Žiuljetė eis iš proto ilgėdamasi tėvynės. Prancūzija kariauja sunkiausią savo istorijoje karą. Europos laikraščiai į šį užkampį neužklysta. Jie nieko nežino, jie visiškai atkirsti nuo pasaulio. Iki šiol ilgais aplinkkeliais juos pasiekė vienintelis laiškas, rašytas lapkričio mėnesį. Žiuljetės motinos. Dar laimė, kad nereikia jaudintis dėl jos brolių. Su dviem seserimis jos santykiai gana šalti. Vedybos su svetimšaliu atitolino ją nuo šeimos. Šiaip ar taip, jos dabartinė ramybė, galbūt net lengvabūdiškumas Gabrieliui buvo visai netikėtas. Ji gyvena šia akimirka. Retai kada prisimena tėvynę. Keturioliktais jų santuokos metais, regis, įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Čia, Johunoluko viloje. Žiuljetė įžengė į Gabrielio pasaulį. Ar šį vakarą išnyko buvusi įtampa, kuri juos ir jungė, ir skyrė?

Iš tikrųjų, jos apkabintas, jis pajuto joje kažką nauja:

– Pagaliau, mielasis! Aš taip jaudinausi.

Su beveik perdėtu rūpestingumu ji liepė paduoti Gabrieliui valgyti ir atsigerti. Bet Gabrieliui nebuvo kada valgyti. Aplink grūdosi žmonės, klausinėdami, ką jis patyrė Antiochijoje. Muchtaras Kebusianas smarkiai palenkė galvą, kad nepraleistų nė žodžio. Jis buvo truputį žvairas, todėl veide dar labiau ryškėjo valstietiškas nepatiklumas ir nuogąstavimai. Nereikia manyti, kad turkų valdžios įsikišimas šį rytą jų niekaip nepaveikė, nepaliko širdyse jokių pėdsakų. Vien tai, kad valdžia pasirinko kaip tik sekmadienį, laiką prieš iškilmingąsias mišias, galima palaikyti piktu kėslu ir priešiškumo ženklu. Tiesa, kruvini 1896 ir 1909 metų įvykiai beveik nepasiekė Musa Dago gyvenviečių. Tokie žmonės kaip Kebusianas ir mažasis Bitiaso pastorius turėjo labai jautrią klausą ir suklusdavo vos išgirdę įtartiną balsą. Ši diena sukėlė jiems nemažą rūpestį. Tik vakaras ir Žiuljetės žavesys leido laikinai pamiršti sudrumstą ramybę. Bet kai Bagratianas, prisimindamas savo pažadą, pakartojo tai, ką kalbėjo apskrities seniūnas, esą tai tik visiems privalomas įsakymas, susijęs su karo situacija, visi – Nochudianas, Kebusianas ir mokytojai – pareiškė jau seniai žinoję, ką reiškia ši mįslė. Iš visų jų sklido šviesus optimizmas. Ypač didelis entuziastas buvo mokytojas Šatachianas. Jis iškėlė galvą ir aistringais žodžiais kreipdamasis į ponią Bagratian pareiškė, kad viduramžiai baigiasi. Civilizacijos saulė patekėsianti ir virš Turkijos. Karas esąs tarytum kruvina aušra. Šiaip ar taip, priespaudai, žiaurumams ir žudynėms ateinąs galas. Pažangos pasaulis nebepakęsiąs panašių dalykų. Turkų vyriausybę kontroliuoja jos sąjungininkai. Šatachianas su lūkesčiu akyse žvelgė į Žiuljetę. Argi ne puikia prancūzų kalba jis skelbia pažangos triumfą? Visi susirinkusieji, kurie jį suprato, regis, pritarė jo požiūriui. Tik tylenis mokytojas Voskanianas niekinamai sušnypštė. Bet jis tai darė kiekvieną kartą, kai jo kolega Šatachianas leisdavosi gražbyliauti. Tuo metu pasigirdo dar vienas balsas:

Ketvirtas skyrius
PIRMASIS ĮVYKIS

Silpnumo ir nevilties priepuolis praėjo taip pat greitai, kaip buvo užėjęs. Ir vis dėlto po kelionės į Antiochiją Gabrielis pasikeitė. Paprastai ištisas valandas dirbdavo savo kambaryje, o dabar namuose būdavo tik naktį. Grįždavo labai pavargęs ir miegodavo kaip užmuštas. Apie grėsmę, dėl kurios aną sekmadienio naktį buvo taip baisiai sunerimęs, daugiau nepratarė nė žodžio. Žiuljetė taip pat vengė apie tai užsiminti. Ji buvo įsitikinusi, kad jo nerimas neturi jokio rimtesnio pagrindo. Per vedybinio gyvenimo metus ji tris ar keturis kartus buvo patyrusi, kad Gabrielį kartais apninka niūrios nuotaikos. Savaitės liūdesio, sunkaus ir, rodos, be jokios priežasties, dienos, kai nepratardavo nė žodžio, būdavo susimąstęs, tada jo nepralinksminsi jokiu meilumu ar geru žodžiu. Ji tai žinojo. Tokiais momentais tarp jų tarytum išaugdavo siena, kažkas svetima, neįveikiama, ir ji imdavo baimintis savo vaikiško lengvabūdiškumo, paskatinusio ją surišti savo likimą su tokio sunkaus būdo žmogumi. Žinoma, Paryžiuje Žiuljetei būdavo lengviau. Jos aplinka, kurioje Gabrielis buvo svečias, sudarydavo jai savotišką užnugarį. Bet čia, Johunoluke, jos padėtis kitokia, todėl visiškai suprantama, kad Žiuljetė, nepaisydama savo ironiško požiūrio, vis dėlto stengėsi rodyti prielankumą tiems „puslaukiniams“ armėnams.

Geriausia palikti jį ramybėje. Aną kankinamą naktinį pokalbį ji laikė dar vienu jo liūdesio priepuoliu. Labai saugioje aplinkoje užaugusi prancūzė neturėjo nė menkiausios nuovokos apie tai, ką Gabrielis pavadino audra dykumoje. Europa tapo mūšio lauku. Sklido gandai, kad bombarduojamame Paryžiuje žmonės leidžia naktis rūsiuose. Juk čia ji išgyvena rojų primenantį pavasarį. Mielu noru pagyventų čia dar keletą mėnesių. Galų gale, anksčiau ar vėliau jie sugrįš į savąjį Klebero aveniu. O kol kas Žiuljetė užsivertusi daugybe darbų, taigi nuobodžiauti nėra kada. Nėra laiko galvoti apie kažkokias grėsmes. Joje prabudo namų savininkės ir ūkio šeimininkės ambicijos. Reikėjo išmokyti civilizuotų manierų visus namų darbininkus. Ji turėjo progos įsitikinti, kad talentingus armėnų tautos žmones galima išmokyti to, kas jiems neįprasta. Virėjas Hovhanesas per keletą savaičių virto, galima sakyti, tikru prancūzų virtuvės šefu. Tarnas Misakas toks apsukrus, kad Žiuljetė svarstė, ar nepasiėmus jo į Paryžių. Dvi jai patarnaujančios mergaitės, atrodo, taps puikiomis kambarinėmis. Vila buvo gerai prižiūrima. Atidus moters žvilgsnis tai šen, tai ten pastebėdavo netvarkos ir aplaidumo. Pakvietė amatininkus. Jų vadovas – orus vyras, meistras Tovmasianas, ėmėsi staliaus darbų. Tačiau su Tovmasianu nebuvo galima elgtis kaip su paprastu amatininku, jis sakėsi esąs statybos darbų vadovas, nešiojo sunkią auksinę laikrodžio grandinėlę, prie kurios buvo pritvirtintas medalionas su mirusios žmonos portretu, beje, pieštu mokytojo Voskaniano. Jis nepraleisdavo progos pabrėžti, kad abu jo vaikai, sūnus ir duktė, studijavo Ženevoje. Be to, jis buvo nepaprastai kruopštus ir vargindavo Žiuljetę ilgais pokalbiais ir svarstymais. Tačiau jam per gana trumpą laiką pavyko ne tik suremontuoti senojo namo apirusias vietas, bet ir pasirūpinti kai kuriomis naujovėmis, kad namai tiktų vakariečių poreikiams. Darbininkai dirbo sumaniai ir labai tyliai. Jau pirmosiomis balandžio dienomis Žiuljetė galėjo didžiuodamasi stebėti, kaip nuošaliame Sirijos užkampyje atsiranda namai, kurie, jei ne primityvus apšvietimas ir vandens tiekimo sistema, galėjo lenktyniauti su bet kokia europietiška kaimo vila.

Tačiau didžiausias jos džiaugsmas buvo vaismedžių ir rožių sodas. Čia prabilo jos protėvių kraujas. Argi ne kiekvienas prancūzas iš prigimties sodininkas, vaisių augintojas? Bet ir armėnai apsigimę sodininkai, juo labiau žmonės, gyvenantys prie Musa Dago. Didžiausias šios srities meistras buvo valdytojas Kristaforas. Žiuljetė net nežinojo, kad pasaulyje gali būti tokių sodų. Kas neragavo armėniškų abrikosų, negali net įsivaizduoti, kokie jie saldūs ir sultingi. Net ir čia, kitoje Tauro kalnyno takoskyros pusėje, jie išsaugojo visą savo tėvynės prie sodų apsupto Vano ežero skonį ir gaivumą. Sode Žiuljetė atrasdavo vis naujų vaisių, daržovių ir gėlių rūšių, apie kurias iki šiol nebuvo girdėjusi. Tačiau daugiausia laiko praleisdavo rožyne su sombreru ant galvos ir didžiosiomis Kristaforo žirklėmis rankose. Tokiai rožių fanatikei kaip ji tai buvo didžiausias džiaugsmas. Didžiulis plotas, krūmelis prie krūmelio, stiebas prie stiebo, bet ne griežtomis eilėmis kaip Europoje, o tirštas spalvų ir kvapų mišinys virš žalios lapijos bangų. Damaskas buvo čia pat, netoli ir Persija. Tūkstančiai šiose šalyse augančių rūšių atsiuntė čionai savo palikuonis, ir kai Žiuljetė siaurais takeliais žingsniuodavo per šią jūrą, ji žvilgsniu ir alsavimu tarytum sveikindavo pačią rožių esybę. Vaistininkas Grikoras pažadėjo, jei ji atnešianti jam daug krepšių ką tik nuskintų tikrosios Moschata damascena žiedų, išspausiąs mažą flakonėlį rožių aliejaus, kurio gamyba susijusi su šimtmečių papročiais. Jis papasakojo jai ir legendą. Vienintelis tikros esencijos lašo kvapas toks stiprus, kad jei užlašinsi jį ant plaukų mirusiajam, jis kvepėsiąs ir Paskutiniojo Teismo dieną ir palankiai nuteiksiąs teismo angelą.

Kartais Žiuljetė išjodavo pasijodinėti su Stefanu. Avetisas Bagratianas paliko keturis arklius. Vieną iš jų, nedidelį ramų arkliuką gavo dovanų Stefanas. Jodinėdavo jie arba Svedijos lygumos pusėn, arba kita kryptimi – per Azirą, Bitiasą iki bitininkų kaimo. Juos lydėdavo arklininkas, kuriam Žiuljetė buvo pasiūdinusi puošnią, spalvingą uniformą. Jos polinkis į grožį, į dekoratyvų puošnumą pasireikšdavo ne tik savo, bet ir visos aplinkos atžvilgiu. Kai ji su Stefanu ir puošniu palydovu jodavo sėdėdama aukštai ant žirgo per bažnyčios aikštę ir pagrindine Johunoluko gatve, jausdavosi kaip šio pasakų pasaulio karalienė. Kartais prisimindavo motiną ir seseris Paryžiuje. Kaip jos turėtų jai pavydėti tokio gyvenimo! Kur tik pasirodydavo, visi ją sveikindavo su didele pagarba, net ir musulmonų gyvenvietėse, kurias prijodavo per ilgesnes išvykas. Aišku. Gabrielį vėl kamuoja nervų krizė. O ji, Žiuljetė, nepastebi nė mažiausio ženklo, kad kažkas pasaulyje būtų pasikeitę.

Gabrielis Bagratianas kas rytą išeidavo iš namų. Bet dabar jis nebevaikštinėjo po Musa Dagą, o eidavo į kaimus. Noras susigrąžinti vaikystės paveikslus užleido vietą kitam, vyriškesniam poreikiui: jis norėjo kuo geriau pažinti šių apylinkių žmones, jų gyvenimo būdą, poreikius, kasdienius darbus.

Kartu jis rašė daug laiškų į Stambulą savo draugams armėnams iš Dašnakcutiuno partijos, o dar daugiau savo buvusiems draugams jaunaturkiams. Įtarė, kad Antiochijos apskrities viršininko cenzūra galėjo apsunkinti šį susirašinėjimą, bet vienas kitas laiškas tikrai pasiekdavo tikslą. Nuo atsakymo priklausė jo ateitis. Jei sostinėje permainų nėra, vadinasi, tai grynai karinė priemonė. Tada jis, nepaisydamas agos Rifaato Bereketo įspėjimo, paliktų šiuos namus ir ryžtųsi leistis į sostinę, kad ir be tokiais atvejais būtino paso. Bet jei atsakymas būtų blogas arba nebūtų jokio atsakymo, vadinasi, senojo turko nuogąstavimai teisingi, spąstai užsitrenktų ir kelias pasitraukti būtų atkirstas. Tada liktų tik viltis, kad toks armėnų draugas kaip vali Dželalas Bėjus stengsis apsaugoti savo vilajetą nuo „incidentų“ ir kad kaimai prie Musa Dago liks šalia gaisro židinių, kurie paprastai įsiplieskia didesniuose miestuose. Tada jo namai Johunoluke, agos žodžiais tariant, būtų ideali priebėga. Dėl jo nepašaukimo į karinę tarnybą, tai Bagratianas, regis, gerai perprato Osmanų imperijos generolų mintis. Armėnų dalinius norima atitraukti iš fronto ir juos nuginkluoti. Kodėl? Turkai bijo, kad tokia stipri dauguma, kaip armėnai, su moderniausiais ginklais rankose galėtų išsireikalauti daugiau teisių, jei Turkija karą pralaimėtų. Jei bijomasi kareivių, tai dar pavojingesni gali būti karininkai, nes jie reikiamu momentu gali imtis vadovauti armėnams.

Kad ir koks įtikinamas atrodė šis paaiškinimas, Gabrielis nerasdavo nė minutės ramybės. Tačiau jo nerimas dabar nebuvo irzlus ar nervingas, priešingai, jis tapo vaisingas, nukreiptas į tikslą. Jame ėmė reikštis pedantiškumas, kurį anksčiau pajusdavo tik dirbdamas mokslinį darbą. Tai labai pravertė tyrinėjant realias aplinkybes. Jis netgi neklausė savęs, koks visų šių pastangų tikslas ir kam ketina ateiti į pagalbą. Dievas žino, kiek mėnesių jam teks gyventi šiame slėnyje. Norėjo viską žinoti apie šias vietas ir šiuos žmones. Broliškos atsakomybės jausmas…

Pirmas jo žygis buvo pas Johunoluko seniūną. Didžiausio kaimo bendruomenės namuose buvo tvarkomi ir gretimų kaimų reikalai, susiję pirmiausia su valstybės valdžia. Muchtaro Kebusiano Gabrielis nerado. Bendruomenės raštininkas pasitiko Bagratianą žemai lankstydamasis. Garsiosios Bagratianų giminės atstovo apsilankymas buvo didelė garbė.

