Kitabı oku: «Kas teisybė – tai ne melas», sayfa 6

Jisai pakėlęs galvą pamatė, kad už keliasdešimts žingsnių Šimienė ant vieškelio, rodos, ką grumdo, turbūt stengėsi atsistoti.

Šimui išrodė tai labai gražu; jisai atsiminęs jos „unarą, ” pradėjo juokauti. Jam aukštienykam gulėti buvo labai smagu. Kada Šimienė vis rėkė: „Tu neprieteliau, ką tu padarei!”. Jisai žiūrėdamas į bričkos galą užgiedojo:

 
O dušia žmogaus negal žinoti
Kada reiks iš kūno jai išeiti…
 

Buvo sykiu graudu ir juokai.

Brička, juodu išmetusi, dabar aukštai savo galą iškėlus, tarytum juokės iš juodviejų.

Kaip toliau Šimams ėjosi aš nepasakosiu, da ko gero, galiu pameluoti, nes tikrai, kad aš mažiau už skaitytoją žinau, kaip kartais Šimams gali atsitikti. Užtaigi ant šito netikėto ir ypatingo atsitikimo aš užraukiu savo pasaką.

Kas kaltas?

O jaunyste, argi gali tave užmiršti! Kas vakar buvo vos pamenu, bet kas tuomet dėjosi – tai ne Aguonos grūdo nepamiršau.

Bet nieko aš taip gerai nepamenu, kaip senąją Raulienę, ką gyveno Pajūrėje. O, tai senė, žinotum4te, buvo! Kokios pievos, gyvuliai koki buvo, o trobas kokias pasistatė! Iš lenkų žemės meisteriai dirbę.

Paties Raulo aš nepažinojau. Sako, da jaunas apjekęs¹³³ ir nepoilgam numiręs. Žmones zaunijo¹³⁴, buk jam niekas nesisekę. Ar bitės, ar gyvulys koks, būdavo, kur išbėgs, tai ir dingsta. Gal, jau taip jam buvo Dievo duota; ar gal tai ir nuo ko kito: pikti žmonės, žinote, neduok Dieve!

Taigi pasakoja, kaip Raulą palaidoję, jauna našlė nenuleidusi rankų, kaip kita būtų padariusi, bet ėmusis už gaspadorystės; tai Dievas jai ir davė: prasimanė gyvulėlių, užvedė avilyną, prisipirko ganyklos ir žemės, o paskui įsistatė ir trobas, kokių niekur nebuvo. Ir tai vis darė dėl savo vaikučių.

– Aš jiem turiu būti motina ir tėvas – kalbėdavo ji.

O vaikučių buvo tik dvejetas: dvi dukrelės – Mariuka ir Onytė, abi kaip paukštelės. O kokios darbininkės! Ar verpt, ar siūt, ar aust – nieks taip negalėjo.

Bet štai koksai dalykas: gyveno šalia jaunas bernelis, aukštas gražus skaistaveidis Jonas. Ir pamylėjo Mariuka Joną, o Jonas Mariuką. Viens be kito negali būti. Būdavo, pasirodys ant dangaus žvaigždutės, užtekės mėnuo, Mariuka išeis iš svirno – žiūrai – jau ir darželyj: tiktai bučiuojasi, viens kitam ant kaklo kabinėjasi.

– Joneli, ko gi tu taip liūdi pasakyki!…

– O Maryte tu mano! Gal aš tik be reikalo tavo jaunystę sunaikinsiu… Vienas aš be tėvo, be motinos, neturiu nieko!… O tu, Maryte… – ir jis negali kalbėti, ašaros rieda per veidus – Mergele, pamesk, nemylėk tu manęs!…

– Tu mane užsimanysi, pamesi, o aš tavęs niekados – ištarė ji ir taip prisiglaudė prie jo, kaip lapelis prie širdies.

– Ne, aš tavęs, Mariute, nepamesiu – tegul bus Dievo valia! – suriko Jonas ir bučiavosi iki neprašvito. O žvaigždės, vis šviete ant jųjų. O kad kas galėtų paskaityti, kas ant jų parašyta …

Burkuoja mūsų karveliai, o tuo tarpu važiuoja piršliai iš tolymos šalies, kuo tik ne iš pat lenkų puses… Perša Mariukai našlį, turtingą be galo…

– O kaip Dievas jus atnešė į mūsų kraštą? – klausia senoji.

