Kitabı oku: «Štai taip tu ją prarandi», sayfa 2

– Argi ten ne gražu?

Čia tobula vieta įžvalgoms, tobula vieta tapti kažkuo geresniam. Viceprezidentas turbūt ir pats matė savo ateitį kabėdamas šioje tamsoje – kaip stums vargšus iš jų pašiūrių, taip pat ir Barbaras turėjo matyti, kaip pirks namą savo motinai, kaip mokys ją naudotis oro kondicionieriumi. Tik ne aš. Vienintelis dalykas, apie kurį galėjau galvoti ten kabėdamas, buvo pats pirmasis mūsų su Magda pokalbis. Radžerse. Mes laukiame E autobuso Džordžo gatvėje, ji vilki purpurinės spalvos drabužius. Įvairiausius purpurinės atspalvius.

Štai tuomet supratau, kad viskas baigta. Kai pradedi galvoti apie pradžią, žinai, kad tai – pabaiga.

Verkiu, kai jie ištraukia mane, viceprezidentas pasipiktina:

– Jėzau, nebūk gi tokia merga.

Tai turėjo būti kažkokie rimti salos vudu burtai – pabaiga, kurią mačiau urve, atėjo iš tikrųjų. Kitą dieną grįžome į Valstijas. Po penkių mėnesių gavau laišką iš savo buvusios. Tuo metu jau susitikinėjau su kita, bet Magdos raštas vis vien išsprogdino kiekvieną oro molekulę mano plaučiuose.

Pasirodo, ji taip pat su kažkuo susitikinėjo. Labai mielas vaikinas – dominikietis, visai kaip aš. „Tik šitas iš tiesų mane myli“, – rašė ji.

Bet jau šuoliuoju su savo pasakojimu per toli. Turėčiau baigti atskleisdamas jums, koks didelis kvailys buvau.

Kai tą naktį grįžau į trobelę, Magda jau laukė manęs viską susipakavusi. Atrodė, lyg būtų raudojusi.

– Rytoj važiuoju namo, – pasakė.

Atsisėdau šalia. Paėmiau jos ranką.

– Mums dar gali pavykti, tereikia pasistengti.

Nilda

Nilda buvo mano brolio mergina.

Šitaip prasideda visos istorijos.

Domikietė, vietinė, ji turėjo labai ilgus plaukus, kokius nešioja konservatyvios krikščionės, ir dar tokią krūtinę, kad jūs nepatikėtumėte – turiu omeny aukščiausios klasės. Kai motina užmigdavo, jiedu su Rafa nusliūkindavo į mūsų miegamąjį rūsyje ir tvatindavosi plyšaujant radijui. Ir manęs negalėjo vyti lauk, nes jei motina būtų išgirdusi kažką krebždant viršuje ant sofos, visų šiknos kaip reikiant degtų. Kadangi nesinorėjo praleisti nakties lauke po krūmu, nebuvo kitos išeities.

Rafa neleisdavo kone jokio garso, girdėdavosi tik kažkas panašaus į sunkų kvėpavimą. Triukšmadarė buvo Nilda. Atrodydavo, lyg ji iš visų jėgų bandytų sulaikyti verksmą. Buvo pasiutusiai keista to klausytis. Nilda, su kuria užaugau, buvo viena tyliausių mergaičių, kokias tik gali sutikti. Ji nuleisdavo plaukų sieną sau ant veido ir skaitydavo „Naujuosius mutantus“, niekada į nieką tiesiai nepažvelgdavo, išskyrus tada, kai žiūrėdavo pro langą.

Bet taip buvo prieš jai užsiauginant krūtinę. Prieš juodiems plaukams pavirstant iš autobuse tampomų kasų į tamsoje kedenamas garbanas. Naujoji Nilda dėvėjo aptemptas kelnes ir „Iron Maden“ marškinėlius; ji pabėgo nuo savo motinos ir apsigyveno globos namuose; miegojo su Toniu, Nestoru ir mažuoju Entoniu iš Parkvudo – vyresniais vyrukais. Nilda daug laiko leido mūsų namuose, nes nekentė savo motinos – kaimynystėje pagarsėjusios borracha⁵². Rytais, kad nesusidurtų su mūsų motina, išsliūkindavo dar prieš jai atsibundant. Laukdavo autobuso įprastinėje stotelėje, kad atrodytų, lyg važiuoja iš savo namų. Vakarykščiai drabužiai, riebaluoti plaukai – visi laikė ją apskretėle. Laukdavo mano brolio ir su niekuo nesikalbėdavo, niekas nesikalbėdavo su ja, visada buvo iš tų tylių, šiek tiek atsilikusių mergaičių, kurios, jei prakalbėtų, būtinai įtrauktų pašnekovą į nesibaigiančių kvailų istorijų liūną. Jei Rafa nuspręsdavo neiti į mokyklą, ji lūkuriuodavo prie mūsų buto, kol motina išeidavo į darbą. Kartais Rafa ją iškart įleisdavo. Kartais jis ilgai miegodavo, o Nilda laukdavo kitoje gatvės pusėje dėliodama raides iš akmenukų, kol pamatydavo jį svetainėje.