Ar seniūnijoje yra gyventojų sąrašai? Raštininkas plačiu mostu parodė į dulkėtą lentyną prie kambarėlio sienos. Žinoma, tokius sąrašus jie turi. Ne tik atitinkamose bažnyčių knygose sužymėtas kiekvienas žmogus. Juk jie ne kurdai ar beduinai, o tikri krikščionys. Prieš keletą metų tuometiniai muchtarai savo iniciatyva surašė visus gyventojus. Tai buvo 1909 metais, po akcijos prieš jaunaturkius ir po didelių žudynių Adanoje armėnų deputatai atsiuntė nurodymą surašyti septynių kaimų gyventojus. Apytikriai čia gyvena šeši tūkstančiai krikščionių. Bet jei efendi panorėtų, per kelias dienas galima pateikti tikslius skaičius. Gabrielis pareiškė, kad norėtų juos sužinoti. Paskui pasiteiravo, kokie reikalai su šaukiamojo amžiaus jaunuolių karine tarnyba.

Klausimas pasirodė kiek keblesnis. Bendruomenės raštininkas ėmė šnairuoti, visai panašiai kaip ir jo viršininkas muchtaras. Mobilizacijos įsakymas pašaukė prie ginklo visus karinei tarnybai tinkamus vyrus nuo dvidešimties iki trisdešimties metų, nors pagal įstatymą aukščiausia amžiaus riba esanti dvidešimt septyneri. Įsakymą reikėtų taikyti maždaug dviem šimtams vyrų iš visų armėnų kaimų. Iš jų lygiai šimtas penkiasdešimt susimokėjo bedelį – teisėtą išpirką nuo karinės tarnybos, po penkiasdešimt svarų už vieną asmenį. Efendi tikriausiai žinąs, kad čionykščiai žmonės labai taupūs. Daugumoje šeimų tėvai nuo pat sūnaus gimimo ima taupyti bedeliui, nori išvaduoti jaunimą nuo turkų kareivio dalios. Johunoluko muchtaras, vietos žandaro lydimas, kiekvieno naujo šaukimo atveju surenka mokestį ir asmeniškai pristato jį Antakijos apskrities valdžiai.

– Bet kaip gali būti, – neatlyžo Bagratianas, – kad tarp šešių tūkstančių gyventojų tėra tik du šimtai karo prievolininkų?

Atsakymas nebuvo netikėtas. Efendi turįs nepamiršti, kad stiprių jaunų vyrų trūksta dėl praeities įvykių, didelių kraujo praliejimų, kurių armėnų tauta patiria mažiausiai kartą per dešimt metų.

Tai buvo tik atsikalbinėjimas. Gabrielis kaimuose matė daugiau kaip du šimtus jaunų vyrų. Yra galimybių išvengti karo tarnybos ir nesumokėjus viso bedelio. Rauplėtasis apskrities viršininkas Ali Nazifas, aišku, puikiai žino, kaip tai daroma. Bagratianas klausinėjo toliau:

– Ką gi, penkiasdešimt vyrų nuvyko į Antakiją patikrinimui. O kas paskui?

– Keturiasdešimt iš jų paėmė į armiją.

– Kokiuose pulkuose, kokiuose frontuose tarnauja tie keturiasdešimt?

Tai kol kas esą neaišku. Kareivių šeimos jau kelias savaites, o gal ir kelis mėnesius negauna iš savo sūnų jokių žinių. Turkų karo lauko paštas šiaip jau esąs gana patikimas. Gal jie yra Alepo kareivinėse, kur generolas Džemalis Paša performuoja savo armiją.

– Ar kaimuose niekas nekalba, kad armėnus norima padaryti inšaat taburi – pagalbiniais darbininkais?

– Kaimuose daug ką kalba, – nedrąsiai atsakė raštininkas.

Gabrielis apžiūrėjo nedidelę lentyną. „Namų nuosavybės registras“ stovi šalia leidinio „Osmanų imperijos įstatymų kodeksas“, greta – aprūdijusios laiškų svarstyklės. Jis staiga atsigręžė:

– O kaip su dezertyrais?

Kamantinėjamas kaimo raštvedys paslaptingai prisėlino prie durų, pravėrė jas ir vėl atsargiai uždarė. Suprantama, čia kaip ir visur kitur pasitaiko dezertyrų. Kodėl nedezertyruoti armėnams, jei patys turkai rodo pavyzdį? Kiek tų dezertyrų? Penkiolika, gal dvidešimt. Taigi. Juos netgi gaudė. Buvo sudarytas būrys iš policininkų ir kareivių pėstininkų, miulazimo²⁰ vadovaujamas. Apieškojo visą Musa Dagą. Vieni juokai!

Siaurą mirksinčio valdininko veidelį staiga nušvietė gudrumo ir nežabojamo triumfo išraiška.

– Vieni juokai, pone! Juk mūsų vaikinai puikiai pažįsta kalną!

Namas, kuriame gyveno kunigas Ter Haikazunas, buvo išvaizdžiausias Johunoluko bažnyčios aikštėje šalia muchtaro namų ir mokyklos pastato. Plokščias stogas, penki langai vieno aukšto fasade. Toks namas galėtų stovėti bet kuriame pietų Italijos miestelyje. Namas priklausė Arkangelų bažnyčiai. Senasis Avetisas ir vieną, ir kitą pastatė aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį.

Ter Haikazunas – vyriausiasis visos apskrities Armėnų Apaštališkosios bažnyčios kunigas. Jis valdo ir vietoves, kurių gyventojai yra skirtingų tautybių, be to, mažas armėnų bendruomenes turkų miesteliuose Svedijoje ir El Eskelyje. Konstantinopolio patriarchas jį paskyrė vardapetu, armėnų bažnyčių ir pasauliečių kunigų vadovu. Ter Haikazunas studijavo Ečmiadzino seminarijoje prie katolikoso kojų, kurį armėnų krikščionys gerbia kaip aukščiausią bažnyčios vadovą, taigi buvo visais požiūriais tikras savo tikinčiųjų atstovas.

O pastorius Harutiunas Nochudianas? Iš kur staiga protestantų pastoriai šiame Azijos užkampyje? Anatolijoje ir Sirijoje buvo nemažai protestantų. Į evangelikų bažnyčią šiuos prozelitus atvedė vokiečių ir amerikiečių misionieriai, teikdavę nuoširdžią pagalbą nukentėjusiems ir našlaičiams. Gerasis Nochudianas buvo našlaitis, kurį gailestingieji misionieriai pasiuntė į Dorpatą studijuoti teologijos. Bet ir jis pripažino Ter Haikazuno autoritetą visuose reikaluose, nesusijusiuose su tiesiogine sielovada. Kai tautai nuolat gresia pavojai, dogmatiniai konfesijų skirtumai neatrodo tokie svarbūs, ir dvasinis vadovas – o toks Ter Haikazunas buvo tikrąja šio žodžio prasme – niekada nebuvo kritikuojamas ir nekėlė jokių abejonių.

Senyvas vyras, bažnyčios patarnautojas, nuvedė Gabrielį į kunigo darbo kambarį. Tuščia patalpa, išklota didžiuliu kilimu. Prie lango nedidelis rašomasis stalas, šalia – apšiuręs šiaudinis krėslas lankytojams. Ter Haikazunas atsistojo ir žengė žingsnį Gabrielio link. Kunigas galėjo būti kokių keturiasdešimt aštuonerių metų, tačiau jo barzda tarpais jau pražilusi. Didžiulėse akyse – armėnų akys beveik visada didelės, išsiplėtusios iš siaubo tūkstančių metų skausmo pažymėtuose veiduose – buvo matyti drovus sumišimas ir kartu ryžtinga pasaulį pažįstančio žmogaus išraiška. Vardapetas vilkėjo juodu abitu, ant galvos užsitraukęs smailų gobtuvą. Rankas kartkartėmis slėpdavo plačiose abito rankovėse, lyg šią saulėtą pavasario dieną jam būtų šalta. Tačiau iš tikrųjų tai buvo nuolankumo gestas. Bagratianas atsargiai atsisėdo į netvirtą šiaudinį krėslą:

– Labai apgailestauju, gerbiamasis kunige, kad niekada neturėjau progos priimti jus savo namuose.

Kunigas nuleido akis ir lyg atsiprašydamas išskėtė rankas:

– Man dar labiau gaila, efendi. Tačiau sekmadienio vakaras yra vienintelis metas, kai mūsų luomo žmonės gali pabūti vienumoje.

Gabrielis apsižvalgė. Šioje bendruomenės kanceliarijoje tikėjosi pamatyti krūvas dokumentų ir aplankų. Nieko panašaus. Ant stalo gulėjo tik keletas popierių.

– Jūsų pečius slegia didžiulė našta, galiu tai suprasti.

Ter Haikazunas neprieštaravo:

– Atstumai tokie dideli, reikia daug laiko ir jėgų. Mano darbas panašus į mūsų gydytojo Altuni. Juk tenka rūpintis ir mūsų tautiečiais El Eskelyje arba Arse, aukštai kalnuose.

– Visa tai toli, – kalbėjo Gabrielis kiek išsiblaškęs. – Galiu suprasti, kad nebelieka laiko ir noro lankytis linksmuose vakarėliuose.

Ter Haikazunas pažvelgė į jį kaip žmogus, kurį neteisingai suprato:

– Ne, ne! Aš labai vertinu jūsų pagarbą ir apsilankysiu pas jus, efendi, kai tik man pasidarys šiek tiek lengviau…

Jis nebaigė minties, matyt, nenorėdamas aiškinti, kas jam turi pasidaryti lengviau:

– Labai sveikintina, kad jūs buriate apie save mūsų žmones. Jiems čia taip daug ko trūksta.

Gabrielis stengėsi pagauti kunigo žvilgsnį.

– Ar jūs manote, Ter Haikazunai, kad dabar netinkamas laikas linksmiems pobūviams?

Kunigas pažiūrėjo į jį trumpai ir atidžiai:

– Priešingai, efendi! Dabar kaip tik laikas, kad žmonės susiburtų.

Į šiuo keistus, daugiaprasmius žodžius Bagratianas iš pradžių nieko neatsakė. Tik po kiek laiko lyg netyčia pratarė:

– Kartais iš tikrųjų tenka stebėtis, kad gyvenimas čia toks ramus, visi, regis, tokie nerūpestingi.

Kunigas vėl nuleido akis, lyg pasiruošęs kantriai iškęsti visus priekaištus.

– Prieš kelias dienas buvau Antiochijoje, – iš lėto kalbėjo Gabrielis, – ir ten kai ką sužinojau.

Ter Haikazunas ištraukė sužvarbusias rankas iš abito rankovių ir suglaudė pirštų galiukus:

– Mūsų kaimų žmonės retai kada nukeliauja į Antiochiją, ir nuo to jiems tik geriau. Jie neišeina iš savojo pasaulio ribų ir mažai težino, kas vyksta už jų.

– Kiek laiko jie dar galės gyventi savo ribotame pasaulyje, Ter Haikazunai? Pavyzdžiui, kas atsitiks, kai mūsų vadai ir kiti iškilūs žmonės Stambule bus suimti?

– Jie jau suimti, – labai tyliai atsakė kunigas. – Jau tris dienas uždaryti Stambulo kalėjimuose. Ir jų labai labai daug.

Gabrieliui tai buvo lemiama žinia: kelias į Konstantinopolį jam užkirstas. Tačiau šią akimirką tokia naujiena Gabrielį nustebino mažiau nei Ter Haikazuno ramybė. Jis neabejojo, kad kunigas sako teisybę. Dvasininkija, nepaisant liberaliojo Dašnakcutiuno, tebebuvo didžiausia valdžia ir vienintelė tikra tautos organizacija. Pasaulietiškos bendruomenės gyvena plačiai išsibarsčiusiose vietovėse ir apie pasaulio įvykių tėkmę dažniausiai sužino tik tada, kai ji įtraukia juos į savo sūkurius. Kunigas slaptais ir greitais keliais pirmas sužino kiekvieną grėsmingą faktą, pirma negu apie jį leidžiama parašyti sostinės laikraščiams. Gabrielis norėjo dar kartą įsitikinti, ar viską teisingai suprato:

– Iš tikrųjų suimti? O kas? Ar tai tikrai žinoma?

Ter Haikazunas padėjo blyškią plaštaką su dideliu žiedu ant popierių:

– Tai tikrai gerai žinoma.

– Ir jūs, vyriausiasis septynių bendruomenių kunigas, galite būti toks ramus?

– Nerimas man nepadės, o mano bendruomenėms gali tik pakenkti.

– Ar tarp suimtųjų yra ir kunigų?

Ter Haikazunas, matyt, suprato, ką įtaria Gabrielis taip klausdamas. Jis rimtai linktelėjo galva:

– Iki šiol suimti septyni kunigai. Tarp jų arkivyskupas Hemajakas ir trys aukšto rango prelatai.

Po šios pritrenkiančios žinios Bagratianas nebeištvėrė neužsirūkęs. Jis pasiėmė cigaretę ir degtukus:

– Turėjau pas jus ateiti anksčiau, Ter Haikazunai. Jūs nežinote, kaip aš kankinausi tylėdamas.

– Labai gerai padarėte, kad tylėjote. Turime ir dabar tylėti.

– Ar ne geriau būtų paruošti žmones tam, kas jų laukia?

Vaškinis Ter Haikazuno veidas neparodė jokio jaudulio:

– Ateitis man nežinoma. Bet žinau, kokį pavojų bendruomenėje gali sukelti baimė ir panika.

Krikščionių kunigas kalbėjo kone tais pat žodžiais kaip ir pamaldusis musulmonas Rifaatas. Mintyse Gabrielis išgyveno akimirkos reginį, tarytum sapnavo nemiegodamas. Milžiniškas šuo! Vienas iš tų benamių pabaisų, kurie Turkijos kelius daro tokius pavojingus. Šuns kelyje – senukas. Jis iš baimės sustoja, trypčioja vietoje, paskui staiga leidžiasi bėgti. Bet plėšrus žvėris jau įsikibo jam į nugarą… Gabrielis palietė ranka kaktą.

– Baimė, – pasakė jis, – yra tikriausias būdas paskatinti priešą žudyti. Bet ar ne nuodėmė, ar ne dar pavojingiau nesakyti žmonėms tiesos apie jų likimą? Kiek laiko bus įmanoma tai slėpti?

Atrodė, kad Ter Haikazunas klausosi kažkokių tolimų garsų:

– Kol kas laikraščiai negali rašyti apie šiuos dalykus, kad nesužinotų užsienis. Be to, pavasarį daug darbų, mūsų žmonės neturi laiko ir mažai kur išvažiuoja. Taigi su Dievo pagalba baimės dar kiek laiko išvengsime. Bet vieną kartą tai ateis. Anksčiau ar vėliau.

– Kas ateis? Kaip jūs tai įsivaizduojate?

– Tai neįsivaizduojama. Mūsų kareiviai nuginkluoti, mūsų vadovai įkalinti.

Ter Haikazunas ramiai skaičiavo visas negandas, lyg jam būtų savotiškai malonu skaudinti save ir savo svečią:

– Tarp suimtųjų ir Vardgesas, artimiausias Talaato Bėjaus ir Envero Pašos draugas. Dalį armėnų išsiuntė į tremtį. Galbūt jie jau mirę. Visi armėnų laikraščiai uždrausti, visos armėnų įmonės ir parduotuvės uždarytos. Kai mes čia kalbamės, aikštėje priešais Seraskeriatą²¹ ant penkiolikos kartuvių kabo penkiolika niekuo nekaltų armėnų vyrų.

Gabrielis Bagratianas taip smarkiai pašoko, kad šiaudinis krėslas apvirto.

– Ką reiškia tokia beprotystė? Kaip tai galima suprasti?

– Suprantu tik tiek, kad vyriausybė planuoja smogti mūsų tautai tokį smūgį, kokio neišdrįso smogti net Abdiulchamidas.

