Kitabı oku: «Gerumo dienoraštis», sayfa 3

Antras skyrius

Visi už vieną, o vienas už visus.

Alexandre Dumas

Neprisimenu, ar tai buvo koks vienas ypatingas pirmadienis, ar visa serija pirmadienių, per kuriuos Londone atsidūriau pačiame gyvenimo dugne. Prisimenu tik tiek, kad sėdėjau savo ąžuolo lentomis iškaltame kabinete prie ąžuolinio darbo stalo. Visą vieną sieną užstojo metalinės knygų lentynos, ant kitos kabėjo senovinis medžioklės scenos paveikslas, kokį ir galima tikėtis pamatyti sename teisininko biure. Baltos sienos ryškiai skyrėsi nuo pilko Londono dangaus už lango. Smarkiai sumirksėjęs atsiplėšiau nuo kompiuterio ekrane blyksinčio pelės žymeklio ir pakėliau skambantį telefoną. Norėjau, kad viskas pasikeistų. Tiesiogine prasme – viskas.

Žinoma, aš dirbau Meifero rajone – Londono Beverli Hilse. Ir uždirbau neblogai, bet man visa tai neturėjo prasmės. Daug metų galvojau: jei uždirbsiu daugiau, pasieksiu daugiau, tai ir pats būsiu didesnis. Kuo didesnis – nežinojau. Nes nesvarbu, kiek nulių padidėdavo sąskaita banke, viduje aš visada jaučiausi bankrutavęs.

Apsigyvenęs Los Andžele labai stengiausi išrauti su šaknimis tą savo gyvenimo atkarpą. Keliavau. Leidau daugiau laiko su žmonėmis, o darbe – mažiau. Paskui viskas pamažu ėmė keistis.

Pradėjau dirbti prie naujo televizijos projekto. Dienos biure vis ilgėjo, vakarai namie trumpėjo. Net nebūdamas darbe vis tiek galvodavau apie darbą. Gyvenau su nešiojamuoju kompiuteriu, o jei be jo, tai visada su telefonu. Maniau, jei sėkmingai pradėsime šią televizijos laidą, viskas pasaulyje susitvarkys. Deja, nesupratau, jog vieną paviršutinišką pramogų laidą pakeičiau kita, panašia į ją. Galvojau – seku paskui savo svajonę. Stengiausi, kad viskas pasikeistų į gera. Tapau erzinančiu bendradarbiu, draugu ir partneriu.

Jei Lina paprašydavo ką nors nuveikti savaitgalį, aš būtinai pasirodydavau valandą pavėlavęs. Ji nuliūsdavo, o aš aiškindavau: „Brangioji, projektą netrukus baigsime. Prisiekiu. O tada viskas bus kitaip.“

Pasirodo, buvau teisus, nes likus dviem savaitėms iki pabaigos darbų, po kurių tikėjausi pereiti prie kitos televizijos laidos, sulaukiau skambučio: žalia šviesa užgeso, įsižiebė raudona. Laida buvo atšaukta.

Tiek valandų, tiek sunkaus darbo, pikti mano merginos balso pašto pranešimai – viskas nuėjo šuniui ant uodegos. Ten pat nugarmėjo ir mano savimeilė. Atsitvėriau nuo visų sienomis. Nesikalbėjau apie tai su Lina. Nesikėliau iš lovos. Lina išeidavo į darbą, o aš užsitraukdavau užuolaidas ir pasislėpdavau.

Kol vieną dieną ji sugrįžusi atitraukė užuolaidas ir tarė: „Gana.“ Tą dieną nuvažiavau į Holivudo bulvarą ir sutikau benamį. Tada, kaip ir tą lietingą dieną Londone, supratau: pokyčiai savaime neateina. Patys turime jų siekti.

Tris dienas važiavęs per auksinę Amerikos centrinės dalies miglą – pro saulės nutviekstus kviečių laukus, stulbinančius saulėlydžius – galop pasiekiau apsnūdusio Nebraskos miesto Leksingtono priemiesčius. Vienam Nebraskos požymiui tik-rai nebuvau pasiruošęs – tiems neaprėpiamiems kukurūzų laukams. Šitokia daugybė kukurūzų laukų! Tiek daug, kad suskaičiavęs iki šimto šešiolikos pamečiau skaičių.

Išsukęs iš greitkelio atsidūriau sename ūkininkų kelyje. Tokią Ameriką dažnai įsivaizduodavau net nežinodamas, kad ji iš tiesų egzistuoja: nesibaigiantys dirbamos žemės plotai su didelėmis raudonomis daržinėmis, aukštais vandens bokštais ir siloso šachtomis, nusėjusiomis lygų gamtovaizdį. Sustojau pasižvalgyti. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl palikau Londoną: grynas neaprėpiamo kraštovaizdžio oras, nežinomo kelionės tikslo grožis. Iš dalies dėl to palikau ir Los Andželą. Nes kad ir kaip mylėjau Liną ir branginau mūsų bendrą gyvenimą, nė kiek ne mažiau mylėjau laisvę.