Ji turėjo dideles kvailas lūpas, liūdną mėnulio veidą ir pačią sausiausią odą. Nuolat tepdavo ją losjonu ir keikdavo moreno⁵³ tėvą, iš kurio ją paveldėjo.

Atrodė, lyg ji nuolat lauktų mano brolio. Kai naktimis pasibelsdavo – įleisdavau, sėdėdavome ant sofos, kol Rafai baigdavosi darbas kilimų fabrike ar kol jis grįš iš sporto salės. Parodydavau savo naujausius komiksus, ir ji labai atidžiai juos skaitydavo, bet vos pro duris įžengus Rafai, Nilda šveisdavo komiksus man ant kelių ir puldavo jam į glėbį. „Pasiilgau tavęs“, – sakydavo mažos mergaitės balsu, Rafa juokdavosi. Kad būtumėte jį matę tais laikais – veido kaulai lyg šventojo. Tada atsiverdavo Mami⁵⁴ kambario durys, Rafa prieidavo prie jos kaubojaus žingsniu ir klausdavo: „Turi ko nors man užvalgyt, vieja⁵⁵?“ – „Claro que sí “ ⁵⁶, – atsakydavo ji dėdamasi akinius.

Jis valdė mus visus. Valdė taip, kaip gali tik gražus nigeris.

Kartą, kai Rafa vėlavo grįžti iš darbo ir mes ilgai sėdėjome bute vieni, paklausiau apie globos namus. Buvo likę trys savaitės iki mokslo metų pabaigos ir visi jau buvo įžengę į nieko neveikimo periodą. Man buvo keturiolika, skaičiau „Dalgreną“⁵⁷ jau antrą kartą. Turėjau IQ, kuriuo galėjau visus ištaškyti, tačiau nė nemirktelėjęs būčiau keitęs jį į nors pusėtinai patrauklų veidą.

– Buvo visai neblogai, – pasakė. Ji vis tampė berankovės palaidinės viršų, vėdindama krūtinę. – Maistas prastas, tačiau gyvenau su daugybe simpatiškų vyrukų, visi ten manęs norėjo.

Ėmė kramtyti nagą.

– Net tie, kurie ten dirbo, skambinėjo, kai išvažiavau.

Vienintelė priežastis, kodėl Rafa norėjo Nildos, buvo ta, kad jo paskutinė rimta mergina grįžo į Gajaną. Ji buvo pusiau afrikietė, pusiau indė, turėjo vieną didžiulį suaugusį antakį ir nuostabią odą. Na, o Nilda tiesiog prilipo prie jo. Nors buvo vos pora mėnesių kaip grįžusi, spėjo pelnyti cuero⁵⁸ reputaciją. Dauguma dominikiečių merginų čia buvo akylai saugomos, matėme jas autobuse ir mokykloje, kartais prekybos centre, tačiau jų šeimoms buvo ne paslaptis, kas per tigueres trainiojosi gatvėmis, todėl joms buvo uždrausta leisti su mumis laiką. Nildos niekas nesaugojo. Ji buvo viena iš tų, kurias vadinome rudosiomis šiukšlėmis. Jos mama buvo rimtai įklimpusi alkoholikė, nuolat šmirinėdavo po Pietų Embėjų su savo baltaisiais draugužiais. Nilda galėjo daryti ką panorėjusi, ir, patikėkite, darė. Ji tyrinėjo pasaulį, vyrai pravažiuojančiuose automobiliuose tyrinėjo ją. Dar iki man sužinant, kad grįžo iš globos namų, ją jau prigavo toks pagyvenęs nigeris iš galinio buto, laikė ant savo pimpalo gerus keturis mėnesius. Išvežiodamas laikraščius matydavau jį suskretusiame surūdijusiame „Pontiake“. Tam kiauliasnukiui buvo kokie trys šimtai metų, bet jis turėjo mašiną, įrašų kolekciją ir kalną fotografijos albumų iš Vietnamo karo laikų. Be to, pirkdavo Nildai drabužius, kad ši galėtų išlįsti iš savo senųjų skarmalų, todėl mergužėlė buvo kaip reikiant jį įsižiūrėjusi.