Gabrielis sušnypštė ant Ter Haikazuno su tokiu pykčiu, lyg priešais jį būtų stovėjęs priešas, Itihado narys.

– Ar mes iš tikrųjų tokie bejėgiai? Ar turime tylėdami kišti galvą į kilpą?

– Mes bejėgiai. Mes turime kišti galvą į kilpą. Galbūt dar galime rėkti.

Prakeikti Rytai su savo kismet²², su savo nuolankumu, šmėkštelėjo mintis Bagratianui. Kartu jo galvoje sukosi daugybė vardų, ryšių, galimybių.

Politikai, diplomatai, kuriuos jis pažįsta, prancūzai, anglai, vokiečiai, skandinavai.

Reikia supurtyti pasaulį! Bet kaip? Spąstai užsitrenkė. Iliuzijos sklaidosi. Jis vos girdimai pratarė:

– Europa to nepakęs.

– Jie stebi mus iš tolo, – Ter Haikazuno ramybė buvo tiesiog nepakenčiama.

Šiandien yra dvi Europos. Vokiečiams turkų vyriausybė reikalingesnė, negu turkų vyriausybei reikalingi vokiečiai. O kiti negali mums padėti.

Gabrielis įsmeigė į kunigą akis; šio protingo, į kamėją panašaus veido niekas negali sudrumsti:

– Jūs esate daugelio tūkstančių sielų dvasinis ganytojas, – Bagratiano balsas įgavo aštrų, kone karišką skambesį, – ir visą savo įtaką panaudojate tik tam, kad nuslėptumėte nuo žmonių tiesą, kaip slepiama žinia apie nelaimę nuo vaikų ar senelių, kad jų neišgąsdintų. Ar tai viskas, ką galite padaryti savo tikintiesiems? Ką jūs darote dar?

Šis Gabrielio priekaištas, regis, smarkiai užgavo kunigą. Jo rankos, gulinčios ant stalo, iš lėto susigniaužė į kumščius. Galva nusviro ant krūtinės:

– Aš meldžiuosi… – sušnibždėjo Ter Haikazunas lyg gėdydamasis išsiduoti, kokią dvasinę kovą jis dieną ir naktį kovoja su Dievu dėl savo tikinčiųjų išgelbėjimo. Gal Avetiso Bagratiano vaikaitis yra laisvamanis ir nori iš jo pasityčioti? Bet Gabrielis sunkiai alsuodamas vaikščiojo po kambarį. Staiga jis delnu taip smarkiai trenkė į sieną, kad pabiro tinkas.

– Melskitės, Ter Haikazunai!

Ir tokiu pat įsakmiu balsu pridūrė:

– Melskitės… Bet kartais ir Dievui turi kas nors pagelbėti!

Pirmasis įvykis, iš kurio Johunolukas sužinojo apie tai, kas daroma slapta, nutiko dar tą pat dieną. Buvo šiltas, apsiniaukęs balandžio penktadienis.

Sūnaus prašomas Gabrielis Bagratianas vilos parke pastatė kelis paprastus gimnastikos prietaisus. Berniukas mėgo mankštintis, buvo vikrus, be to, labai ambicingas. Kartais ir tėvas prisijungdavo prie šių pratybų. Labiausiai abu mėgo šaudyti į taikinį. Žiuljetė geriausiu atveju dalyvaudavo tik tada, kai žaisdavo kroketą. Šiandien tuoj po pietų – per kuriuos tėvas nepratarė nė žodžio – Gabrielis, Avakianas ir Stefanas nuėjo į šaudyklą, įrengtą už parko tvoros miškingame priekalnės šlaite. Maždaug penkiasdešimties metrų tarpeklyje Bagratianas buvo liepęs iškirsti krūmokšnius. Po aukštu ąžuolu buvo pastatytas gultas su medine atrama, iš čia galima gerai matyti taikinį, pritvirtintą prie medžio kitame tarpeklio gale. Avetisas jaunesnysis buvo palikęs broliui gerą ginklų rinkinį: aštuonis medžioklinius šautuvus, du Mauzerio sistemos šautuvus ir daugybę amunicijos.

Gabrielis šaudė neblogai, tačiau šį kartą iš penkių šūvių tik vienas pataikė visiškai tiksliai. Trumparegis Avakianas atsisakė dalyvauti varžybose, kad neprarastų autoriteto auklėtinio akyse. Tačiau jo mokinį teko pripažinti geriausiu šauliu, nes iš septynių šūvių mažiausiu medžiokliniu šautuvu šeši pataikė į lošimo kortą, pritvirtintą prie taikinio vidurio, iš jų keturi į kortoje nupieštą figūrą. Berniuką labai įkvėpė tai, kad jis pasirodė geriau už tėvą. Laikyti rankose šautuvą, atitraukti spyną, smarkiai įstumti šovinį, taikytis, išgirsti šūvį ir pajusti atatranką – visi šie kovos veiksmai kiekvieną paauglį įkvepia ir svaigina. Jis nejautė skausmo nuo buožės atatrankos į liesą dešinį petį ir būtų žaidęs šį vyrišką žaidimą iki pat vakaro, jei tėvas staiga nebūtų numojęs ranka:

– Užteks!

Gabrielį apėmė keista būsena, kurią jis pajuto pirmą kartą gyvenime: kažkoks pasibjaurėtinas savęs pajautimas. Liežuvis atrodė sausas ir sunkus. Rankos ir kojos šalo. Kraujas atslūgo iš galvos kraujagyslių. Tačiau tai buvo tik išoriniai požymiai kažko, vykstančio gyvenimo gelmėse. „Aš nesergu, – pagalvojo jis, valandėlę pasiklausęs, kas su juo dedasi, – tik norėčiau išsinerti iš savo odos, atsikratyti savo tapatybės.“ Kartu jį apėmė beprasmiškas noras bėgti, pabėgti iš čia nesvarbu kur.

– Eime truputį pasivaikščioti, Stefanai, – nusprendė jis.

Gabrielis nenorėjo likti vienas. Jam atrodė, kad likęs vienas jis neatsigręždamas greitais žingsniais nueis tolyn, kol išeis už šio pasaulio ribų.

Avakianas paėmė ginklus ir nunešė juos namo. Tuo tarpu tėvas ir sūnus išėjo iš parko ir pasuko keliu žemyn į Johunoluką, iki kurio eiti reikėjo apie dešimt minučių. Gabrielį staiga apėmė jausmas, tarytum jis būtų labai senas, kūnas atrodė toks apsunkęs, kad jis turėjo atsiremti į Stefaną. Jiems dar nespėjus prieiti bažnyčios aikštės pasigirdo šaižių balsų šurmulys. Armėnai, priešingai negu arabai ir kiti Rytų šalių triukšmadariai, viešose vietose laikosi tyliai ir santūriai. Jų nuo amžių sunkus likimas neleidžia jiems jungtis prie rėksmingų sambūrių ar juo labiau patiems tokius rengti. Bet dabar čia buvo susirinkę apie tris šimtus kaimo gyventojų ir puslankiu apsupę bažnyčią. Tarp šių vyrų ir moterų, valstiečių ir amatininkų ne vienas grūmojo kumščiais ir kimiais balsais šaukė prakeiksmus. Keiksmai, be abejo, buvo nukreipti į zaptijus²³, kurių apspurusios kailinės kepurės kyšojo virš minios. Tvarkos saugotojai, matyt, norėjo pastumti minią atgal, toliau nuo bažnyčios laiptų ir durų. Gabrielis stvėrė Stefaną už rankos ir ėmė brautis pro minią. Iš pradžių jie pamatė tik aukštą, apdriskusį vaikiną, apsivyniojusį apie savo juodą kepurę šiaudų vainiką ir dešine ranka mojuojantį trumpai nupjautu saulėgrąžos žiedu. Tarytum paklusdamas kažkokiam vidiniam ritmui, jis be galo rimtai kilnojo nuvargusias kojas ir šoko nesuprantamą šokį. Iš karto galėjai pastebėti, kad tai jokiu būdu ne girto žmogaus kraipymasis. Minia į šokantįjį su saulėgrąža nekreipė nė mažiausio dėmesio. Jų žvilgsnius kaustė kitas reginys.

Ant bažnyčios laiptų sėdėjo keturi žmonės. Vyras, dvi jaunos moterys ir dvylikos ar trylikos metų mergaitė. Visi atrodė kaip sustingę luitai, Gabrielis tokio vaizdo dar nebuvo matęs. Nors kūnai gyvi, tačiau panašūs į sėdinčius lavonus. Panašiai sėdi atkasti žmonių palaikai, kuriuos prieš du tūkstančius metų buvo užpylusi lava ir pelenai: „Tarytum gyvi“. Visi keturi plačiai atmerktomis akimis, atbukusiais žvilgsniais žvelgė į tolumą nieko nematydami – nei susijaudinusios minios, nei kiek toliau stovinčių vaistininko namų. (Kas yra žmogaus žvilgsnis? Vos pastebimas vyzdžio pasikeitimas, suteikiantis tamsesnį ar šviesesnį atspalvį. Tačiau kartu tai sparnuota būtybė, angelas, kurį žmogus pasiunčia pranešti žinią. Tačiau šie angelai su savo žinia skrido pro šalį, prisidengdami sparnais akis.)

Vyras, dar jaunas, siauru veidu ir susivėlusia barzda, vilkėjo ilgą pilką medvilninį surdutą, tokius šiuose kraštuose dėvi protestantų pastoriai. Minkšta šiaudinė skrybėlė buvo nuriedėjusi prie laiptų, kelnių klešnės apačioje virtusios draiskalais. Suplyšę batai, storas dulkių sluoksnis ant veido ir drabužių rodė, kad jis daugelį dienų ėjo pėsčias. Moterys vilkėjo europietiškais drabužiais, kadaise, kaip buvo galima spręsti, gana neblogais. Ta, kuri sėdėjo prisiglaudusi prie pastoriaus, matyt, jo žmona, negalėdama atsispirti alpuliui ar traukuliams, staiga atsilošė ir būtų trenkusis galva į laiptus, jei vyras nebūtų ištiesęs rankos ir ją prilaikęs. Tai buvo pirmas judesys, nors ir koks nevikrus, tarytum išjudinęs sąstingį. Kita moteris, regis, dar labai jauna, net ir tokios būsenos atrodė labai graži. Kad ir koks blyškus ir sulysęs buvo jos veidas, akys švytėjo karštligišku blizgesiu, švelnios praviros lūpos sunkiai gaudė orą. Atrodo, ji kentė didelius skausmus, gal buvo sužeista, gal sužalota, nes kairioji ranka atrodė keistai perkreipta ir kabojo parišta. Pagaliau mažoji mergaitė, liesa kaip žvirblelis, vilkėjo dryžiuotu chalatu, kokius vilki prieglaudų vaikai. Iš po chalato mažoji mėšlungiškai tiesė basas kojas, saugodamasi prie ko nors jomis prisiliesti. „Taip sužeistas žvėrelis, – pagalvojo Gabrielis, – tiesia savo nesveikas letenas.“ Ir iš tikrųjų vargšės mergaitės kojos buvo ištinusios, su juodomis ir mėlynomis kraujosruvomis ir atviromis žaizdomis. Visiškai sveikas ir pilnas jėgų atrodė tik šokėjas su saulėgrąžos žiedu.

Per aikštę prie minios bėgo pagyvenęs vyras, matyt, pašauktas nuo darbo, nes buvo užsirišęs darbinę prijuostę. Stefanas atpažino meistrą Tovmasianą, neseniai remontavusį jų vilą. Tovmasianas didžiuodamasis pasakodavo berniukui, iš smalsumo dažnai besisukiojančiam prie amatininkų, apie savo sūnų Aramą, kuris Zeituno mieste esąs žinomas žmogus, pastorius ir našlaičių prieglaudos direktorius. „Tas žmogus ant laiptų tikriausiai jo sūnus“, – spėjo Stefanas. Senasis Tovmasianas sustojo priešais nelaiminguosius keliauninkus klausiamai iškėlęs rankas.

Pastorius Aramas su didelėmis pastangomis atitraukė žvilgsnį nuo neaprėpiamos tolumos, pašoko su apsimestiniu lengvumu ir pabandė ramiai nusišypsoti, lyg nieko ypatinga nebūtų atsitikę. Atsistojo ir moterys, tačiau abi labai sunkiai, nes vienai buvo sužalota ranka, o kita, pastoriaus žmona, buvo nėščia. Tik mažoji su dryžiuotu chalatu liko sėdėti įtariai spoksodama į savo nelaimės draugus. Šūksnių, dejonių ir klausimų iš pradžių negalėjai suprasti. Bet kai pastorius Aramas apkabino tėvą, akimirką jo savitvarda dingo. Galva nusviro senukui ant peties, jis sukūkčiojo, pasigirdo šiurkštus, kančios kupinas švokštimas. Tai truko ne ilgiau kaip vieną sekundę. Moterys tylėjo. Tačiau per susibūrusią minią tarytum perbėgo elektros smūgis. Žmonės ėmė verkšlenti, kūkčioti, krenkšti. Tik engiamos ir persekiojamos tautos taip greitai persiima skausmu. Kas atsitinka vienam, atsitinka visiems. Čia, priešais Johunoluko bažnyčią, trys šimtai tautos vaikų pajuto kančią, kurios priežasčių dar nežinojo. Net Gabrielis, svetimas, paryžietis, pasaulio pilietis, seniai įveikęs savo kilmės naštą, net ir jis turėjo nuryti sunkų gumulą, kylantį į gerklę. Jis slapčia pažvelgė į Stefaną. Šaudymo čempiono veidas prarado visas spalvas. Žiuljetė būtų išsigandusi ne tik dėl to, kad berniukas toks nublyškęs, bet ir dėl tokios ryškios nesuprantamo siaubo išraiškos jo veide. Ji būtų išsigandusi, kad Stefanas atrodo kaip tikras armėnas.

Tačiau didžiausias vargas jiems dar buvo prieš akis: penkiasdešimt valandų kelio iki Johunoluko. Tikra Dievo malonė, kad neatsitiko nelaimė Hovsanai, kad nepalūžo Iskuhi. Pastorius padarė klaidą, nenorėjo eiti pagrindiniu keliu ir per anksti pasuko mažu keliuku į pietų pusę. Kai nuėjo kelias mylias, kelias tiesiog pranyko. Teko ilgai ieškoti, klaidžioti, ir šiame paskutiniame erškėčiuotame kelyje pravertė neišsenkanti Gevorko jėga. Jis pakaitomis ilgas kelio atkarpas nešdavo moteris ant nugaros. Nešulius jie netrukus paliko pakelėje. Pastorius žingsniavo pirmas, galvodamas tik viena: nepamesti krypties, nuolat žvalgytis į pakrantės kalnų debesis. Retkarčiais pasirodydavo keliukas, kuriuo eiti būdavo šiek tiek lengviau, upelius įveikdavo sutrešusių lentų lieptais. Kartais juos paveždavo kangni, jaučių traukiamas vežimas. Iš sutiktų žmonių jie nepatyrė nieko bloga. Tie nedaugelis musulmonų, kuriuos sutiko kelyje, kaimiečiai, elgėsi draugiškai, duodavo atsigerti vandens, pavaišindavo sūriu. Jei kas būtų juos užpuolęs, jie nebūtų pajėgę apsiginti. Net Aramas, gana stiprus vyras, ėjo svirduliuodamas, nelabai suvokdamas aplinką, paskendęs mirguliuojančių vaizdų jūroje. Kartais garsiai nusijuokdavo. Stebėtinai ištverminga ir nejautri skausmui pasirodė esanti Sato. Žaizdotomis, pamėlusiomis kojomis ji bėgo paskui Iskuhi, matyt, valkataudama buvo pripratusi prie visko.