Vėl atsisėdau ant motociklo – vienišas prerijų vilkas, svetimas nepažįstamame mieste, vilties netekęs vyrukas, kuriam tuoj baigsis degalai. Bet man jie nuolat baigiasi. Taip jau nutinka, kai važiuoji per pasaulį be skatiko kišenėje. Tačiau tai yra ir varomoji šio nuotykio jėga. Nežinodamas, kur šis kelias mane nuves, atsidurdavau nuostabiuose, netikėtuose, vingiuotuose keliuose. Taigi sustojau nedideliame Leksingtono miestelyje, pasiruošęs visokiems netikėtumams.

Iš karto pamačiau keletą vyrų – jie sėdėjo beveik nepadoriai didžiuliame pikape, buvo su dulkėtomis skrybėlėmis, vienas iš jų netgi kramtė tabaką. O taip, kaubojai.

– Atsiprašau, – kreipiausi į vyresnį iš jų, kai šis užtrenkė pikapo dureles. – Noriu jūsų paklausti: ar jūs kaubojai?

Nė nemirktelėjęs jis rimtai, dalykiškai atsakė:

– Taip.

Darelas vilkėjo tamsiai raudonus kaubojiškus marškinius, mūvėjo kaubojiškus džinsus, sujuostus kaubojišku diržu, ir, o varge, aš nesusiturėjęs šūktelėjau:

– Jūs netgi su kaubojiškais batais?!

(Taip, tikrai taip pasakiau.)

Žinau, tai buvo ne pats puikiausias mano prisistatymas. Bet aš turėjau seną svajonę pabūti kaubojumi, ir jei ši kelionė skirta išpildyti kitų žmonių svajonėms, neprieštarausiu, jei viena iš jų bus mano. Paklausiau vyrų, ar jie turi ūkį, o kai išgirdau, kad turi, pasiūliau savo paslaugas mainais už nakvynę.

Darelas ir jo rančos pagalbininkas Setas buvo atvykę į miestą apsipirkti. Pamaniau, jei Setas gali dirbti pagalbininku ūkyje, tai kodėl negalėčiau ir aš? Darelas atsakė taip pat ramiai kaip ir anksčiau, tarsi tokį klausimą girdėtų kasdien.

– Taip, galim susitarti.

Važiavau paskui juos greitkeliu, iš kurio įsukome į vieną vaizdingiausių kada nors mano matytų kelių. Jaučiausi lyg galvotrūkčiais įlėkęs į patį vidurį filmo „Svajonių laukas“.

Darelas iš karto supažindino mane su visais dešimt savo šeimos narių. Regis, jie nuoširdžiai džiaugėsi pažintimi su manimi. Juokdamiesi iš mano žavėjimosi kaubojiškais dalykais, tie žmonės noriai lepino mane, net aprengė kaubojiškais drabužiais, aprodė ūkį (aštuonmetė mergaitė vežiojo mane keturračiu motociklu). Spėju, kad tai, kas nutinka Nebraskoje, ten ir pasilieka, nebent sutiktumėte kokį įkyrų anglą, kuris visiems išpliurptų jūsų paslaptis.

Iš karto pasakysiu, kad nemanytumėte, jog iš anksčiau turėjau šiokių tokių įgūdžių šioje srityje: niekada gyvenime nebuvau nieko gaudęs su lasu. Niekada. Taigi kai Darelas atkišo man virvę ir paprašė sugauti vieną iš jo karvių, besiganančių gretimame lauke, truputį išsigandau. Sugauti judantį objektą? Žinoma, labai lėtai judantį, bet vis tiek! Dar blogiau už šį iššūkį buvo tai, jog supratau, kad man gali nepavykti, taigi apsikvailinčiau prieš savo naujuosius draugus.

Aš visą gyvenimą bijojau nesėkmių. Galbūt todėl nusprendžiau, jog lengviau būti juokdariu. Visi tikisi, kad juokdarys susimaus. Nusviedęs kilpavirvę ir pamatęs, jog ji nukrito vos už kelių žingsnių nuo tikslo, pajutau, kaip kvailumo kaukė apgaubia visą mano esybę. Staiga apėmė noras jokiu būdu nesusikirsti.

Darelui žengus paimti virvės, aš sustabdžiau jį:

– Ne, prašau duoti man dar vieną progą.

Giliai įkvėpęs atsikračiau juokdario kaukės, aukštai sviedžiau lasą ir šis gražiai užkrito Besei ant sprando. (Tiesą sakant, ši karvė neturėjo vardo, bet pavadinsime ją Bese – dėl būsimų kartų.)

Darelas su anūkais linksmai šūktelėjo sveikindami mane. Pamaniau tikrai nusipelnęs jų pagarbos ir žavėjimosi, bet vos po kelių minučių, pirmą kartą lipdamas ant arklio, išgirdau, kaip Setas sako vienam iš vaikų:

– Jis kaip aštuonmetis kaubojus, bet dar išmoks.