– Vai išgirdome, mamute, begiedant paukštelę, lakštingalėlę – ir pradėjo pasakoti, kaip senis Mikita liko našlys, kaip nuo tų meisterių, ką dirbo pas jį, dažinojo apie Mariuką, ir štai dabar jie atvažiavo.

– Ieškokit dovanų – sako – tenai šimtai arklių, tūkstančiai galvijų, avių be skaitliaus, o pats jaunikis – našlys bevaikis!

Senoji džiaugiasi.

– Eik – sako – dukrele, parodyk, ko tu ten turi priverpus, priaudus!

Mariuka kaip puls į kojas:

– Motinėle, mano motinėle, negirdyki manęs! Velik peilį į širdį įsmeik – lengviau bus.

Senoji, rodos, nė negirdi.

– Ką tu žinai – sako – tu da jauna. Argi aš tau ne motina. Eik, atneški dovanas!

Privertė, nuleido dukterį už našlio.

*

Po vestuvių, senis paemė jaunają pas save. Turtu neėme nė trupinio.

– Kam man sako, dalis tavo ir kraitis, kad mano paties skrynia pinigų.

Parvažiavo. Vaikščioja Mariuka naujuose namuose kaip ir nesava. Daugiau nieko kaip tik apie vieną Joną vis mislija. O senis ką pasakys, ar padarys – vis ant vėjo. Vieną nedėlios dieną sėdi šitai juodu sau: viens žiūri į vieną pusę, kitas į kitą, nė žodelio. Štai į kiemą įeina juodai apsitaisęs jaunas vyrukas. Pagarbino.

– Iš kur tu, vaikine – klausia senis: kur eini?

– Žemaitis – sako – einu bernauti¹³⁵ .

– Tai eik pas mane.

– Gerai.

– O algos kiek nori?

– Kiek kitiems, sako, tiek ir man duokit.

– Gerai. Tai prašom į vidų.

Pasakė senis ir iškuprino pas žydą. Matė jis savo bėdą ir mislijo arielka ją užpilti: beveik kasdien pasigerdavo.

O namie raiboji gegelė¹³⁶ nesava vaikščioja.

– Jonuti, širdele, pameski tn mus, pameski, neplėšyk man širdį!

Jis kepurę į ranką.

– Eisiu – sako – eisiu, į Nemuną pulsiu…

Ji jį už rankos.

– Ne, nereikia, nereikia arba paimki ir mane!

Liko abudu, apsikabino, tyli ir verkia.

– O kodėl tavo taip pamėlynavusios akys? – klausia jisai ir verkdamas vėl ją bučiuoja.

– O, Jonuti, argi tu žinai, kaip jis mane muša!… Ach, kaip jis mane muša, muša… Tu negirdėjai?..

– Girdėjau, sesele tu mano, girdėjau. Pardaviau namus ir lauką, o pats čionai atėjau. Sakau, pasisiūlysiu jiem per berną, ir neduosiu mindžioti savo žiedelio. Aš tavęs neduosiu!

Kalba taip ir bučiuoja. O čia senis iš karčemos girtas girtas! Ir tiesiok prie pačios.

– O kodėl tu manęs nemyli, ką? Tu šiokia, tu tokia!

Ji tyli.

– Kodėl tu manęs nemyli, aš tavęs klausiu.

Ji vis tyli.

Hi!! Užsimojo kirviu ir taiko jai į galvą, o Jonas čiupt jam už rankos:

– Sustok!

Senis pakėlė riksmą. Norėjo kirviu mesti. Kirvis nusmuko nuo koto ir tiesiok jam pačam į smilkinį. Akies mirksnyj puolė ir negyvas.

*

Joną surišo ir į kalinį pasodino. Parodė, kad jis senį nukirtęs. Mariuka, tarytum, be proto. Nieko nedirba, sėdi pas langą ir laukia. Ar nematyt jos Jonelio? Kur dingo jaunas bernelis? O jis dingo garsiam mieste: kalinyje ant rankų ir kojų nešiojo sunkius pančius. Mėnesiui praslinkus jį palaidojo.

Nesykį pasakojo apie tai senis sargas, ką prižiūri arestantus:

– Ateinu, sako, vieną kartą anksti nedėlios rytą, o jis guli ant lovos, rankas sudėjęs ant krūtinės.