Kai Gabrielis Bagratianas pamatė bėglius ant bažnyčios laiptų, jie dar nebuvo atsitokėję iš nuovargio ir bejėgiškumo. Bet jie buvo jauni, staiga suvokė, kad pagaliau išsigelbėjo, pamatė priešais šmėžuojančius tėvo, kunigo, gydytojo veidus, pasigirdo iš nekantrumo virpantys žodžiai, juos apsupo gimtinės šiluma, todėl greitai atsipeikėjo, nežmoniškas nuovargis dingo, užleisdamas vietą audringam žvalumui.

Pastorius Aramas Tovmasianas be paliovos kartojo:

– Nelyginkite to su praeities žudynėmis! Tai daug žiauriau, daug liūdniau, daug negailestingiau, o svarbiausia – trunka daug ilgiau. Tai nesibaigia nei dieną, nei naktį…

Jis spaudė kumščius prie smilkinių:

– Negaliu suvokti… Prieš akis visą laiką stovi vaikai… Ak, kad Vudliui pavyktų juos išgelbėti!

Daktaras Altuni tylėdamas apžiūrinėjo Iskuhi ranką. O vyrai nenustojo kamantinėti Aramą. Iš visų pusių pasipylė suprantami klausimai:

– Ar užteks vieno Zeituno?

– Gal ir Aintabo žmonės jau išvaryti?

– Kas girdėti Alepe?

– Ar yra žinių iš kitų vilajetų?

– O kas bus su mumis?

Gydytojas, nuvyniojęs tvarstį ir plaudamas Iskuhi ranką šiltu vandeniu, karčiai nusijuokė:

– Kur mus dar galima ištremti? Prie Musa Dago mes ir taip tremtyje.

Iš gatvės veržėsi minios triukšmas. Ter Haikazunas nutraukė pokalbį. Jis įsmeigė į Bagratianą drovias, bet valingas akis:

– Būkite toks geras, Gabrieli Bagratianai, tarkite žmonėms keletą raminamų žodžių, liepkite skirstytis.

Kodėl Ter Haikazunas šiam uždaviniui pasirinko Gabrielį, paryžietį, kuris su šiais kaimiečiais turi mažai ką bendra? Su žmonėmis turėtų kalbėti muchtaras Kebusianas. O gal kunigas, prašydamas jį, turėjo kažkokį slaptą tikslą? Gabrielis išsigando ir sumišo. Vis dėlto jis paklaũsė Ter Haikazuno, į šventorių už rankos išsivedė ir Stefaną. Armėnų kalba buvo jo gimtoji kalba, bet pirmąją akimirką, kai reikėjo kreiptis į žmones – jų jau buvo susirinkę apie penkis šimtus – jam tai pasirodė tarytum įžūlumas, neleistinas kišimasis ne į savo reikalus. Jam, ko gera, būtų paprasčiau kalbėti turkiškai, kariuomenės kalba. Bet tik pirmieji žodžiai sekėsi sunkiai, paskui skiemenys jungėsi vis sklandžiau, senoji kalba atsigavo, ėmė skleistis ir šakotis. Jis prašė Johunoluko žmones ir tuos, kurie atėjo iš kitų kaimų, ramiai skirstytis ir eiti namo. Įstatymų pažeidimų įvykę tik Zeitune ir niekur daugiau, tikrosios priežastys bus greitai išaiškintos. Kiekvienas armėnas žino, kad Zeitunas nuo seno esąs išskirtinis miestas. O Musa Dago žmonėms, gyvenantiems visai kitoje srityje ir niekada nesikišantiems į politiką, nesą nė mažiausio pavojaus. Bet kaip tik tokiais laikais šventas dalykas yra tvarka ir ramybė. Jis, Gabrielis Bagratianas, pasirūpinsiąs, kad nuo šiol kaimams būtų pranešama apie kiekvieną svarbų įvykį. Jei reikės, bendruomenėms teks rinktis į pasitarimą ir nuspręsti, ką daryti ateityje.

Gabrielis ir pats stebėjosi, kad kalba su pasitikėjimu, randa tinkamų žodžių ir kad klausytojus jo žodžiai ramina. Kažkas net sušuko:

– Tegyvuoja Bagratianų šeima!

Bet vienas moteriškas balsas aimanavo:

– Astvac im, mano Dieve! Kas bus su mumis?

Žmonės iš aikštės ir nesiskirstė, susibūrė į mažas grupeles ir jau nebestovėjo apsupę bažnyčią. Iš zaptijų liko tik Ali Nazifas, du jo draugai nuėjo savais keliais. Gabrielis priėjo prie rauplėtojo žandaro, kuris dabar nebuvo tikras, ar laikyti jį dideliu ponu, ar chansir kiafir, kiaule netikėliu, kuriam, taip klostantis aplinkybėms, net neverta atsakinėti į klausimus. Suprasdamas šias jo abejones, Bagratianas kreipėsi į zaptiją labai išdidžiai:

– Tu žinai, kas aš. Esu aukštesnis už tave, tavo viršininkas, aš – armijos karininkas.

Ali Nazifas nutarė, kad geriausia bus atiduoti pagarbą. Gabrielis reikšmingu gestu įkišo ranką į kišenę.

– Karininkas neduoda bakšišo. Bet aš tau štai duodu dvi medžidijas, avansą už netarnybinę užduotį, kurią tau pavedu.

Ali Nazifas dar labiau pasitempė. Bagratianas mostu parodė, kad zaptijas gali stovėti laisvai.

– Pastaruoju metu tarp jūsų, zaptijų, pasirodė naujų veidų. Ar jūsų postas sustiprintas?

– Efendi, mūsų buvo per mažai. Juk tarnyba sunki ir atstumai tokie dideli. Todėl gavome pastiprinimą.

– Ar tai tikroji priežastis? Na, į šį klausimą gali ir neatsakyti. Kaip tu gauni įsakymus, atlyginimą ir visa kita?

– Vienas iš mūsų vyrų kas savaitę joja į Antakiją, ten ir gauna įsakymus.

– Duodu tau netarnybinę užduotį, Ali Nazifai! Jei gautum kokį įsakymą ar iš savo draugų sužinotum ką nors, kas būtų svarbu šių kaimų žmonėms, tučtuojau ateik į mano namus! Ar supranti? Tada tau sumokėsiu tris kartus daugiau.

Neprarasdamas išdidumo Bagratianas paliko zaptiją stovėti, o pats grįžo į zakristiją.

Altuni baigė apžiūrinėti Iskuhi ranką ir su pašaipa pasakė:

– Maraše yra didelė ligoninė, instrumentai, operacijų salė, medicinos bibliotekos, o tas asilas mano kolega net nesugebėjo įstatyti į vietą sąnario. Ko galima reikalauti iš manęs? Juk aš neturiu jokių prietaisų, išskyrus surūdijusias reples dantims traukti. Turėsime įtverti ranką dviem lentelėmis. Ji atrodo baisiai. Mergaitei reikia jaukaus kambarėlio, lovos ir geros priežiūros. Žinoma, tavo žmonai, Aramai, taip pat!

Senasis meistras Tovmasianas susiėmė už galvos:

– Kai pardaviau namą, pas mane taip maža vietos. Kaip mes visi sutilpsime?

Gabrielis Bagratianas iš karto pasiūlė užleisti panelei Tovmasian vieną savo namų kambarį su gražiu vaizdu į kalnus. Ten ji bus slaugoma taip, kaip reikalauja daktaras Altuni. Gydytojas labai apsidžiaugė:

– Goh em, aš patenkintas, mano drauge! O šią nelaimingą būtybę, Sato, galbūt irgi priimsi į savo namus, kad visi mano gerbiami pacientai būtų po vienu stogu? Mano senos kojos būtų tau labai dėkingos.

Taip ir buvo padaryta. Aramas ir Hovsana nuėjo su tėvu Tovmasianu, pasiėmė ir Gevorką, šokėją, kuris senajam Tovmasianui galės padėti namuose ir dirbtuvėje. Gabrielis pasiuntė Stefaną namo, kad praneštų Žiuljetei naujienas. Berniukas be kvapo įpuolė į namus:

– Mama, mama! Žinai, kas atsitiko! Pas mus ateis svečių. Panelė Iskuhi, Zeituno pastoriaus sesuo. Ir maža mergaitė su kruvinomis kojomis.

Žiuljetę netikėta žinia labai sujaudino. Gabrielis niekada nesikviesdavo į savo namus žmonių nepasitaręs su ja. Jųdviejų santykiuose galėjai jausti savotišką netikrumą, nepasitikėjimą, ypač kai reikėdavo bendrauti su jo tautiečiais. Bet kai jis po dešimties minučių pasirodė su Iskuhi, daktaru Altuni su žmona ir Sato, Žiuljetė visus sutiko labai nuoširdžiai. Kaip daugelį gražių moterų ją papirkdavo moteriškas žavesys, ypač jaunesnės už ją būtybės. Vargšės Iskuhi išvaizda pažadino joje vyresnės sesers rūpestingumą, norą padėti. Duodama nurodymus, kaip apgyvendinti svečius, ji su malonumu mintyse kalbėjo: „Ji iš tiesų ypatinga! Tokie subtilūs veidai tarp jų retai pasitaiko. Kad ir apdriskusiais drabužiais, ji atrodo kaip kilminga moteris. Ir prancūziškai kalba kaip reta kuri tarp armėnių.“ Greitai kambarys buvo paruoštas. Žiuljetė pati atnešdavo Iskuhi vieną ar kitą smulkmeną, net puikius nėriniuotus naktinius marškinius iš savo atsargų. Nepagailėjo kvepalų ir tualetinio vandens, nors šios brangenybės čia taip sunkiai pasiekiamos.

Altuni dar kartą, plūsdamas didmiesčio Marašo medikus, apžiūrėjo Iskuhi ranką.

– Ar tau skauda, vaikeli?

– Ne, skaudėti jau nebeskauda, tik toks jausmas, slogus… – ji ieškojo tinkamo žodžio, – nejautrumo jausmas.

Senasis gydytojas buvo įsitikinęs, kad jo pastangos nedaug padės mergaitės rankai. Vis dėlto, neišmanydamas, ką dar galėtų padaryti, uždėjo jai didelį įtvarą, dengiantį petį iki pat kaklo. Galima buvo grožėtis, kaip vikriai dirba parudavusios, raukšlėtos senuko rankos.

Po valandėlės Iskuhi gulėjo minkštoje lovoje švariai ir patogiai, gerai prižiūrima. Žiuljetė padėjo kaip galėdama, o dabar norėjo išeiti:

– Jei ko nors prireiktų, mieloji, garsiai paskambinkite šiuo varpeliu. Valgyti jums atneš į lovą. Bet prieš tai aš dar užsuksiu pas jus.

Iskuhi pažvelgė į savo geradarę didelėmis savo tautos akimis, kuriose galėjai pamatyti gąsdinančias tolumas, tačiau ne sugrįžimo džiaugsmą:

– Ak, ačiū, ponia… Man nieko netrūksta… Ačiū, ponia…

Ir staiga atsitiko tai, ko nebuvo atsitikę nei tą baisiąją savaitę Zeitune, nei einant kolonoje, nei kelionės metu. Iš akių pasipylė ašaros. Tai buvo nevalingas protrūkis, verksmas be kūkčiojimo, nesulaikoma vienoda srovė, išvaduojanti iš sąstingio, kažkas tolima ir liūdna kaip toji rytietiška stepė, iš kurios ji atėjo. Iskuhi verkė ramiu veidu, nuolat kartodama:

– Atleiskite, ponia… Aš nenorėjau…

Žiuljetei norėjosi atsiklaupti šalia Iskuhi, pabučiuoti ją ir pasakyti, kad ji tikras angelas. Tačiau kažkas darė tokį įprastinį švelnumą neįmanomą. Gal atitrūkimas nuo šio pasaulio reikalų, kuris vis dar nebuvo apleidęs mergaitės, gal išgyvenimai, kuriuos ji vis dar jautė? Žiuljetė negalėjo paklusti švelnumo impulsui. Todėl tik lengvai pabraukė Iskuhi per plaukus ir tylėdama palaukė prie lovūgalio, kol tyliai verkianti mergaitė užmerkė akis ir nugrimzdo į gailestingą tuštumą.

Tuo tarpu močiutė Antaram nuplovė ir aprišo Sato kojų žaizdas. Tada mergaitę paguldė į lovą tarnaitės kambaryje. Vos tik ji giliai užmigo, pradėjo kraupiai klykti. Per visas praėjusias dienas ji nė karto neparodė nė ženklo baimės, tačiau sapne, tame gyvenimo pasikartojime, ant jos, regis, pasipylė tūkstančiai rimbo kirčių. Ją papurtydavo, bet tai nieko nepadėjo. Ji vėl kietai užmigdavo ir po valandėlės imdavo aikčioti ir šaižiai klykti. Kartais atrodydavo, kad šis staugimas yra tarytum noras įsitverti gelbstinčio vardo: „kiučiuk chanum!“

Kai iš tolimos kamarėlės pasklido šiurpūs riksmai, Žiuljetė pamatė sūnų, lipantį didžiaisiais namo laiptais. Stefanas degte degė. Nauji, nepažįstami, grėsmingi įvykiai pripildė jį malonaus virpulio. Lapkritį jis atšventė savo tryliktąjį gimtadienį, buvo tokio amžiaus, kai nepaprasti nuotykiai pakeri berniuko sielą. Dideles audras ir liūtis jis stebėdavo pro langą, slapta nekantriai laukdamas, kad įvyks kažkas nepaprasta. Dabar jis klausėsi su siaubu ir su džiugesiu.

– Ar girdi, mama, kaip klykia Sato?

„Iskuhi akys, mano vaikas turi Iskuhi akis“, – krūptelėjo Žiuljetė ir per vieną akimirką suprato, kokia gyvenimo bedugnė, kokia painiava atsiveria prieš ją. Pirmą kartą ją apėmė didžiulė baimė dėl Stefano. Ji nusitempė jį į kambarį, priglaudė prie savęs, o tyliame prieškambaryje aidėjo tolimi Sato riksmai.

Vėlai vakare Gabrielis Bagratianas susikvietė kunigą Ter Haikazuną, gydytoją Petrosą Altuni ir vaistininką Grikorą. Vyrai sėdėjo menkai apšviestame selamlike, rūkė čibuką ir cigaretes. Gabrielis norėjo išklausinėti šiuos mokytus ir labai gerbiamus vyrus, ką jie mano apie esamą padėtį, ką reikėtų daryti, jei ateitų įsakymas iškeldinti žmones, ir kokiais būdais būtų galima apsaugoti Musa Dago kaimus nuo galimos mirtinos grėsmės. Jam nieko nepavyko iš jų išgauti. Ter Haikazunas atkakliai tylėjo. Gydytojas pareiškė, kad jam jau šešiasdešimt aštuoneri ir kad esą nesvarbu, kaip prabėgsią dveji ar treji jam dar likę vargani metai. Jei dėl kokių nors priežasčių galas ateisiąs anksčiau, ką gi. Juokingai atrodo tas, kuris iš paskutiniųjų stveriasi už poros niekingų gyvenimo mėnesių. Visas gyvenimas nevertas tiek rūpesčių, kiek mums tenka patirti. Svarbiausia kaip galima ilgiau apsaugoti žmones nuo baimės. Tai esanti jo pareiga ir ją jis norėtų bet kokia kaina įvykdyti, visa kita – ne jo reikalas. Vaistininkas Grikoras ramiai rūkė savo kaljaną, kurį rūpestingai atsinešė iš namų. Tarp žėruojančių žarijų susimąstęs išsirinkdavo jam labiausiai patinkančią ir plikomis rankomis įsprausdavo ją į vandens pypkės tabako ritinėlį. Gal norėjo kitiems simboliškai parodyti, kad sugeba nuogomis rankomis liesti ugnį ir nenudegti. Įkypos akys, mandarino galva ir ožio barzdelė, šventiškas rūpestingumas kuriant kaljaną, didžiulis susikaupimas, regis, liudijo, kad jam svetimas bet koks jaudulys, kad niekas negali sudrumsti begalinės jo sielos ramybės. Tik dvasia suteikia teisę tikrovei, ne atvirkščiai. Kodėl reikėtų kažką veikti? Bet koks veiksmas savaime išnyksta tuštumoje, tik mintis mintija amžinai. Grikoras nežino, kas gali įvykti. Tačiau jis bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis neįsileis į savo vidų nieko atsitiktinio, neesminio, nereikšmingo, net jei tai būtų ir žiauriausia permaina. Norėdamas patvirtinti šį iš tiesų filosofišką idealą, kuriam jis pasiryžęs tarnauti iki paskutinės gyvenimo valandos, pacitavo turkišką priežodį, visai galėjusį tikti ir Rifaato Bereketo lūpoms:

– Kismetden zyade olmas! Neįvyksta nieko, ko nebuvo lemta.