Nekenčiau šito Nigerio visa savo esybe, bet apie jos vyrus su Magda niekada nekalbėdavome. Kartais paklausdavau, kaip einasi su raukšlėtuoju pimpalu, o ji užsiraukdavo ir nepratardavo man nė žodžio. Tada gaudavau raštelį: „Noriu, kad gerbtum mano vyrą.“ – „Aha“, – atrašydavau. O tada tas senis ėmė ir atšoko nuo jos, niekas nežinojo, kur jis dingo – įprastas scenarijus šiame rajone. Pora mėnesių ji tampėsi su tomis katėmis iš Parkvudo. Ketvirtadieniais – komiksų dienomis – užsukdavo pasižiūrėti, ką naujo nusipirkau, ir pasakodavo, kokia buvo nelaiminga. Mes sėdėdavome kartu iki sutemų, o tada supypsėdavo pranešimų gaviklis, ir ji sakydavo turinti eiti. Kartais pavykdavo sugriebti ir pasodinti atgal ant sofos, ir mes dar ilgai sėdėdavome, aš laukdavau, kol ji įsimylės mane, ji laukdavo bet ko. Kitais kartais Nilda būdavo rimčiau nusiteikusi.

– Turiu eiti pasimatyti su savo vyru, – sakydavo.

Vieną tokią komiksų dieną ji sutiko mano brolį, grįžtantį iš bėgimo treniruotės. Tu metu Rafa vis dar boksavosi, jo kūnas buvo kaip nulietas, ištreniruoti krūtinės ir pilvo raumenys atrodė kaip iš Frazeto piešinių. Jis atkreipė dėmesį į Nildą dėl jos absurdiškų šortų ir mažyčių marškinėlių, iš po kurių kyšojo plonytė pilvo riebalų raukšlelė. Rafa nusišypsojo, ji iškart surimtėjo ir, atrodo, pasijuto nepatogiai. Jis paprašė paruošti šaltos arbatos, o ji atkirto, kad gali pasiruošti pats.

– Esi čia viešnia, – skėlė Rafa, – turi užsidirbti savo dalį.

Vos tik jam nuėjus į dušą, Nilda puolė maišyti arbatos, liepiau liautis, bet ji nesiklausė. Viską išgėrėme.

Norėjau perspėti ją, papasakoti, koks monstras yra Rafa, tačiau Nilda jau krito jam po kojomis šviesos greičiu.

Kitą dieną sugedo Rafos automobilis (koks sutapimas), taigi į mokyklą jis važiavo autobusu. Eidamas pro mus griebė Nildai už rankos ir pastatė ją ant kojų.

– Atsiknisk.

Jos akys buvo nudelbtos į grindis.

– Tik noriu tau kai ką parodyti, – pasakė Rafa.

Ji bandė ištraukti ranką, tačiau visas kūnas rodė, kad yra pasiruošusi sekti paskui mano brolį.

– Nagi, einam, – dar patempė, ir galų gale Nilda nuėjo su juo.

– Pasaugok mano vietą, – tarstelėjo ji per petį.

– Nesuk dėl to galvos, – atsakiau.

Dar prieš autobusui įsukant į 516-ąjį Nilda jau sėdėjo mano broliui ant kelių, Rafos ranka buvo taip giliai jai po sijonu, kad atrodė, lyg atliktų kokią chirurginę operaciją. Išlipant iš autobuso Rafa pasivedė mane į šoną ir prikišo savo pirštus man prie nosies.

– Pauostyk, – pasakė, – štai kas blogai su moterimis.

