Kitabı oku: «Lazda», sayfa 2

Tėvas pastovėjo kokį laiką be kepurės, paskum⁴pašaukė mane ir visas sujudintas, drebėdamas iš apmaudo, paliepė: – Lėk paupėn, pažiūrėk, argi ištiesų piemenys pono miške galvijus gano?

Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis kerėplą mušančius⁵. Sugrįžęs namo visa papasakojau tėvui. Nieko neatsakė, tik galvą palingavo.

Bet motina, išgirdusi, kad piemenys nekalti, išmėtinėjimo balsu tarė: „Ar nesakiau? Koks ponas, toks tarnas – tik priekabių⁶ ieško”.

– Nepyk, motin, geras mūsų ponas – atsakė tėvas ir, kaip visados, liūdnai tyliai nusijuokė.

– Gana jau, gana – nekantriai atkirto motina – ar užmiršai, kaip vargino žmones? Atameni ⁷ lazdą? …

Turiu pasakyti, kad mano motina, nors niekados blogo žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos mums pasakodavo, ir jos balse visados skambėdavo apmaudo styga už nuoskaudas, kurias žmonės po ponais iškentėjo. Tėvas visados kai pir mėgindavo užstoti ponus prieš motiną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnai ir visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima buvo matyti pasijuokimo, nekaip teisybės ir persitikrinimo⁸.

Bet motiną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo: „Gana jau, gana, tėvai!… ar atameni lazdą?”

Tėvas nieko ant to neatsakydavo⁹, nusijuokdavo tik liūdnai ir pajėmęs knygą pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą.

Ilgai negalėjau suprasti, apie kokią tai lazdą motyna minėdavo tėvui ir kodėl tėvas užstodamas ponus visados taip liūdnai nusijuokdavo. Bet kartą jisai pats mums apie tą papasakojo.

Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo tai senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienui vienas, be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tačiau jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyveno kažin kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prišliaukydavo¹⁰. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kartomis¹¹ pralošęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėt. Tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jis patapo pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj pas girininką. Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo; beveik niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo arba sėdėdavo už staliuko prie pačio¹² lango. Mes, maži vaikai, matydami ištolo už lango jo žilą galvą visados kone ant vienos vietos, žiūrėdavom į jį; kaip į kokią ypatingą, mums nesuprantamą ir nelabai gerą žmogybę ir bijodavom prie jo prisiartinti.