Šiais žodžiais jis tarytum atvėrė galimybę pamiršti kankinamą dabarties klausimą ir nukreipti kalbą į tuos kilnius dalykus, kurie seniai atitrūkę nuo niekingo šiandienos aktualumo ir atvėsę lyg knygos lapai – jų dieviško buvimo vieta. Duslus vaistininko balsas leidosi į postringavimus apie įvairias predestinacijos teorijas, apie krikščionybės ir islamo santykius, apie Chalcedono bažnyčios susirinkimą, Grigalių Švietėją ir monofizitų mokymo pranašumus prieš Romos katalikų pažiūras. Vien nuo žodžių sukosi galva. Kunigas tik stebėjosi, kaip toli vaistininkas pažengęs teologijos moksluose. Jis išgirdo vardų, duomenų ir keistų kai kurių bažnyčios tėvų nuomonių, apie kurias nieko nebuvo girdėjęs savo studijų laikais vien todėl, kad jos atsirado tik Grikoro kūrybinio išradingumo dėka.

Prakeikimas! Gabrielis nemandagiai treptelėjo koja. Europietis pajuto neapykantą tiems lunatikams ir tauškaliams, kurie bejėgiškai pasiduoda mirčiai taip, kaip kai kurie apsileidžia ir pasiduoda nešvarai. Niekinamu rankos mostu jis pertraukė Grikoro žodžius:

– Norėčiau ponams pasiūlyti vieną mintį, kuri man šiandien atėjo į galvą, kai kalbėjausi su zaptiju Ali Nazifu. Galų gale, juk aš tebesu turkų armijos karininkas, kovojau fronte, turiu net apdovanojimą iš paskutiniojo Balkanų karo. Kaip jums atrodytų, jei užsivilkčiau uniformą ir nuvykčiau į Alepą? Generolui Džemaliui Pašai kadaise padariau nemažą paslaugą…

Senasis gydytojas kone piktdžiugiškai jį nutraukė:

– Džemalis Paša jau seniai perkėlė savo štabą į Jeruzalę.

Bet Bagratianas taip lengvai nepasidavė:

– Tai nesvarbu! Svarbesnis už Džemalį Pašą yra Alepo vali Dželalas Bėjus. Aš jo nepažįstu, bet visi žinome, kas jis ir kad jis iš visų jėgų stengiasi padėti. Jei dabar jį aplankysiu ir priminsiu, kad Musa Dagas yra toli nuo viso pasaulio, kad mes niekada nedalyvavome jokiuose politiniuose dalykuose, galbūt…

Gabrielis nutilo įsiklausydamas į niekieno nedrumsčiamą tylą. Tik retkarčiais Grikoro kaljane sugurguliuodavo vanduo. Po ilgos tylos Ter Haikazunas padėjo į šalį savo čibuką:

– Vali Dželalas Bėjus, – tarė jis žvelgdamas kažkur į tolumą, – žinoma, yra didelis mūsų tautos draugas. Jis mums padarė nemažai gera. Kol jis buvo valdžioje, galėjome nebijoti baisiausių nelaimių. Deja, draugystė su mumis jam neišėjo į gera…

Iš plačios rankovės Ter Haikazunas išsitraukė sulankstytą laikraštį:

– Šiandien penktadienis. O čia trečiadienio „Tanin“ numeris. Pranešimas atspausdintas smulkiu šriftu sunkiai pastebimoje vietoje. – Jis atitraukė laikraštį toliau nuo akių. – „Kaip praneša Vidaus reikalų ministerija, jo ekscelencija Alepo vali Dželalas Bėjus visam laikui atleistas iš savo pareigų.“ Štai ir viskas.

Penktas skyrius
DIEVIŠKASIS INTERMEZZO

Homero herojai kovoja dėl Skajos vartų ir kiekvienas mano, kad pergalė ar pralaimėjimas priklauso nuo jo ginklų. Tačiau herojų kova tėra tik atspindys dievų kovos, vykstančios virš jų galvų. Dievų kova nulemia žmonių likimus. Bet ir dievai nežino, kad jų grumtynės tik atspindi seniai pasibaigusią kovą Aukščiausiojo krūtinėje, iš kurios ateina ir ramybė, ir sumaištis.

Kaip tik tą akimirką, kai daktaras Johanesas Lepsijus, ragindamas vežiką paskubėti, privažiuoja didįjį tiltą, jungiantį sodų miestą Perą su Stambulu, įsijungia automatinis signalas, užkardas nusileidžia, tiltas ims drebėti tarytum gyva būtybė, girgždėdamas lūžta pusiau, abi jo metalu apkaustytos pusės iš lėto kyla aukštyn ir įleidžia į Auksinio Rago vidinį uostą karo laivą.

– Tai iš tiesų siaubinga! – garsiai prataria Lepsijus vokiškai ir užmerkęs akis susmunka į apiplyšusią arabos²⁷ sėdynę lyg ketindamas pasitraukti iš kovos. Bet jau kitą sekundę iššoka iš vežimo, neskaičiuodamas įbruka vežikui į ranką keletą piastrų ir bėga laiptais žemyn prie krantinės, paslysta ant kažkokio vaisiaus žievės, vos nenugriūva. Čia keletas kajikų,²⁸ keliančių į kitą krantą, laukia klientų. Ilgai rinktis netenka, nes tik du flegmatiški valtininkai snaudžia savo valtelėse ir neatrodo labai susirūpinę dėl uždarbio. Johanesas Lepsijus šoka į vieną kajiką ir nevilties kupinu mostu parodo į Stambulo pusę. Jam liko tik šešios minutės, per kurias turi patekti į Seraskeriatą, Turkijos gynybos ministeriją. Net jei valtininkas irkluos iš paskutiniųjų, dešimt minučių užtruks vien kėlimasis per sąsiaurį. Anos pusės krantinėje – tikisi nekantrusis keleivis – tikriausiai stovi keletas karietų. Nuo ten jam prireiks dar penkių minučių, kad atsidurtų prie ministerijos. Jei viskas vyks sklandžiai, išeis penkiolika minučių, atėmus šešias – jis vėluos devynias minutes! Labai nemalonu, bet gal dar nieko.

Žinoma, aplinkybės klostosi nepalankiai. Irkluotojas plukdo laivelį venecijietiškai, nei riksmai, nei maldavimai neišmuša jo iš melancholiškos ramybės. Valtis sūpuojasi, bet pirmyn beveik nejuda.

– Stipri srovė, efendi, prasideda jūros potvynis, – aiškina vėjų nugairintas turkas. Prieš likimą jis bejėgis. Negana to, jiems prieš nosį praplaukia žvejybos kateris, taip jie praranda dar dvi minutes. Apimtas visiško bejėgiškumo, koks tik gali ištikti žmogų, besisupantį ant vandens, vokietis nugrimzta į savo mintis. Dėl šios vienos valandos jis kentėjo kelionės vargus, atvyko iš Potsdamo į Konstantinopolį, kasdien apipildavo prašymais Vokietijos pasiuntinį ir ne tik jį, bet ir visų neutralių valstybių atstovus. Dėl šios vienos valandos jis įvairiose miesto vietose lankė iš krašto gilumos atvykusius vokiečius ir amerikiečius, maldavo papasakoti jam kuo daugiau detalių. Dėl šios vienos valandos jis ištisas dienas sėdėdavo amerikiečių Biblijos draugijos biuruose, nedavė ramybės įvairiausiems dvasininkams, gerai apgalvotais aplinkkeliais, kad išvengtų šnipų, susitikdavo su savo draugais armėnais slaptose patalpose, – visa tai tik tam, kad būtų pasirengęs didžiajam susitikimui. O štai dabar likimas jam iškrėtė pokštą, jis net negali laiku atvykti. Nedaug trūksta, kad patikėtum, jog jam trukdo demoniški priešiški vėjai. Kiek vargo kainavo paslaugiam vokiečių korvetės kapitonui iš karinės misijos, kad įvyktų šios derybos. Tris kartus jam buvo pažadėtas susitikimas ir tris kartus atšauktas. Enveras Paša yra Osmanų imperijos karo dievas. Toks nereikšmingas priešas kaip daktaras Johanesas Lepsijus jam kelia tik juoką.

Štai prabėgo dar dešimt minučių. Enveras lieps nebeįleisti ramybę drumsčiančio vokiečio, ir visas reikalas žlugs. Ką gi, žlugs tai žlugs. Ir mano tauta kovoja už išlikimą. Ir virš jos pakibo juodas raitelis su svarstyklėmis rankoje. Kas man darbo tie armėnai? Apgaulingai guosdamas save Johanesas Lepsijus trumpai, sausai sukūkčioja. Ne, tie armėnai jam labai brangūs. Jeigu jis griežtai paklaustų savo širdies, jie jam net brangesni už savąją tautą, kad ir kaip tai atrodytų nuodėminga ir beprotiška. Nuo Abdiulchamido dienų, nuo 1896 metų žudynių, nuo pirmosios kelionės į krašto gilumą, nuo misijų darbo pradžios jis jaučia, kad pats Dievas siunčia jį pas tuos nelaimingus žmones. Tai jo misija šioje žemėje. Prieš akis iškyla jų veidai. Visi žvelgia į jį didžiulėmis armėniškomis akimis. Tokias akis turi tie, kurie išgėrė kančių taurę iki dugno. Tikriausiai tokios buvo Kristaus akys, kai jis kabėjo ant kryžiaus. Gal todėl Lepsijus taip myli šią tautą. Vos prieš valandą jis žvelgė į akis patriarchui, Turkijos armėnų vyriausiajam kunigui, tikriau, nuolat turėjo kreipti žvilgsnį į šalį nuo beviltiškai degančių monsinjoro Zaveno akių. Beje, dėl šio vizito pas patriarchą jis taip susivėlino. Neprotinga buvo dar kartą važiuoti į Perą, į „Tokatliano“ viešbutį persirengti. Pas patriarchą jis turėjo pasirodyti su ilgu juodu apsiaustu, kaip tinka protestantų kunigui. Tačiau prieš Enverą jis kaip tik nenorėjo to pabrėžti, nenorėjo, kad šis lemtingas susitikimas atrodytų šventiškai ir iškilmingai. Jis pažįsta savo priešininkus, Itihado žmones. Paprasta pilka eilutė, šiurkštus kalbos tonas, pasitikėjimas savimi, užuominos apie jėgas, stovinčias tau už nugaros, – štai tinkamas stilius bendraujant su šiais avantiūristais. Taigi dėl visko kalta pilka kasdienė Lepsijaus eilutė.

Jam nereikėjo taip ilgai viešėti pas patriarchą, turėjo atsisveikinti po kelių minučių. Deja, pedantiškumas ir ryžtingas tikslo siekimas nebuvo jo stiprioji pusė. Net organizuodamas pagalbą armėnams po Abdiulchamido skerdynių jis daugiau nuveikė ne protinga taktika, o atkakliai belsdamas į visas duris. Ne veltui jis kartais pasiduoda jaunystės nuodėmei – literatūrinei kūrybai. „Mirties šokis“, „Amžinas žydas“, „Džonas Bulis“ ir taip toliau. Jis mėgsta improvizuoti, pasiduoti akimirkos nuotaikai, tai jo silpnoji vieta, jis tai žino. Štai ir šiandien negalėjo laiku išeiti iš to nelaimingo kunigo.

– Po valandos jūs stovėsite prieš Enverą, – tylus monsinjoro Zaveno balsas liudijo apie daugybę nemiegotų naktų, balsas silpo, kaip silpo jo tautos jėgos. – Jūs stovėsite prieš tą žmogų. Bet ir jūs nieko nelaimėsite.

– Aš nežiūriu į šį reikalą taip pesimistiškai, monsinjore, – bandė jį guosti Lepsijus.

Monsinjoras pertraukė jo žodžius rankos mostu, reiškiančiu skausmą ir neviltį.

– Šiandien sužinojome, kad po Zeituno, Aintabo, Marašo ir kitų vietovių bus tremiami ir rytų Anatolijos vilajetų žmonės. Išskyrus Mažosios Azijos vakarinę dalį, kol kas neliečiamas tik Alepas ir Aleksandretės pajūris. Jūs geriau už kitus žinote, kad tremtis yra sunkesnė ir ilgiau trunkanti kankiniška mirtis. Sako, kad iš Zeituno gyventojų jau nebeliko gyvų.

Patriarcho žvilgsnis buvo toks, kad Johanesas Lepsijus neišdrįso prieštarauti.

– Nesiimkite to, kas neįmanoma, pasistenkite dėl įmanomų dalykų. Gal jums pavyktų, nors aš tuo ir netikiu, įkalbėti juos, kad atidėtų Alepo ir pajūrio ruožo deportacijas. Kiekviena diena yra laimėjimas. Kalbėkite apie vokiečių visuomenės reakciją, apie spaudą, kuriai jūs teikiate informaciją. Bet, svarbiausia, venkite vieno dalyko: nekalbėkite apie moralę! Tokiems kaip jie tai sukels tik juoką. Laikykitės faktų. Grasinkite ekonominėmis sankcijomis, tai daro didžiausią poveikį. O dabar, brangus sūnau, priimkite mano palaiminimą kilniam darbui! Tepadeda jums Kristus!

Lepsijus palenkė galvą, bet patriarchas plačiai peržegnojo jam krūtinę.