Tą dieną nebuvo įmanoma prisiartinti prie Nildos. Ji atmetė plaukus ir išdidžiai triumfavo. Net baltosios mergytės buvo girdėjusios apie mano pernelyg raumeningą beveik dvyliktoką brolį ir juo žavėjosi. Nilda sėdėjo kitame pietų stalo gale ir kažką šnabždėjosi su merginomis, mes su draugais valgėme šūdinus sumuštinius ir kalbėjomės apie X-menus (tai buvo dar tie laikai, kai kalbėti apie X-menus buvo visai normalu). Kad ir kaip nesinorėtų, tenka pripažinti siaubingą, bet akivaizdžią tiesą: visos dėmesio vertos mergos veržėsi pas gimnazistus kaip uodai į šviesą, ir ne mūsų, jaunėlių, jėgoms buvo ką nors pakeisti. Vienas mano draugų – José Negrón, kitaip Jonas Juodis, – priėmė visą šitą Nildos reikalą itin jautriai, manė, kad turėjo su ja rimtų šansų. Iškart po to, kai Nilda grįžo iš globos namų, Juodis laikydavo jos ranką autobuse, ir nors Nilda susitikinėdavo su kitais, jis niekada nepamiršdavo to specialaus judviejų ryšio.

Buvau rūsyje, kai trečiąją naktį jie tai padarė. Tą pirmą kartą nė vienas neišleido jokio garso.

Jie susitikinėjo visą vasarą, nepamenu, kad kas svarbaus būtų įvykę per tą laiką. Su savo apgailėtina gauja kopdavome į Morgan Kriką ir maudėmės vandenyje, persismelkusiame sąvartyno kvapo; kaip tik tuo metu prasidėjo mūsų eksperimentai su alkoholiu, Juodis vogdavo butelius iš tėvo barelio, o tada tuštindavome juos ant sūpynių už namo. Dėl karščio ir dėl to keisto jausmo, kuris labai dažnai užguldavo krūtinę, tiesiog sėdėdavau namuose su broliu ir Nilda. Rafa visą laiką būdavo pavargęs ir išblyškęs: buvo dienų klausimas, kada tai nutiks. Sakydavau:

– Pasižiūrėk į save, baltasis vaike.

O jis atkirsdavo:

– Pats pasižiūrėk, juodas šlykštus nigeri.

Jam nesinorėjo nieko daryti, be to, automobilis irgi visiškai subyrėjo, tad dažniausiai tiesiog sėdėdavome oro kondicionieriaus vėsinamame kambaryje ir žiūrėdavome televizorių. Rafa nusprendė, kad negrįš į mokyklą, jo perkalbėti neįstengė nė sielvartaujanti motina, kuri kasdien po penkis kartus bandydavo įkrėsti jam proto. Rafa buvo nepajudinamas. Mokslai niekada nebuvo jo stiprioji pusė, o po to, kai tėvukas paliko mus dėl dvidešimt penkerių metų pupos, Rafa nusprendė, kad nebėra jokios prasmės apsimetinėti.

– Norėčiau išvažiuoti į ilgą kelionę, pamatyti Kaliforniją prieš jai nuskęstant vandenyne.

– Kalifornija.

– Jo, Kalifornija. Nigeris ten gali kaip reikiant pasidraskyti.

– Ir aš norėčiau, – įsiterpė Nilda, bet Rafa jai nieko neatsakė, tik užsimerkė, galėjai matyti kaip stipriai jam skauda.

Retai tesikalbėjome apie tėvą. Paprasčiausiai džiaugiausi, kad nebegaunu į šikną, bet kai pačioje Paskutinio Didžiojo Dingimo pradžioje paklausiau Rafos, kur, jo galva, gali būti tėvas, tas atrėžė:

– Lyg man rūpėtų.

Pokalbio pabaiga. Pasaulis be pabaigos.

Tomis dienomis, kai būdavo taip nuobodu, kad nigeriai jau visai eidavo iš proto, traukdavome į baseiną, kur mus įleisdavo nemokamai, nes Rafa pažinojo vieną gelbėtoją. Aš plaukiodavau, o Nilda traukdavo į žygius aplink baseiną vien tam, kad galėtų pasirodyti įsispraudusi į savo ankštą bikinį. Rafa drybsodavo pavėsyje ir viską stebėdavo. Kartais pasikviesdavo mane ir kurį laiką sėdėdavome kartu, jis užsimerkdavo, o aš žiūrėdavau, kaip nuo mano baltų kojų džiūsta vanduo, tada liepdavo grįžti į baseiną. Kai Nilda baigdavo savo žygį, atsiklaupdavo šalia Rafos, o jis ilgai ją bučiuodavo bėgiodamas rankomis per nugarą. „Nėra nieko geresnio už penkiolikmetę barškinti tinkamame kūne“, – sakė tos rankos ar bent jau man taip atrodė.

Juodis juos visą laiką stebėdavo.

