Kitabı oku: «Sodžiaus mokykloj», sayfa 2

Pagliaus liepė paskaityti da iš rusiško. Tuo pačiam kampe vienas pakilęs pradėjo skaityti: „Zil, bil u babuška sierenki kožli, ot kak, ot kak, sierinki kozlika”. Vaitas išgirdęs tokią kalbą, nusišypsojo. Moterys nieko nesuprasdamos, lyg žąsys galvas pakreipusios, klausė. Ant galo mokytojas pabaigė klausęs; priėjęs prie vaito papraše, kad vaikams dovanas išdalintų. Vaitas pradėjo dalinti. Vaikai paskui vienas kitą iš suolų pradėjo grūstis; kiekvienas priėjęs abiem rankom griebia knygą, ant daikto pamindžikavęs ir grindis kojom pašiūravęs⁷ greit vėl sprūsta ant vietos. Išdalinus dovanas, mokytojas prakalbėjo į savo mokintinius: „Šiandien, vaikai, pasibaigė mokslo metai; dabar galėsite pasilsėti; neužmirškite tiktai, ką išmokote ir nesutingėkite. Vieni mokinotės labai gerai ir už taigi padarėte savo tėvams didelį džiaugsmą, kiti, kad ir tingėjote, bet šimet visus apdovanojau. Tikiuosi kad kitąmet nė viens netingėsite; kada reiks vėl susirinkti, jums bus užsakyta per bažnyčią, o dabar padainuosime „vilką”⁸ .

Tuojaus visi vaikai pasirengė dainuoti ir mostelėjus mokytojui visi užtraukė: „ganau aveles pagiriais, atbėga „vilkas” patvoriais; aveles išvaikė, vilneles išdraike po laukus, po laukus”. Padainavę „vilką”, visi sustojo, persižegnojo ir užgiedojo vakarinę maldą; pabaigus už vienas kito puolė per duris laukan ir tuojaus jų pilnas kaimas pasklido.

II

Mokykloj liko tik vieni senieji. Mokytojas palypėjęs nukabino nuo sienos ciesorių ir įspraudė į šepą. Tuo ant stalo suvažiavo moterų sūriai ir virintoji. Moters viena po kitai jau ir susisėdo į ratelį ir klegėdamos šnapsuojasi. Seniai pakol da tik pypkes krapšto ir aplink moteris tupčiodami juokauja. Mikas, iš kampo pakilęs atsiliepė: „Ar tu girdėjai, vyruti, ana jau bobos šiltąją ragauja, na tik priimkite ir mus į kompaniją”.

– Mes šiandien su seniais nesusidedame⁹ – atsakė moters.

– Mikai, ką tu čia su toms boboms – pasakė Baltrus – eik pasakyki Šmuilai, tegul atneša dešimtį butelių bivaro¹⁰”.

Kaip bematant žydas įniogė rečką butelių ir sustatė ant stalo. Ir seniai tuojau susėdo į kelis ratelius ir šnekučiuodami pradėjo gerti. Mokytojas tarp visų maišėsi: moters prisitraukdamos virintąją siūle, o seniai alaus. Mikas pypkę į nagą kratydamas ir turbūt nelabai alų mėgdams, pasakė:

– Na ką mes čia, vyručiai, su tuo brudu terliosimos, pašaukite velyk karčiosios¹¹ .

Žydas, kursai vis jau priemenėje stovėjo, pakniopštom atlėkė su buteliu:

– Čia tai kas kita, tai nors nurėžia, o ką ta buiza¹², tai čia man šioks gėrims.

– Na sveiks, pon daraktoriau, išsigersiva mudu – pasakė Baltrus – gerai mūsų vaikus išmokini, kad tau Ponas Dievas gerą pačią suteiktų.

– Tai kaipgi – atsakė mokytojas: argi man jau ne garbė, kad tavo arba kito vaikas išeis į mokytus žmones?

– Tai, pons, kas jau dabar nemokytas – pasakė Baltrus: Dievas žino, kas jau ir bus: dabar visas svietas mokytas – visi piemens su kiaulėms maskoliškai¹³ šneka.

– Tai, Baltrau, aš iš tikrųjų, o tu juokiesi. Ar gi jau tu nenorėtum, kad tavo vaikai būtų mokyti? Ar negražu būtų, kad jie pabaigtų gimnaziją, išeitų paskui da ir aukštesnius mokslus…

– O paskui – pertraukė Baltras – šunų šukuoti… Mokytojas nusišypsojo.

– Gerai tu, sako Baltrau, moki juokauti; bet šiaip ar taip, ar tie mūsų mokyti žmonės šunis šukuoja, ar ką daro, o man jų gaila. Gaila dėl to, kad aš gerai žinau, kiek jiems reikėjo vargo pamatyti, kiek šalčio ir bado iškęsti, kad paskui, kaip tu sakai, eiti šunų šukuoti. Gaila man jų dėl to, kad jūs apie juos neteisingai manote: jūs jų nežinia už ką nekenčiate. Štai Baltrus išsitarė, kad jie einą šunų šukuoti; teisybė, tai juokai ir aš nusijuokiau, bet man drauge ir graudu pasidarė: juk aš žinau, kad jie išėję mokslus neužmiršta savo krašto, savo žmonių, kaip kas gali, rūpinasi apie jų gerą: viens parašo apie šventuosius, dievobaimingą žmogaus gyvenimą, kitas apie bites, mėšlus, gaspadorystę, apie visą Dievo sutvėrimą, trečias vėla sudeda kokią gražią giesmę, dainą arba pasaką.