Ir štai jis sėdi vos vos judančioje valtyje, supasi Auksinio Rago bangose, valtininkas abejingai, lyg apie kažką susimąstęs, panardina irklą, vėl jį iškelia. Kai galų gale priplaukia prie kranto, pamato, jog prabėgo daugiau kaip dvidešimt minučių. Vos žvilgtelėjęs į krantinę Johanesas Lepsijus nustemba, jog nėra nė vienos karietos. Jis isteriškai nusijuokia, nes už visų šių rafinuotų kliūčių slypi daugiau nei atsitiktinumas. Priešiškos jėgos mėto jam po kojomis pagalius, nes jis rūpinasi armėnų reikalais, o jie, matyt, turi vykti taip, kaip likimo numatyta. Jis jau nebesižvalgo karietos ir pradeda bėgti, kad ir kaip tai netinka senam, stambiam, visiems į akis krentančiam vyrui. Tiesa, nubėga jis netoli. Stambulo aikštes ir gatves užtvindžiusi didžiulė, kažkokią šventę švenčianti minia. Tarp vėliavomis papuoštų namų, iščiustytų parduotuvių ir kavinių stumdydamiesi plaukia tūkstančiai žmonių su fesais ir tarbušais, fanatiškais, riksmo iškreiptais veidais. Kas gi atsitiko? Gal prie Dardanelų pavyko sumušti priešą, sąjungininkų kariuomenę? Lepsijus prisimena, kad naktimis dažnai girdi tolimų pabūklų šūvius. Sunkioji anglų laivyno artilerija garsiais šūviais skinasi kelią į Konstantinopolį. Paskui prisimena, kad šiandien kažkokių jaunaturkių revoliucijos įvykių metinės. Gal minima diena, kai komitetas žudynėmis pašalino iš kelio politinius priešus ir pagaliau užgrobė valdžią. Minia siaučia ir riaumoja per daug negalvodama, kas šiandien per šventė. Didžiulis sambūris prie kažkokios firmos pastato. Jauni vyrai lipa ant paslaugiai atkištų pečių, užsiropščia iki karnizo, kitą minutę didžiulė firmos iškaba tarškėdama krinta ant žemės. Lepsijus, patekęs į šį žmonių kamuolį, klausia kaimyną, kurio galva nepridengta feso, kas čia dedasi. Jam atsako, kad nuo dabar nebus toleruojami užrašai svetimomis kalbomis. Turkija turkams! Visi kelrodžiai, gatvių ir parduotuvių pavadinimai nuo šiol leidžiami tik viena kalba – turkų! Lepsijaus kaimynas, matyt, graikas ar Levanto gyventojas, piktdžiugiškai juokiasi:

– Šį kartą jie apgadino mūsų sąjungininkų pastatą. Juk čia vokiečių firma.

Ilga eile iš lėto slenka minios sustabdyti tramvajai. „Dabar jau nesvarbu, kada aš ateisiu, – galvoja Lepsijus, – vis tiek viskas prarasta.“ Vis dėlto dar kartą leidžiasi bėgti, be atodairos stumdydamas besipainiojančius žmones. Dar viena siaura gatvelė, tada priešais jį atsiveria aikštė. Didieji Seraskeriato rūmai. Aukštai išsišovęs Machmudo II bokštas. Pastorius stabteli. Eina iš lėto, juk nelėksi uždusęs į liūtų irštvą. Kai pagaliau, pailsęs nuo ilgų koridorių ir begalinių laiptų, paduoda savo vizitinę kortelę Gynybos ministerijos priimamajame, elegantiškas, pabrėžtinai malonus karininkas jam praneša, kad jo ekscelencija Enveras Paša labai apgailestaująs, jog jam buvę neįmanoma ilgiau laukti, bet jis prašąs poną suteikti jam garbės ir aplankyti jį Seralyje, Vidaus reikalų ministerijoje.

Johanesui Lepsijui dabar teks nueiti dar ilgesnį kelią. Atrodo, kad šį kartą burtai visiškai išgaravo, demonai persigalvojo, jie tiesiog kone padeda jam. Prie vartų laukia ką tik atsilaisvinusi karieta, vežikas mėgsta didelį greitį, sumaniai aplenkia žmonių minias ir per stebuklingai trumpą laiką kovotojas, gerai pailsėjęs ir apimtas nesuvokiamo pasitikėjimo savimi, pasiekia tylų Seralio pasaulį, su trenksmu per stambius grindinio akmenis privažiuoja prie ministerijos. Čia jo jau laukia. Nespėjo išsitraukti vizitinės kortelės, o valdininkas jau klausia:

– Daktaras Lepsijus?

Koks geras ženklas! Vėl laiptai, vėl ilgas koridorius. Bet šį kartą jis eina lengvai, lyg ant sparnų nešamas geros nuojautos. Tyli Vidaus reikalų ministerija, Talaato Bėjaus tvirtovė, daro jam malonų įspūdį, tartum kokia svajonių pilis. Vos ne pasakiškai atrodo kabinetai be durų, jų vietoje plazda užuolaidos. Tai jį irgi ramina, jis ir pats nežino kodėl, viskas, regis, krypsta į gera. Koridoriaus gale jį įveda į ypatingus apartamentus. Tai Envero Pašos štabas Vidaus reikalų ministerijoje. Šiuose dviejuose kambariuose, be jokios abejonės, buvo sprendžiamas armėnų likimas. Didesnysis kambarys, matyt, yra laukiamasis ir posėdžių salė, šalia kabinetas su dideliu tuščiu rašomuoju stalu. Šio kabineto durų užuolaida praskleista. Ant sienos virš rašomojo stalo Lepsijus mato tris portretus. Dešinėje Napoleonas, kairėje Fridrichas Didysis, tarp jų – padidinta turkų generolo fotografija, be abejo, Envero Pašos, dar vieno karo dievo.

Lepsijus sėdasi prie lango ir laukia. Virš savo pensnė jis mato ramų ir gražų griūvančio miesto vaizdą, įlūžusius kupolus ir marmuro nuolaužas pinijų pavėsyje. Už jų – Bosforas su mažais, tarsi žaisliniais slenkančiais garlaivėliais. Mėlynas, trumparegiškas į tolumą nuklydęs žvilgsnis, vaikiškos lūpos, besislepiančios minkštoje žiloje barzdelėje, tvirti skruostai, vis dar paraudę nuo bėgimo ir iš jaudulio, – visa tai liudija apie kančią, bet ir apie ryžtą, kuris verčia būti negailestingą sau. Patarnautojas atneša varinį kavinuką. Lepsijus godžiai išgeria tris ar keturis puodelius. Kava teikia jam pasitikėjimo, nervai įsitempia, kraujagyslėmis kraujas greičiau pulsuoja į galvą. Kai Lepsijus baigia gerti paskutinį puodelį, įeina Enveras Paša.

Johanesui Lepsijui dar Berlyne daug pasakojo apie Enverą Pašą, vis dėlto jis labai nustemba, kad šis turkų karo dievaitis, šis Marsas, vienas iš septynių ar devynių pasaulio valdovų, sprendžiančių, kam gyventi, o kam mirti, tokio mažo ūgio ir toks neišvaizdus. Dabar Lepsijus supranta, kodėl čia kabo Napoleono ir Fridricho portretai. Metro šešiasdešimties centimetrų herojai, genialūs neūžaugos, kurie menką ūgį pasistengė kompensuoti valdžios aukštumomis. Lepsijus galėtų lažintis, kad Enveras Paša avi aukštakulnius batus. Beje, karakulinė kepurė, kurios jis nenusiima, tikrai aukštesnė už uniformines kepures. Auksinėmis virvelėmis apsiūta maršalo, o gal tiesiog operetinė uniforma puikiai išryškina juosmenį, prigludusi pabrėžia figūrą ir kartu su dviem eilėmis žvilgančių ordinų teikia jam kažkokio jaunatviško lengvabūdiškumo ir elegantiško įžūlumo. „Čigonų baronas“, – nusprendžia Lepsijus. Nors širdis daužosi vis labiau, Lepsijui neina iš galvos energinga valso melodija, kuria gėrėdavosi tolimomis jaunystės dienomis:

Greitas ir energingas parašas rodo įkarštį ir nepermaldaujamą įsitikinimą: jokių abejonių. Nerangus ministro kūnas atsitiesia.

– Taip! Rudenį aš visiems tiems ponams galėsiu nedvejodamas atsakyti: La question arménniene n’existe pas²⁹.

Enveras stovi prie lango nieko negirdėdamas. Gal jis svajoja apie kalifų valdomą imperiją nuo Makedonijos iki šiaurės Indijos? Gal susirūpinęs dėl amunicijos tiekimo armijoms? O gal svarsto, ką dar įsigyti savo nuostabiems rūmams prie Bosforo? Šventinėje salėje jis liepė pastatyti vestuvinį sostą, kurį atsinešė kraičio Nadžijė Sultana, sultono duktė. Keturios kolonėlės iš paauksuoto sidabro laiko žvaigždėtą bizantiško brokato baldakimą.

Johanesas Lepsijus tebeslankioja Stambulo gatvėmis. Artėja vakaras. Papietauti jis nespėjo. Pastorius nedrįsta grįžti namo, į „Tokatliano“ viešbutį. Tai armėnų viešbutis. Ten visi apimti išgąsčio ir liūdesio, pradedant savininku ir svečiais ir baigiant paprastais padavėjais ar liftą aptarnaujančiu berniuku. Jie žino jo kelius, žino apie jo ketinimus. Vos tik sugrįš, visų akys įsmigs į jį. Šnipai ir persekiotojai, kuriuos pasiuntė Talaatas Bėjus ir kurie nenuleidžia nuo jo akių, gali kiek nori jį sekioti. Tačiau blogiausia tai, kad kažkokioje slaptoje saugioje vietoje jo seniai laukia draugai. Tarp jų Davtianas, buvusio Armėnų nacionalinio susirinkimo prezidentas. Jis buvo suimtas, bet pabėgo ir nelegaliai gyvena Stambule. Lepsijus neturi jėgų ir drąsos susitikti su šiais vyrais. Jei jis neateis, jie viską supras ir, reikia tikėtis, išsiskirstys. Net ir didžiausi pesimistai tarp jų (beje, pesimistai jie visi, ir tai suprantama), net ir tie turėjo nedidelę viltį, kad pastorius gaus leidimą keliauti į centrinę krašto dalį. Būtų bent šioks toks laimėjimas.

Pastorius nejučiomis patenka į miesto sodą. Čia irgi viešpatauja šventiška nuotaika. Suolai apipinti gėlių vainikais. Ant karčių ir žibintų stulpų plevėsuoja vimpelai su pusmėnuliu. Žmonių masė, nemaloni tiršta substancija, skverbiasi žvyruotais takeliais tarp žolynų. Svirduliuodamas Lepsijus prieina prie vieno suolelio, randa laisvą vietą. Prieš akis – mirguliuojantis minios puslankis. Tą pat akimirką paviljone užgroja turkų karinis orkestras, sužviegia šaižūs janyčarų muzikos garsai. Švilpynė, fleita, ausį rėžiantys klarnetai, žvanganti skarda – visa tai trumpais intervalais kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn, aštru, lygu, kaip išgaląstas peilis. Kartkartėmis lyg šunų lojimas įsiterpia įtemptų būgnų dunksėjimas, kratomos karties su varpeliais skambesys, neapykantos kupinas vario lėkščių džerkšėjimas. Johanesas Lepsijus skęsta šioje muzikoje iki kaklo, jis tarytum sėdi vonioje, pripiltoje daužyto stiklo. Tačiau išsivaduoti nenori, abiem rankomis spaudžia stiklo šukes prie savo kūno. Dabar jis gauna tai, ką jam užgynė Enveras Paša. Jis eina kartu su Dievo jam patikėta tauta ilgose tremties kolonose, sunkiai velkasi akmenuotais ar pelkėtais Anatolijos vieškeliais. Ar jo neprakeiks saviškiai, kuriuos patrankų sviediniai drasko į gabalus Argonų apkasuose, Podolės ir Galicijos laukuose, jūroje ir ore? Ar begaliniai traukiniai su sužeistaisiais ne dar baisesnis vaizdas, kurį išvydęs gali pradėti staugti? Ar vokiečių sužeistųjų ir mirštančiųjų akys ne tokios pat kaip armėnų? Klausydamas janyčarų muzikos Lepsijus vis žemiau nuleidžia apsunkusią galvą. Jam Dievas pavedė ne saviškius, o tuos, kurie priklauso ne jam.

Į šaižią, trenksmingą muziką įsiterpia kitoks garsas, griausmingas, vis stiprėjantis ūžesys. Jis sklinda iš viršaus. Turkų lėktuvų eksdrilė suka ratus virš Stambulo, skleisdama proklamacijų debesėlius, kurie lėtai leidžiasi žemyn. Johanesas Lepsijus nežino kodėl, bet jam staiga pasidaro aišku, kad šie monoplanai danguje yra gimtosios nuodėmės ir begalinės puikybės įsikūnijimas. Šioje jam atsivėrusioje tiesoje jis klajoja tarytum didžiuliame statinyje, tarytum Vidaus reikalų ministerijoje. Plevėsuojančios durų užuolaidos dega, o jis prisimena vieną vietą iš Apreiškimo Jonui, kurią pacituos per artimiausią pamokslą: „Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms… Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį. Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie turi galią kenkti žmonėms per penkis mėnesius.“

Johanesas Lepsijus krūpteli. Reikia rasti naujų būdų ir galimybių. Jei vokiečių pasiuntinybė bejėgė, gal labiau pasiseks austrui markgrafui Palavičiniui, puikiam žmogui. Jis galėtų pagrasinti represijomis, juk Bosnijos musulmonai yra Austrijos-Vengrijos piliečiai. Popiežiaus raginimai iki šiol irgi nebuvo labai griežti. Bet jau kitą akimirką jis išvysta Enverą Pašą ir jo nepamirštamą šypsenėlę. Ne, šios berniokiškos ar mergaitiškos didžiojo budelio šypsenos nepavadinsi drovia. „Pone Lepsijau, mes laikysimės politikos, kuri atitinka mūsų interesus, laikysimės iki galo. Mums sutrukdyti galėtų tik valstybė, stovinti virš bet kokių interesų, neįsipainiojusi į jokias bjaurastis. Jei diplomatiniame žinyne rasite tokią valstybę, galite dar kartą ateiti pas mane į ministeriją.“

Lepsijus taip smarkiai krūpčioja ir blaškosi, kad šalia sėdinčios šydais apsigobusios moterys išsigąsta ir eina šalin. Jis to net nepastebi, jį aplankė skausminga mintis: daugiau nieko negalima padaryti. Iš niekur nesulauksi pagalbos. Pastorius Johanesas Lepsijus dabar supranta tai, ką Johunoluko kunigas Ter Haikazunas suprato dar prieš kelias savaites: dabar lieka tik viena – melstis.

Tarp besistumdančių šventės dalyvių, tarp besijuokiančių moterų ir spygaujančių vaikų, girdėdamas vėl užgrojusį janyčarų orkestrą, pastorius užsimerkęs bejėgiškai purto galvą, paskui sudeda rankas. Jo siela taria žodžius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas…“

Tačiau kaip pasikeitė „Tėve mūsų“ malda?! Kiekvienas žodis – bedugnė, kurios žvilgsnis negali išmatuoti. Jau vien dėl žodžių „mūsų“ ir „mums“ ima svaigti galva. Kas gali ištarti „mums“, jei Kristus, kuris „mus“ sukuria ir jungia, trečiąją dieną įžengė į dangų. Be jo viskas tapo dvokiančiu griuvėsių ir kaulų kalnu, aukštu kaip pusė visatos. Lepsijus prisimena motinos dienoraštį ir sakinį, kurį ji įrašė jo krikšto dieną prieš penkiasdešimt šešerius metus: „Norėčiau, kad jo vardas Johanesas man nuolat primintų, jog mano didis, šventas uždavinys yra išauklėti jį taip, kad taptų tikru Jonu, mylinčiu Viešpatį ir sekančiu Jo pėdomis.“ Ar jis tapo tikru Jonu? Ar jis tikrai pilnas pasitikėjimo, kuris neišreiškiamas žodžiais? Ak, tas pasitikėjimas gali subyrėti, jei nusilps kūnas. Jis serga cukralige. Turi atsargiai rinktis maistą. Pirmiausia negalima valgyti saldumynų, duonos, bulvių. Galbūt Enveras, neleisdamas jam vykti į Anatoliją, išgelbėjo jį nuo ligos paaštrėjimo. Bet ką čia veikia „Tokatliano“ viešbučio durininkas? Nuo kada jis nešioja kailinę karininko kepurę? Gal jį atsiuntė Enveras? Viešbučio durininkas mandagiai įteikia jam teskere, pasą kelionei į centrinę Turkiją. Pase Napoleono nuotrauka ir Napoleono parašas. Iš tikrųjų, prie besisukančių viešbučio durų jo jau laukia tremtinių kolona. Čia visi jo draugai, Davtianas ir kiti. Jie linksmai jam moja. Žmonės atrodo puikiai, nusprendžia pastorius. Net ir baisiausia tikrovė, kai susiduri su ja akis į akį, turi kažką guodžiančio. Eisena sustoja prie upės kranto po pasvirusių uolų skardžiu. Jie netgi statosi palapines. Gal Enveras slapčia daro vieną kitą nuolaidą? Kai visi susėda, prie jo prieina aukštas armėnas, apsivilkęs dumblu aptaškyta eilute. Jis kalba keista, pakilia laužyta vokiečių kalba:

– Žiūrėk! Ši siautulinga upė – tai Eufratas. O čia – mano vaikai. Ištiesk savo kūną nuo vieno kranto iki kito, kad mano vaikai turėtų tiltą pereiti upę!