– Kokia puiki, mielai laižyčiau jos šiknaskylę ir paskui viską pasakočiau jums, nigeriai, – sakydavo.

Gal ir galvočiau, kad tiedu labai mieli, jei nebūčiau žinojęs, kas Rafa per vienas. Jis galėjo atrodyti enamorao⁵⁹, tačiau orbitoje be Nildos visada sukosi dar bent kelios išprotėjusios mergos. Pavyzdžiui, ta baltoji šiukšlė iš Sajerevilio arba juodukė iš Amsterdamo kaimo, kuri kartais likdavo nakvoti. Kai jie dulkindavosi, garsas primindavo krovininį traukinį. Niekaip negaliu prisiminti, kuo ji vardu, tačiau vis dar matau, kaip nuo cheminio šukavimo išsipūtusi galva švyti nakties prieblandoje.

Rugpjūtį Rafa metė darbą kilimų fabrike, sakė, kad jaučiasi pernelyg pavargęs. Kartais rytais jam taip skaudėdavo kojų kaulus, kad nepajėgdavo iš karto pakilti iš lovos.

– Romėnai sutrupindavo tokias metalinėmis kuokomis, – pasakiau masažuodamas jo blauzdas, – skausmas iškart tave nužudytų.

– Puiku, pralinksmink mane, sušiktas šunsnuki.

Vieną dieną Mami nuvežė jį į ligoninę pasitikrinti, kai grįžo, radau sėdinčius ant sofos, žiūrėjo televiziją, lyg nieko nebūtų nutikę. Jie laikėsi už rankų, o Mami atrodė tokia mažutė šalia Rafos.

– Na?

– Gydytojas mano, kad man anemija, – truktelėjo pečiais Rafa.

– Anemija nėra taip jau blogai.

– Jo, – atsakė karčiai, – ačiū Dievui už „Medicaidą“⁶⁰.

Televizoriaus šviesoje jis atrodė siaubingai.

Tai buvo vasara, kada viskas, kuo tapsime, jau pradėjo sklandyti mums virš galvų. Merginos ėmė pastebėti mane; buvau neišvaizdus, bet mokėjau klausytis ir turėjau boksininko raumenis. Kitame gyvenime iš manęs gal ir būtų kas išėję – išprotėjusios novias⁶¹, darbai ir meilės jūra, tačiau čia turėjau nuo vėžio mirštantį brolį ir manęs laukiančią didelę tamsią gyvenimo dėmę – mylią juodo ledo priešaky.

Vieną naktį, likus maždaug porai savaičių iki mokslo metų pradžios, Nilda pradėjo pasakoti Rafai savo ateities planus (tikriausiai jie manė, kad miegu). Manau, net ji žinojo, kas tuoj nutiks. Klausytis Nildos pasakojimo buvo bene liūdniausias dalykas, kokį tik gali įsivaizduoti. Ji norėjo ištrūkti iš motinos namų ir atidaryti prieglaudą pabėgusiems vaikams. Ten būtų išties puiku – vieta normaliems vaikams, turintiems problemų. Tikriausiai labai jį mylėjo, nes vis kalbėjo ir kalbėjo. Žmonės dažnai pasakoja apie tokį nenutrūkstamą srautą, bet tą naktį aš tikrai jį girdėjau, tai buvo taip vientisa, viskas kovojo ir tobulai derėjo tuo pat metu. Rafa nieko nesakė. Nežinau, ar buvo panardinęs rankas Nildos plaukuose, ar ignoravo ją. Kai Nilda baigė, jis nė neištarė „oho“. Man norėjosi nusižudyti iš gėdos. Maždaug po pusvalandžio ji atsikėlė ir apsirengė. Jei būtų galėjusi mane matyti, būtų supratusi, kokia graži man atrodė. Įšoko į kelnes ir užsitraukė jas vienu judesiu, įtraukė pilvą, kol sagstėsi sagas.

– Iki greito, – pasakė.

– Mhm, – atsakė jis.

Kai Nilda išėjo, Rafa įsijungė radiją ir pradėjo daužyti kriaušę. Lioviausi apsimetinėjęs, kad miegu. Atsisėdau ir įsistebeilijau į jį.

– Susipykot ar ką?

– Ne, – papurtė galvą.

– Kodėl ji išėjo?

Atsisėdo ant mano lovos krašto. Jo krūtinė prakaitavo.

– Nes turėjo išeiti.

– Bet kur ji eis?