Jis ilgai, ilgai į mane žiūrėjo: „Sergu, dėduk!” – ir pagriebė mane už rankos: „Ar, sako, nieks nuo mūs nebuvo?”. „Nieks” – sakau. O jis jau net užmiršo kur jo tėviškė. O kad jo mylimoji iš galvos išėjo, jis galbūt taipgi nežinojo. Kaip jį suėmė, buvo suvis be nomonės.

– Aš, dėduk, senio nenukirtau – sako jis – nors jūs vieni; tikėkit, kad aš už tai suvis nekaltas.

Patraukiau pečiais, o jis kaip pradės verkti: „Dieve, mano Dieve! sako – kokia skaudi rykšte mane plaka!”…

– Tylėk, sakau, vaikeli, tylėk, nerūstink Dievo! Jisai, dangaus Tėvas, padės tau.

– Ach, jau gana! – sako ir akis užsidengė. O paskui vėl atsigręžęs į mane:

– Aš, sako, dėduk, norėčiau per langelį pažiūrėti!

Nuvedžiau aš jį pas langelį. Nuo ten toli buvo matyti, iki pačiam kalnui, ką žaliavo toli, toli už miesto. O jis žiūri, tėmijasi, o paskui, kaip pripuls prie geležinių virbalų ir kaip pradės verkti. Jau nežinau, kaip tie virbalai netruko: „Einu, sako”. Ir da kartą žvilgtelėjo į savo kalnus, pripuolė prie šaltos geležies ir užgeso ant amžių…

– Jonai! – šaukiu – Joniu! O jisai… jisai griuvo ant manęs, kaip medis parlaužtas.

Taip ne kartą pasakojo senis sargas, o ašaros, kaip žirniai, jam per veidus ritasi.

*

Greitai parėjo garsas ir į Pajūrę. Senoji parvežė savo dukterį namon. Bet kas iš to, kad ji ir savo motinos nepažino. Kas tu per viena? – vis klausia.

– Juk aš, vaikeli, tavo motina! – sako senoji, šluostydama kruvinas ašaras.

Ji tiktai galvą linguoja. „Ne, tu man ne motina, sako, argi tu man motina?”.

Vieną nedėlios rytą anksti – anksti Mariuka pakilus, nusiprausė, susišukavo ir pasirengė kaip į bažnyčią: gražiai; gražiai, net galvą apsikaišė.

O senoji jau pasimeldė. Viešpats mielaširdingas, gal, atleis jos kaltes! O Motina Dievo, gal susimylės ant jos nelaimingo vaikelio.

O Mariuka, parpuolus ant kelių prieš paveikslą Motinos švenčiausios, tarytum, aniuolas, meldžiasi. Saulutė apšvietė jos gražų skaistų veidą. Ji ištiesė ranką į motiną: „Motinėle! Pulki ir tu ant kelių ir kalbėk man: „Tėve mūsų!” o aš paskui kalbėsiu”.

Senoji atsiklaupė prieš paveikslą ir pradėjo kalbėti maldą prie Motinos švenč., paskui „šventas Dieve,” o ji paskui motiną taip aiškiai, taip dievobaimingai kalba. Tiktai ant „Tėve mūsų” suklupo.

– Mama! – suriko ji, rodydama į langą – mama, žiūrėki, mamyte!

– Vaikeli, kas tau? Ant lango nėra nieko. Mariute, ant lango, kvietkos, tavo kvietkos…

– Kvietkos, o tarp kvietkų mano Jonelis. Žiūrėki, žiūrėki, mamyte, kaip jis mane šaukia! O koks jis gražus! Ach, koks gražus, mamyte, koks skaistus veidas… Ant kaktos žvaigždutė; žiūrėk, mamyte, ar ne žvaigždutė?…

– Vaikeli! mano vaikeli, kas tau darosi? Tenai nėra nieko. O Viešpatie!…

– Ach! – suriko ji, griebdamasi už krūtinės: einu, Joneli, einu!… ir sukrito ant motinos kelių…

Po dviejų metų ištekėjo ir Onyte. O kokia graži mergaitė pasidarė, brolyti mano! Senoji jau jos nevertė. Eik, sako, už ko pati nori.

Tai mat kaip dabar senoji kalbėjo, o Onytė išsirinko sau vyrą, žinomą visame valsčiuje kalvį. Ir kas per kalvis! Kokius peilius, kirvius dirbo, tai niekur ant svieto nerasi tokių. O andai sakė, kad ketinęs nukalti ant Jono kapo kryžių, kokio da ant svieto nebuvo… Tegul jam Dievas padeda!