Lepsijus apsimeta, kad tai tik juokai, ir atsako:

– Jums ir jūsų vaikams teks kiek palaukti, kol aš paūgėsiu.

Jis iš tiesų pradeda nepaprastai greitai augti. Jo rankos ir kojų pėdos ima tiestis į begalinę tolumą. Dabar jis galėtų visai lengvai įvykdyti armėno reikalavimą. Bet nespėja to padaryti, nes Johanesas Lepsijus praranda pusiausvyrą ir vos nenukrinta nuo suolo.

– Tai iš tiesų siaubinga, – sako jis pats sau šiandien jau antrą kartą.

Bet dabar jis kalba labiau apie jį kamuojantį troškulį. Pasipurto, nubėga prie artimiausios smuklės ir, nepaisydamas gydytojų įspėjimų, godžiai išgeria saldaus limonado su ledu. Pasijunta geriau ir nedelsdamas ima kurti naujus drąsius planus.

– Nepasiduosiu, – juokiasi jis mažai ką suvokdamas.

Šis beprasmiškas juokas reiškia, jog skelbiamas karas Enverui Pašai.

Tą minutę asmeninis Talaato Bėjaus sekretorius perduoda budinčiai pašto ir telegrafo tarnybų vadovybei vyriausybės telegramas, kuriose kalbama apie Alepą, Aleksandretę, Antiochiją ir pajūrį,

Šeštas skyrius
DIDYSIS SUSIRINKIMAS

Nuo anos dienos, kai orusis Alepo vali Dželalas Bėjus atsisakė vykdyti vyriausybės atsiųstus tremties įsakymus savo valdose, nuo anos pavasario dienos daugiau nebuvo jokių kliūčių, jokių nemalonių precedentų Envero ir Talaato politikoje armėnų tautos atžvilgiu. Aiškia, gerai apgalvota tvarka imperijos gubernatoriai gaudavo ministerijos pranešimus, vėliau ateidavo konkretūs nurodymai, kaip vykdyti tai, kas įsakyta. Biurokratinis aparatas, kad ir kaip keista, dirbo stebėtinai tiksliai, džiugindamas valdininkų širdis. Provincijų vali, vos gavę pranešimą, sušaukdavo į skubų pasitarimą sandžakų, iš kurių susideda jų vilajetas, mutesarifus. Į šiuos pasitarimus dar kviesdavo ir aukščiausius srities kariškius. Jo ekscelencija vali paša toks ir toks pradėdavo pasitarimą maždaug tokiais žodžiais: „Ponai susirinkusieji, jums skiriama keturiolika dienų įvykdyti nurodytas operacijas. Per tiek laiko mūsų vilajetą gyvi ar mirę turi palikti paskutiniai perkeliamųjų gyventojų būriai. Jūs esate atsakingi, kad įsakymas būtų įvykdytas tiksliai ir greitai jau vien todėl, kad aš esu įsipareigojęs ponui vidaus reikalų ministrui.“

Tada susirinkusiems pateikdavo svarstyti planą, kuriame būdavo nurodyta trėmimo eiga ir eilės tvarka. Mutesarifai galėjo siūlyti pataisas ir patobulinimus, generolas duodavo nurodymus dėl palydos ir žandarų skaičiaus. Maždaug po valandos buvo galima eiti į pirtį ar kavinę, kartais šventiškas vaišes surengdavo pats vali. Mutesarifai grįždavo į savo rezidencijas ir procedūra kartodavosi iš naujo. Jie savo ruožtu sušaukdavo pasitarimą, į kurį susirinkdavo atskirų apskričių, sudarančių sandžaką, vadovai – kaimakamai. Pakviesdavo ir vietos karo komendantą, aišku, jau nebe generolą. Peržiūrėdavo vali planą ir jį patikslindavo atsižvelgdami į vietos sąlygas. Sandžako pasitarimas trukdavo ilgiau negu pirmasis, aukštesnio lygmens. Po jo ponai irgi eidavo į pirtį ar kavinę, keikdami šiurkščiais turkiškais keiksmais šunsnukius armėnus, kurie karo metu kelia tiek nepatogumų.

Paskui ateidavo kaimakamų eilė. Jie apskričių miestuose sušaukdavo miudirus, valsčių viršininkus, tačiau šie posėdžiai nebūdavo iškilmingai vadinami „pasitarimais“. Miudirai dažniausiai būdavo jauni žmonės, išskyrus nedaugelį žilabarzdžių, kurių karjera įstrigo ties civilinės tarnybos majoro laipsniu. Kaimakamas jiems sakydavo tą patį, ką vali buvo sakęs mutesarifui, o mutesarifas kaimakamui, tik, žinoma, per daug nerinkdamas žodžių:

– Jums skiriama tiek ir tiek laiko. Iki tada mūsų valsčiaus ribas turi palikti paskutinė tų nešvarių kiaulių banda. Viskas turi vykti kaip sviestu patepta. Jūs už tai atsakote. Kas nesusidoros, atiduosiu teismui. Nenoriu, kad mane išvarytų į pensiją už svetimas nuodėmes.

Ką jau kalbėti apie tremtinius, miudirams kliūdavo sunkiausia šių tragiškų prisirengimų našta. Valsčiai, kuriuos jie valdė, dažnai apimdavo didelius plotus, geležinkelio beveik nebuvo, telegrafo linijų nedaug, o kelionė vežimu siaubingais keliais ir kalnų perėjomis – tikra kankynė. Taigi nelikdavo nieko kita kaip dienas ir naktis sėdėti balne, kad laiku sukeltum ant kojų kiekvieną kaimą, kuriame gyvena armėnai. Laiku? Tas laikas kartais būdavo vidurnaktis prieš iškeldinimą. Vali, mutesarifui ir kaimakamui bepigu įsakinėti ir užkrauti atsakomybę, gyvenant mieste tai vieni juokai. Bet jei tavo valsčiuje devyniasdešimt septynios gyvenvietės, kaimai, kaimeliai ar sodybos, kuriose gyvena armėnai, viskas atrodo kitaip. Ne vienas miudiras, nemokantis daryti stebuklų ir ne per daug stropus, ryždavosi tiesiog „pamiršti“ vieną ar kitą tolimą mažą kaimelį. Daugelis miudirų taip pasielgdavo iš geraširdiško tingumo, kuris, kaip žinome, yra vienas svarbiausių žmogiškos veiklos variklių. Kiti iš to geraširdiško tingumo neblogai pasipelnydavo. Už miudiro „užmaršumą“ mokėdavo gerus pinigus, nes armėnų mažas žmogus, net valstietis, nėra beturtis. Tokie pažeidimai pavojingi tik ten, kur yra nuolatinis žandarmerijos postas. Zaptijai irgi norėjo pasipelnyti, o koks verslas pelningesnis už legalų plėšimą, kai valdžia į tai užmerkia akis? Tiesa, tremtinių turtas turėjo atitekti valstybės iždui. Tačiau visi gerai žino, kad iždas neturi pakankamai priemonių įgyvendinti šį kilnų tikslą, be to, reikėjo skatinti įsakymo vykdytojų uolumą.

Selamlikuose, kavinėse, pirtyse, provincijų susibūrimų vietose modernūs žmonės, tai yra tie, kurie skaito laikraščius, supranta vieną kitą tarptautinį žodį, Smirnoje ar Stambule buvo matę prancūzų komediją, o ne vien senąjį turkų šešėlių teatrą, žino Bismarko ar Saros Bernar vardus, – visi šie „inteligentai“, vidutinis sluoksnis besąlygiškai rėmė Envero antiarmėnišką politiką, tuo tarpu paprasti turkų žmonės, kaimiečiai ar eiliniai miestiečiai žiūrėjo visai kitaip. Keliaudami su pranešimais miudirai dažnai stebėdavosi, kai kaime, kuriame jie paskelbdavo apie ištrėmimą, armėnai ir turkai susirinkdavo į vieną būrį ir kartu verkdavo. Jie negalėdavo atsistebėti, kai prie armėnų namų kūkčiodama stovėdavo jų kaimynų turkų šeima ir žiūrėdama, kaip per savo senų namų slenkstį tylėdami ir sausomis akimis išeina pasmerktieji, ne tik šaukdavo jiems: „Alachas tebūnie jums maloningas“, bet ir įduodavo kelionei maisto ir net didelių dovanų, tokių kaip ožką ar krovininį mulą. Miudirai kartais matydavo, kaip toji kaimynų šeima lydėdavo vargšus armėnus keletą mylių. Miudirams tekdavo pakelti ir tai, kad jų tautiečiai puldavo jiems po kojomis maldaudami:

– Palik juos pas mus! Jie ne mūsų tikėjimo, bet geri žmonės. Jie mūsų broliai. Palik juos čia pas mus!

Kas iš to? Net ir geriausias miudiras galėjo nusileisti tik viename kitame atokiausiame kaimelyje ir slapčia palikti keletą prakeiktos rasės atstovų, pasislėpusių, kenčiančių mirtiną baimę.

Kiti klupinėdami ėjo kaimo takeliais, įsukdavo į arklių išvažinėtą kelią, vieškeliuose susidurdavo su kitomis kolonomis ir po kelių dienų pagaliau pasiekdavo didįjį plentą, einantį per Alepą į pietryčius, į dykumą. Vangus milijonų kojų ritmas, kokio žemė dar nebuvo girdėjusi. Šios armijos žygis buvo suplanuotas ir vykdomas apdairiausių strategų. Tik viena šie slapti strategai pamiršo – parūpinti šiai armijai maisto. Pirmosiomis dienomis dar duodavo truputį duonos ir bulguro – džiovintų kviečių, bet tada žmonės dar nebūdavo suvalgę savo maisto atsargų. Tomis pirmosiomis dienomis kiekvienas suaugęs tremtinys dar turėjo teisę iš onbašio – karininko, atsakingo už ūkio reikalus, kasdien pareikalauti teisėtai priklausančių dvylikos para – maždaug keturiasdešimt grašių. Tačiau dauguma vengė reikalauti pinigų bijodami užsitraukti visagalio karininko nemalonę, be to, pagal čionykštes kainas už dvylika para geriausiu atveju galėjai nusipirkti porą apelsinų arba vieną kiaušinį.

Kas valandą veidai darosi vis labiau išsekę, milijonų kojų žingsnis silpnėja. Po kiek laiko iš šliaužiančios masės negirdėdavai kitokių balsų, tik dejones, kosulį, verkšlenimą, kartais laukinį nevaldomą riksmą. Vis dažniau kas nors nugriūdavo, susmukdavo, sargybiniai versdavo juos į pakelės griovį, palikdami ten nusigaluoti. Zaptijai dar aršiau sušvytruodavo rimbais, pliekdami delsiančiųjų nugaras. Zaptijai širdo. Jų gyvenimas irgi būdavo šuniškas, kol ant valsčiaus ribos perduodavo ištremtuosius kaimyniniam žandarų būriui. Iš pradžių dar būdavo tikrinami sąrašai. Tačiau daugėjant ligų ir mirčių, kai į pakelės griovius mesdavo vis daugiau leisgyvių ar mirusių, pirmiausia vaikų, tikrinti sąrašus darėsi vis sudėtingiau ir onbašis liepdavo nutraukti beprasmę rašliavą. Kam rūpi, ar po atviru dangumi genda Sarkiso ar Astik kūnas, Hapeto ar Anuš, Vartuhi ar Choreno? Ne visi zaptijai buvo žiaurūs žvėrys. Galima netgi spėti, kad dauguma jų buvo nepikti žmonės. Bet ką jis, zaptijas, gali padaryti? Jam griežtai įsakyta nustatytu laiku atginti šią žmonių bandą į nurodytą vietovę. Jo širdis supranta klykiančią motiną, norinčią pakelti savo vaiką, numestą į griovį. Ji griūva ant kelio, drasko nagais žemę. Jokie įkalbinėjimai nepadeda. Štai kiek minučių jau prabėgo, o iki galutinio taško dar dvylika kilometrų. Eisena sustoja. Visų veidai iškreipti, iš lūpų veržiasi beprotiškas riksmas. Kodėl ši minia, kad ir kokia išsekusi, nepuola zaptijo ir jo pagalbininkų, kodėl jų nenuginkluoja, nesudrasko į gabalus? Galbūt žandarai bijo tokio įniršio protrūkio, nes tada jiems būtų galas. Vienas iš jų iššauna. Kiti išsitraukia kardus ir aštriais ašmenimis bado, kapoja beginklę masę. Trys ar keturios dešimtys vyrų ir moterų raitosi ant kelio kraujo klanuose. Kraujas pažadina kitą susijaudinusių zaptijų geismą, troškimą prievartauti nekenčiamos rasės moteris. Prievartaudami bejėges moteris jie jaučia savo galią ne tik prieš šias žmogiškas būtybes, jie jaučia nugalintys ir priešų Dievą. O paskui zaptijai ir patys nebežino, kaip visa tai galėjo atsitikti.

Judantis kilimas, nuaustas iš kruvinų likimo siūlų. Viskas kartojasi. Po pirmosios žygio dienos visus darbingo amžiaus vyrus atskiria nuo šeimų. Štai gerai apsirengęs keturiasdešimt šešerių metų vyras, inžinierius: nuo šeimos jį pavyksta atskirti tik šautuvų buožių smūgiais. Jauniausiai dukrelei vos pusantrų metų. Jis paskiriamas į kelių statybos būrį. Ilgoje vyrų virtinėje eina svirduliuodamas ir kaip silpnaprotis kartoja:

– Juk aš laiku susimokėjau bedelį… juk susimokėjau bedelį.

Staiga jis griebia už peties savo kaimyną. Jį krėste krečia neapsakomas skausmas:

– Tokios gražios mergaitės tu dar nematei. Jos akys didelės kaip ežerai. Jei galėčiau, šliaužčiau paskui ją kaip gyvatė.

Paskui jis eina toliau, visiškai vienas, paskendęs ašarose. Vakare visi nugriūva ant kalno šlaito. Inžinierius, regis, irgi miega. Po vidurnakčio pažadina tą patį kaimyną.

– Dabar jie visi jau mirę, – sako jis ir visiškai nurimsta.

Kitoje kolonoje eina sužadėtinių pora. Juodu dar labai jauni. Ant jaunikio viršutinės lūpos vos kalasi lengvas pūkas. Artėja valanda, kai stipresni vyrai turi būti atskirti. Nuotakai šauna į galvą nebloga mintis, ji aprengia savo mylimąjį moteriškais drabužiais. Gudrybė pavyksta. Abu vaikai juokiasi iš džiaugsmo, kad persirengimas juos išgelbėjo. Kiti įspėja, kad džiaugtis galbūt per anksti. Netoli didesnio miesto juos prisiveja četehai³⁰ – ginkluoti plėšikai. Jie pramogauja medžiodami moteris. Be kitų, jie išsirenka ir nuotaką. Ji įsitveria į savo jaunikį:

– Dėl Dievo, palikite mane su ja! Mano sesuo kurčnebylė, be manęs pražus!