– Nežinau, – jis labai švelniai uždėjo delną man ant veido, – ko nežiūri savų reikalų?

Po savaitės Rafa jau susitikinėjo su kažkokia kita mergina. Ji buvo iš Trinidado, coco pañyol⁶², turėjo tokį pasiutusiai nenatūralų britišką akcentą. Tada visi mes tokie buvome. Nė vienas nenorėjome būti nigeris. Nė už ką.

Manau, praėjo kokie dveji metai. Mano brolio jau nebebuvo, o aš sėkmingai yriausi visiško nukvaišimo link. Nuolat praleidinėjau pamokas, neturėjau draugų, daugiausia sėdėdavau namuose ir žiūrėdavau Univisión⁶³ arba eidavau į šiukšlyną ir iki apakimo rūkydavau mota⁶⁴, kurią šiaip jau turėjau pardavinėti. Nildai irgi ėjosi ne per geriausiai. Nors daugelis dalykų, kurie jai nutiko, neturėjo nieko bendra nei su manimi, nei su mano broliu. Dar porą kartų įsimylėjo, ypač rimtas reikalas buvo su tokiu moreno sunkvežimio vairuotoju, kuris nusivežė ją į Manalapaną ir metė vasaros pabaigoje. Turėjau važiuoti pasiimti. Namas atrodė it dėžutė su penkiasdešimties centų vertės veja ir absoliučiai jokio žavesio. Nilda elgėsi lyg kokia itališka kalė, pasiūlė man pačiulpti automobilyje, uždėjau delną jai ant rankos ir liepiau liautis. Grįžusi atgal vėl pradėjo tampytis su įvairiais nigeriais, idiotais, atsikrausčiusiais čia iš miesto. Tie bičai buvo gryna bėda, jų merginos keletą kartų sumušė Nildą, darbelis atliktas Briksičio⁶⁵ stiliumi – išmušė du apatinius priekinius dantis. Kurį laiką epizodiškai lankė mokyklą, kol buvo paskirtas mokymas namuose ir ji galutinai iškrito.

Kai buvau vienuoliktoje klasėje, Nilda ėmėsi išnešioti laikraščius, kad užsidirbtų šiek tiek pinigų, nes nemažai laiko leidau gatvėje, vis matydavau ją tai šen, tai ten. Draskė širdį. Ji dar nebuvo nusiritusi iki žemiausio lygio, tačiau judėjo to link dideliu greičiu. Kai prasilenkdavome, ji visada nusišypsodavo ir pasisveikindavo. Buvo pradedanti priaugti svorio, nusikirpo plaukus, ir dabar jos mėnulio formos veidas atrodė toks sunkus ir vienišas. Visada paklausdavau, kaip jai sekasi, ir pasiūlydavau cigarečių, kai turėdavau. Ji, kaip ir kelios kitos Rafos merginos, atėjo į laidotuves. Segėjo sijoną, kuriuo, atrodė, dar bandė jam kažką įrodyti. Pabučiavo motiną, tačiau ta jos neatpažino. Pakeliui namo turėjau paaiškinti Mami, kas tokia Nilda, tačiau motina teprisiminė, kad ji ta, kuri skaniai kvepėdavo. Kol Mami nepasakė, niekada apie tai nepagalvojau.

Tai truko vos vieną vasarą ir Nilda nebuvo kuo nors ypatinga, tai koks čia reikalas? Jo nebėra, jo nebėra, jo nebėra. Man dvidešimt treji, skalbiuosi drabužius mažyčiame prekybos centre Ernstono gatvėje. Ji irgi čia, lanksto savo skalbinius, šypsosi, matyti skylė išmuštų dantų vietoje.

– Nemažai laiko praėjo, ką, Juniorai?

– Keletas metų, – atsakau lankstydamas baltus skalbinius.

Danguje nematyti kirų, mama laukia manęs namuose su vakariene. Prieš šešis mėnesius mums žiūrint televizorių motina pasakė:

– Manau, man jau metas palikti šitą vietą.

Nilda paklausia:

– Tu išsikraustei, ar kaip?

– Tik dirbau, – papurtau galvą.

Dieve, kiek laiko praėjo. Tai, ką ji daro su drabužiais, magiška, viskas taip tvarkinga, dailu, viskas gulasi į savo vietas. Prie lankstymo stalų stovi dar keturi žmonės, nusigyvenę nigeriai su kojinėmis iki kelių ir snapeliais nuo saulės, palyginti su Nilda, atrodo visiški lunatikai. Ji papurto galvą ir nusišypso.

– Tavo brolis, – sako.

– Rafa.

Ji rodo pirštu į mane, Rafa visada taip darydavo.

– Kartais ilgiuosi jo.

– Aš taip pat, buvo toks geras man, – palinksi galva Nilda.

Mano veidu tikriausiai perbėgo abejonė, nes Nilda liovėsi kračiusi rankšluosčius ir perskverbė mane žvilgsniu.

– Jis tikrai gerai su manimi elgėsi.

– Nilda.

– Jis miegodavo paskandinęs veidą mano plaukuose, sakydavo, kad taip jaučiasi saugus.

Ką dar galime pasakyti? Ji baigia lankstyti skalbinius, palaikau duris. Vietiniai stebi mus išeinančius. Einame atgal per senąjį rajoną, pilni maišai drabužių lėtina mūsų žingsnius. Londono terasa gerokai pasikeitė, kai uždarė sąvartyną. Išaugo nuomos kainos, pakvaišę pietų azijiečiai ir baltieji apsigyveno butuose, tačiau mūsiškiai vaikai vis dar leidžia laiką gatvėse ir verandose.

Nilda žiūri po kojomis, lyg bijotų parkristi. Mano širdis daužosi, galvoju: „Galėtume bet ką padaryti. Galėtume susituokti. Galėtume išvažiuoti į vakarinę pakrantę. Galėtume viską pradėti iš naujo.“ Viskas įmanoma, tačiau ilgą laiką nė vienas nepratariame žodžio, akimirka baigiasi, ir grįžtame į realybę.

– Prisimeni tą dieną, kai susitikom? – paklausia Nilda.

Palinksiu galva.

– Norėjai žaisti beisbolą.

– Buvo vasara, – sakau, – tu dėvėjai berankovius marškinėlius.

– Liepei mane užsivilkti marškinius, jei noriu žaisti tavo komandoje. Prisimeni?

– Prisimenu.

Niekada daugiau nebesikalbėjome. Po poros metų išvykau į koledžą, velniai žino, kur pasidėjo ji.

Alma

Tu, juniorai, turi merginą vardu Alma. Jos kaklas ilgas ir švelnus it kumelės, o didelis dominikietiškas užpakalis, atrodo, tęsiasi dar keturias dimensijas už džinsų. Toks užpakalis galėtų išvesti mėnulį iš orbitos. Niekada jo nemėgo, kol nesutiko tavęs. Nėra dienos, kada nenorėtum prispausti savo veido prie to pasturgalio ar atkąsti gabalėlio sausgyslės, dailiai išryškėjančios jos kakle. Dievini, kaip ji dreba, kai kandžioji, kaip kovoja su tavimi tomis laibomis rankomis.

Alma studijuoja „Mason Gross“ menų universitete, ji viena tų „Sonic Youth“ komiksus skaitančių alterlatinas⁶⁶, be kurių tikriausiai niekada nebūtum praradęs nekaltybės. Užaugo Hobaukene, lotynų amerikiečių bendruomenės dalyje, kurios širdis sudegė dar aštuoniasdešimtaisiais, užsiliepsnojus bendrabučiams. Ji praleido bene kiekvieną savo paauglystės dieną žemutiniame Ist Saide, manė, kad ten visada bus jos namai, tačiau tada Niujorko universitetas ir Kolumbija pasakė nyet⁶⁷, ir jai teko išvykti dar toliau nei iki šiol. Šiuo metu Alma išgyvena tapymo periodą, visi jos vaizduojami žmonės yra dumblo spalvos ir atrodo, lyg ką tik ištraukti iš ežero dugno. Paskutiniame jos paveiksle įamžintas tu, besikūprinantis priešais pagrindines duris, vienintelis atpažįstamas dalykas – tavo piktas žvilgsnis, sakantis „turėjau sušiktą trečiojo pasaulio vaikystę, ir šitas požiūris yra viskas, ką turiu“. Ji pridėjo tau milžinišką dilbį. „Juk sakiau, kad dar išryškinsiu raumenis.“ Paskutines pora savaičių, kai pagaliau atšilo, Alma atsisakė juodos spalvos ir ėmė dėvėti tas niekines sukneles, pasiūtas iš popierinių rankšluosčių; jai nurengti pakaktų stipresnio vėjo gūsio. Sako, kad daro tai dėl tavęs: „bandau susigrąžinti savo dominikietišką paveldą“ (tai nėra visiškas melas – ji net mokosi ispanų, kad galėtų daugiau padėti tavo mamai). Kai matai ją sklendžiančią gatve, tiksliai žinai, ką galvoja kiekvienas praeinantis nigeris, nes ir pats tą galvoji.