– Nėra ko jaudintis, džanum, širdele! Gražioji sesutė eis su mumis.

Sužadėtinius nutempia į kažkokią purviną lūšną. Ten greitai paaiškėja tiesa. Jaunuolį nužudo iš karto. Nupjauna jo lyties organą ir įgrūda lavonui į burną. Jaunuolio lūpos nudažytos chna, kad atrodytų panašesnis į moterį. Mergaitė po siaubingų prievartavimų nuoga pririšama prie sužadėtinio lavono, galva prie galvos, kad veidas liestų kruviną organą.

Slenkantis kilimas, nuaustas iš likimų, kurių niekas nebeišpainios. Štai dar viena motina, kelias dienas tempianti maiše ant nugaros badu mirusį vaiką, kol giminaičiai įskundžia ją zaptijams, nes nebepakelia lavono kvapo. Štai išprotėjusios Kemacho moterys, kurios giedodamos giesmes meta savo vaikus nuo aukštos uolos į Eufratą švytinčiomis akimis, lyg darydamos Dievui patinkantį darbą. O štai kunigas, vardapetas. Jis puola prieš miudirą ant kelių verkdamas:

– Efendi, pasigailėk šių niekuo nekaltų vargšų!

Miudiras atsako, kaip jam liepta:

– Nesikišk į politiką! Su tavimi man leista kalbėti tik apie religinius klausimus. Vyriausybė gerbia bažnyčią.

Daugelyje kolonų neįvyksta nieko ypatinga, jokių dėmesio vertų siaubų, tik badas, troškulys, kruvinos žaizdos ant kojų ir ligos. Priešais Marašo ligoninę stovėjo vokiečių vienuolė, gailestingoji seselė, ką tik atvykusi į darbą. Ilga, nebyli armėnų kolona slinko pro pastatą, į kurį ji rengėsi eiti. Nepajėgė žengti nė žingsnio, kol praėjo paskutinis žmogus. Ją apėmė kažkas, ko ir pati nesuprato: ne užuojauta, ne siaubas, ne, kažkas nesuprantamai didinga, kažkoks pakilimas pripildė jos sielą. Vakare ji giminėms rašė: „Sutikau didelę eiseną ištremtųjų, kurie neseniai paliko savo kaimus. Jie atrodė dar gana tvirti. Ilgai laukiau, kol visi praėjo. Šio vaizdo niekada neužmiršiu. Vyrų tarp jų buvo nedaug, daugiausia moterys ir vaikai. Daugelis šviesiais plaukais, didelėmis mėlynomis akimis. Jie žvelgė į mus su tokia rimtimi… Žvelgė taip rūsčiai, su tokiu įgimtu didingumu, kad atrodė lyg Paskutiniojo Teismo angelai.“

Vargšai Paskutiniojo Teismo angelai ėjo iš Zeituno, Marašo, iš Aintabo, iš Adanos vilajeto, jie žengė iš šiaurės – iš Sivaso, Trapezundo ir Erzerumo, iš rytų – iš Charberdo, kurdų gyvenamo Diarbekiro, iš Urfos ir Bitliso. Anapus Tauro, dar nepriėjusios Alepo, kolonos susiliedavo į begalinį šliaužiantį žmonių kilimą. Alepe nevyko nieko, kaip ir tirštai gyvenamuose vilajeto kaimuose ir miesteliuose. Ramus ir nepaliestas plytėjo pajūris, stūksojo Musa Dagas. Atrodė, kad jis nieko nežino apie siaubingą eiseną, slenkančią visai netoliese.

Ilgos savaitės! Gyvenimas Johunoluke, kaip sakoma, ramiai tekėjo savo vaga. Žinoma, toks priežodis čia vargu ar tiko net ir paviršutiniškiausia prasme. „Apie tai“ žmonės nekalbėjo, bet baisu buvo, kad jie apskritai beveik nustojo kalbėti. Visi dirbo savo įprastus darbus laukuose, soduose, prie audimo staklių ar staliaus varstoto, dirbo galbūt uoliau ir smarkiau negu iki šiol. Pirkliai kaip paprastai keliaudavo parduoti savo prekių į Antiochijos turgų. O į kaimus, kaip nuo seno įprasta, atvykdavo turkų pirkliai ir neskubomis derėdavosi dėl kiekvieno para, lyg pasaulyje nesidėtų nieko nepaprasta. Viskas buvo kaip visada ir kartu visiškai kitaip. Žmones buvo apėmęs hipnotiškas snaudulys, kiekvienas triūsė nelabai suvokdamas, ką daro. Visi viską žinojo. Visi žinojo, kad jiems šitaip gyventi liko gal kelios savaitės. Kiekvienas tai žinojo ir vėlgi nežinojo. Gal pavojai aplenks Musa Dago vaikus? Juk iki šiol nieko neįvyko. Vietovė tokia nuošali, gal valdžia ją tiesiog pamiršo? Ar toji didelė tyla nėra geras ženklas? Šią didžiulę tylą dar didino žmonių tylėjimas. Kad nepažadintų nelabųjų dvasių, kiekvienas stengėsi paskęsti kasdienybėje, nugrimzti į darbus, į savo gyvenimo snaudulį, apsimesdamas, kad viskas saugu ir nepajudinama. Tokios laikysenos pavyzdį rodė gydytojas Altuni, vaistininkas Grikoras ir net Ter Haikazunas. Senasis daktaras raitas ant savo asiliuko lankė ligonius, keikdamas savo nenusisekusį likimą, lyg nieko blogesnio ir negalėtų būti. Grikoras sukviesdavo mokytojus į naktinius sokratiškus pasivaikščiojimus, tiksliais skaičiais ir vardais apibūdindavo žvaigždes, aiškino nuotolius iki jų, ir niekas nedrįso prieštarauti. Kai nuo milijardų kilometrų imdavo suktis galva, niekas negalėdavo išgirsti net menkiausio pavojaus aido. Šviesos greičio sparnais Grikoras skrisdavo į savo pakrikštytus žvaigždynus. Užtekdavo pažvelgti į viršų, ir trėmimai virsdavo niekuo nepagrįstais gandais. Galbūt jis iš tikrųjų jais netikėjo. Juk niekur apie tai nerašoma juodu ant balto. Armėnų laikraščiai nebeateidavo, o turkiškuose tik porą kartų pasirodė atsargios oficialių įstaigų užuominos. Ter Haikazunas, nesižvalgydamas į šalis, dirbo įprastus darbus. Dėstė mokykloje, laikė iškilmingas pamaldas, keliavo po parapijas. Kunigas pasistengė, kad ir šiais metais įvyktų nuo senų laikų įprasta piligriminė kelionė į šventojo Tomo vienuolyną, kai pagal labai seną paprotį būtų aukojama mataho auka – pjaunamas avinėlis. Tiesa, šiais metais Ter Haikazunas nieko neaiškindamas atšaukė didžiąją liaudies šventę, kurią po aukojimo žmonės su muzika ir šokiais švęsdavo iki pat ryto.

Suprantama, kad europiečiai Žiuljetė ir Gonzaga, matydami tokią ramią vietinių autoritetų laikyseną, gyveno visai be rūpesčių. Vieną dieną Žiuljetė tiesiai ir atvirai pasakė vyrui:

– Iki rudens, mielasis, aš neliksiu čia su tavimi. Man vis neramiau darosi dėl Prancūzijos. Pastarosiomis dienomis dažnai galvoju apie motiną.

Ilgas, mįslingas Gabrielio žvilgsnis leido jai suprasti, kad jos žodžiai įžūlūs ir beprasmiški.

Gabrielis Bagratianas ir toliau keliavo po kaimus tyrinėdamas padėtį. Jis net praplėtė savo tyrinėjimų apimtį. Keliaudamas į pietų pusę dažnai nujodavo už Svedijos, šiaurėje po ilgos kelionės kartą pasiekė Beilaną, ištuštėjusią turtingų Aleksandretės armėnų vasarvietę. Vieną kartą išdrįso nukeliauti į Antiochiją. Oronto tiltą saugojo keletas zaptijų, nors anksčiau tiltas nebūdavo saugomas. Sargybiniai nepareikalavo iš Gabrielio dokumentų, praleido jį visiškai ramiai. Akimirką jam pasirodė, kad ir kitos sargybų užkardos be kliūčių praleistų ekipažą su Žiuljete ir Stefanu. Gal išsigelbėjimas daug paprastesnis negu jam atrodo?

Bet kai įžengė į naują hiukiumeto³¹ informacijos biurą, didžiulis skelbimas jam parodė, kad padėtis kur kas blogesnė. Nė vienam armėnui, skelbė plakatas, neleidžiama parduoti bilietų į traukinį ar pašto vežimą. Dar grėsmingiau atrodė tolesnės eilutės: „Armėnų bendruomenės atstovas, pasirodęs už savo gyvenamosios vietos ribų be paso ir kelionės dokumentų, turi būti suimtas ir pristatytas į artimiausią deportacijos stovyklą.“

Šį negailestingą įsakymą, susidedantį iš kelių punktų, pasirašė Mustafa Abdulas Halil Bėjus, narsiojo Dželalo įpėdinis, regis, daug klusnesnis valdžiai nei jo pirmtakas. Nepaisydamas grėsmės Bagratianas iš lėto nuėjo į turgų. Siaura, visada sausakimša gatvė šį kartą buvo beveik tuščia, nedaugelis žmonių atrodė išsigandę ir nuliūdę. Nors trėmimai dar nebuvo jų palietę, armėnų pirklių krautuvės buvo uždarytos, galėjai pamanyti, kad jų iš viso niekada ir nebuvo. Bet ir musulmonams nebuvo ko džiaugtis. Pirmasis šešėlis, kurį metė ant imperijos armėnų persekiojimas, buvo staigus turkiškų popierinių pinigų nuvertėjimas. Jau kiek laiko pirkliai nenorėjo imti užmokesčio auksu ar sidabru, todėl šie gėdingi metalai greitai dingo iš prekybos. Ekonomikos išminčiai Stambulo ministerijose painiai aiškino šią, rodos, niekuo nepagrįstą ir tokią netikėtą nuvertėjimo paslaptį. Bet kad pinigų apyvarta gali būti susijusi su moralės vertybių kaina, to iki šiol nė vienas ekonomikos išminčius nėra supratęs. Antiochijos turkai lėtai, nedrąsiai slankiojo po turgavietę, kurioje telkšojo balos, klanai, gulėjo krūvos šiukšlių; ši vieta atrodė kaip purvina priemiesčio gatvelė.

Senoviniai agos Rifaato Bereketo namų vartai buvo uždaryti. Gabrielis kelis kartus pabeldė plaktuku į variu apkaustytus medinius vartus, bet niekas neatsiliepė. Vadinasi, aga dar negrįžęs iš kelionės po Anatoliją. Nors Gabrielis žinojo, kad ši kelionė skirta padėti armėnų tautai, vis dėlto tai, kad neužtiko savo draugo ir tėvo draugo namuose, kėlė jam liūdesį.

Grįžęs Gabrielis nusprendė būsimų kelionių metu neperžengti Musa Dago srities ribų. Mat tėviškės kalnas juo toliau, juo labiau stebėtinai jį ramino. Kas rytą, atidarius langą ir pasveikinus kalną, siela prisipildydavo šventiškos, nesuprantamos nuostabos. Masyvus kalnas kiekvieną valandą įgaudavo vis kitokią išvaizdą: čia atrodydavo kietas ir standus, čia saulės nušviestas lengvas rūkas ištirpdydavo jį ir paversdavo pūkų kamuoliu. Visi šie amžinai besikartojantys pasikeitimai teikė Gabrieliui jėgų ir drąsos pakelti tas kankinamas mintis, kurios nuo pastoriaus Aramo Tovmasiano atvykimo neleido jam užmigti. Bet vos pasitraukęs iš Musa Dago šešėlio netekdavo drąsos apie visa tai galvoti.

Tuo tarpu jo kelionės po kaimus davė neblogų vaisių. Jis gavo tai, ko norėjo – gana išsamų vaizdą ne tik apie šių valstiečių, sodininkų, šilkverpių augintojų, šerpių audėjų, bitininkų ir medžio drožėjų gyvenimą ir jų darbus, bet galėjo pažvegti ir į jų šeimų santykius bei gilesnes sielos sritis. Tai ne visada būdavo lengva. Daugelis tėvynainių iš pradžių laikė jį išdidžiu svetimšaliu, nors juos rišo nuosavybė ir giminystė. Avetisas Bagratianas jiems, žinoma, buvo artimesnis, nors nekalbus keistuolis beveik su niekuo nebendravo, net su Grikoru, Ter Haikazunu ar mokytojais, o į kaimus nusileisdavo labai retai. Bet jis gulėjo Johunoluko kapinėse tarp jų mirusiųjų. Vis dėlto laikui bėgant pasitikėjimas Gabrieliu augo, didėjo net ir slaptos viltys – tai, ko jie iš jo laukė. Efendi, be abejo, didelis žmogus, gerai pažįsta užsienį, turkai jo prisibijo, žinodami, koks tai įtakingas vyras. Kol jis gyvena Johunoluke, galbūt šiuos kaimus aplenks baisiausias likimas. Niekas aiškiai nesuvokė, ko vertos visos šios viltys. Bet buvo ir kitokių nuojautų. Nors apie ateitį Gabrielis kalbėjo taip pat mažai kaip ir kiti, vis dėlto kai kas jo akyse, jo nerime, jo klausimuose, jo užsirašinėjamose pastabose įžvelgdavo kažkokį tikslą, ypatingą veiklumą, skiriantį jį nuo visų kitų. Vos Gabrieliui pasirodžius, visų akys nukrypdavo į jį. Daugelis kviesdavo jį į namus. Nors kambariai, kaip įprasta šiuose kraštuose, būdavo beveik tušti, jį dažnai stebindavo švara ir jaukumas. Plūkto molio grindys išklotos švariais patiesalais, sėdėdavo ant sofų, užklotų gerais kilimais. Tik neturtingiausiųjų tvartai ir gyvenamieji kambariai būdavo po vienu stogu. Sienos toli gražu nebuvo nuogos. Šalia šventųjų paveikslų žmonės pasikabindavo kokią seną iliustraciją ar paveikslėlį iš kalendoriaus. Ne viena šeimininkė puošdavo kambarius – didelė retenybė Rytuose – šviežiomis gėlėmis plokščiose vazose. Svečiui atsisėdus priešais jį statydavo medinį stalelį su dideliu cino dubeniu, prikrautu sausainių, medaus korių ir saldžių pyragėlių su sūriu. Gabrielis prisiminė šiuos labai saldžius gardumynus nuo vaikystės laikų Johunoluke. Anuomet tai buvo uždraustas malonumas, nes tėvai neturėjo žinoti, kad tarnai su mažuoju Gabrieliu dažnai lankosi kaimo namuose. Dabar Gabrielio skrandis nuo tokių gausių vaišių kartais sutrikdavo, ypač kai tekdavo vaišintis dar ir melionais bei cukruotais vaisiais. Atsisakyti vaišių būtų mirtinas įžeidimas šeimininkams. Jis gelbėdavosi imdamas maitinti saldumynais vaikus, kuriuos šeimininkai visada jam parodydavo, o pats tik retkarčiais įsidėdavo kąsnį į burną. Kėlė graudulį, kad vaikai, ypač mažiausieji, buvo labai gerai prižiūrimi ir mylimi. Moterys rūpestingai ir su pasididžiavimu stengėsi, kad vaikų marškinėliai, švarkeliai ar prijuostės būtų kuo švariausi. Žinoma, vaikams paaugus, moterys nebegalėdavo sukliudyti, kad berniukai iš karinių žaidimų ir medžioklių Damladžko tarpeklyje dažnai grįždavo visiškai sulaukėję.