Alma yra liauna it nendrė, tu – nuo steroidų priklausomas mulas; Alma dievina vairavimą, tu – knygas; Alma turi „Saturną“, tu – nė vieno baudos taško; Almos nagai yra pernelyg purvini, kad galėtų virti, tavo spagečiai su vištiena – patys geriausi pasaulyje. Esate tokie skirtingi – ji nepatenkinta varto akis kaskart, kai įjungi žinias, ir sako, kad negali pakęsti politikos. Ji nė nemano esanti ispanų kilmės. Giriasi savo draugėms, kad esi radikalas ir tikras dominikietis (nors pagal Plátano⁶⁸ indeksą toks nesiskaitytum, nes Alma vos trečia Latina, su kuria susitikinėji). Giriesi savo bičams, kad ji turi daugiau muzikos albumų nei bet kuris jų ir kad ji šūkauja siaubingus tik baltosioms mergoms tinkančius dalykus, kai dulkinatės. Ji pasiryžusi nuotykiams lovoje labiau nei bet kuri kita tavo turėtų merginų; per pirmąjį pasimatymą ji paklausė, ar norėtum baigti ant jos papų arba veido. Tikriausiai per berniukų mokymus negavai kažkurios atmintinės, nes tavo atsakymas buvo: „…Kad gal ne.“ Bent kartą per savaitę ji atsiklaupia prieš tave ant kelių ir, viena ranka tampydama tamsius spenelius, žaidžia su savimi, neleisdama tau prisiliesti. Jos pirštai spurda savame minkštime, o veidas atrodo toks pasiutusiai laimingas. Ji mėgsta nešvankiai kalbėti, šnabžda: „tau patinka stebėti mane, patinka klausytis, kai pasiekiu orgazmą“, kai baigia, ji išleidžia tokią visa griaunančią dejonę ir tik tada, lipniais pirštais perbėgusi per krūtinę, leidžia ją apkabinti.

Taip – čia toks „priešingybės traukia“ reikalas, „puikus seksas“ reikalas, „nereikia galvoti“ reikalas. Tai nuostabu! Nuostabu! Kol vieną dieną Alma sužino, kad dulkini tokią dailią pirmakursę Laksmę, perskaito apie tai tavo dienoraštyje. (O taip, ji turėjo įtarimų.) Ji laukia tavęs ant laiptų, o kai privažiuoji su jos „Saturnu“ ir pastebi, kad rankose laiko dienoraštį, širdis ima daužytis it storas banditas, įkliuvęs į budelio spąstus. Neskubėdamas išjungi variklį. Tave parbloškia vandenyno dydžio liūdesys. Liūdesys dėl to, kad tave pagavo ir kad žinai, jog ji niekada neatleis. Spoksai į jos neįtikėtinas kojas ir į tą dar labiau neįtikėtiną pópola tarp jų, kurią taip nepastoviai mylėjai pastaruosius aštuonis mėnesius. Tik kai ji ima artėti įniršusiu žingsniu, išlipi iš automobilio. Skrieji per kiemą varomas paskutinių nežmoniško begėdiškumo garų.

– Ei, muñeca⁶⁹, – sakai išsisukinėdamas nuo pabaigos. Kai ji pradeda klykti, paklausi:

– Brangioji, nejaugi tai svarbu?

Ji tave vadina:

bybčiulpiu panku močkrušiu apsimetėliu dominikiečiu

Ji teigia:

tavo mažas pimpalas jokio pimpalo o baisiausia, kad mėgsti apšepusią indišką putę.

(Bandai pasakyti, kad ji neteisi, nes Laksmė yra iš Gajanos, bet Alma nesiklauso.)

Užuot nuleidęs galvą ir susidorojęs su visu šituo kaip vyras, paimi dienoraštį, lyg laikytum prišiktas sauskelnes ar naudotą prezervatyvą. Užmeti akį į ją nuliūdinusias vietas. Tada pasižiūri į Almą ir nusišypsai šypsena, kurią tavo veidmainiškas snukis prisimins iki grabo lentos.

– Mažyte, – sakai, – mažyte, tai dalis romano, kurį rašau.

Štai taip tu ją prarandi.