Kelias valandas šaipęsi iš manęs, Darelas su visa šeima galiausiai nusprendė, kad atėjo metas pamaitinti šį nusibalnojusį, pažemintą anglą gerais senoviškais kaubojiškais mėsainiais. Mėsainiai su sūriu? Ką gi, apie juos tai aš gerai nusimanau.

Saulei leidžiantis tolumoje, virš laukų blankstant veidrodiniam dangui, dėkojau šiai nuostabiai šeimai, kad vieną savo gyvenimo dieną paskyrė man ir parodė, kaip jie gyvena. Mums drauge sėdint vakaro tyloje supratau, jog tai ir yra geroji kaubojiško gyvenimo pusė – trumpos mielos akimirkos, iš kurių susideda gyvenimas. Didingi, svarbūs momentai ateina ir praeina. O tos malonios smulkmenos kaip tik ir turi tikrąją galią mus pakeisti.

Tą vakarą leisdamas su savo naujaisiais draugais kaubojais jutau tą ypatingą laisvę, kurią jiems teikė jų gyvenimo būdas. Kai buvau vaikas, mes dažnai skrisdavome į nedidelę Graikijos salą Chiją, iš kurios kilusi mano mama ir kurioje vis dar gyveno močiutė. Užaugęs didmiestyje nepaprastai džiaugdavausi atsidūręs saloje, kurioje mes, vaikai, jausdavomės saugūs ir galėdavome daryti ką tik užsigeidę. Tad šokinėdavome nuo uolų į vandenį, lakstydavome kaip laukiniai po kaimą. Ten leisti vasaras mėgau ne tik dėl bendraamžių draugų, angliškai kalbančių su juokingu graikišku akcentu, bet ir dėl laisvės bei galimybės susilieti su tuo kraštu. Darelas su šeima ir Setas tai patiria kasdien. Jaučiau juos turint tą artimą ryšį su žeme, pajutau jį ir pats.

Kitą rytą palikau kaubojų rančą ir patraukiau į didmiestį – Čikagos link. Mano širdis buvo kupina meilės. Praleidau vakarą Čikagoje, šiek tiek paremontavęs vėl užsiožiavusį motociklą sulaukiau puikių žinių. Laivybos kompanija elektroniniu laišku patvirtino, jog esu laukiamas laive, plauksiančiame į Europą! Po kelių dienų turėjau būti Niujorke, kad spėtume pakrauti motociklą į laivą kelionei per Atlanto vandenyną. Vis dėlto nuo Niujorko mane skyrė beveik tūkstantis trys šimtai kilometrų, tad turėjau kaip reikiant paskubėti.

Patraukiau į rytus, tiesiai per amišų⁴ kraštą. Maniau, kad iš jų bus lengviausia sulaukti pagalbos, bet kai vietinės krautuvės savininkui pasakiau apie lauke laukiančią filmavimo komandą, jis perspėjo:

– Vietiniams gyventojams nepatiks tos jūsų filmavimo kameros.

Taip ir buvo. Mano ištikima komanda, visada tyliai lūkuriuojanti kur nors netoliese, prieštaravo vienai iš pagrindinių amišų taisyklių: neturėti stabų nei dievaičių. Vis dėlto išjungus kameras viena amišų šeima pripildė mano motociklo baką degalų, o tada susiradau pastorių, kurio kukli ir maloni šeima sutiko priglausti nakčiai išvargusį purviną britą.

Kitą rytą apsirengiau tais pačiais nuskurusiais drabužiais, šiek tiek užkandau ir giliai įkvėpiau gaivaus rytmečio oro. Išties malonios akimirkos!

O tada mane sustabdė kelių policininkas.

– Suprantate, pareigūne, – ėmiau aiškinti Pensilvanijos policininkui, – aš išsiruošiau į gerumo misiją. Tik mudu su motociklu Pirmasis Gerumas. Panašiai kaip prezidentinis lėktuvas…

Jis kažką suniurnėjo.

– Na gerai. Nors draudžiama važiuoti geltonu motociklu aštuoniasdešimt trijų kilometrų per valandą greičiu kelio atkarpa, kurioje leidžiamas greitis – tik septyniasdešimt kilometrų per valandą, aš nenorėjau pažeisti kelių eismo taisyklių…

Nutilau ir laukiau. Esu tikras, kad jis svarstė, ar verta tikėtis, jog šis anglas sumokės jam paskirtą baudą. Policininkas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir paleido tik įspėjęs. Tai vis geltono motociklo kerai!

Atėjo metas apsispręsti, kur pasukti, ir aš išsirinkau Pitsbergą. Galų gale, o kodėl ne? Nuvažiavau į patį miesto centrą ir pasistačiau motociklą šalia vieno iš parkų.

Nors tai gali būti puiki vieta susitikti su žmonėmis, yra ir neigiamas didmiesčių parkų aspektas: čia daugybė valkatų, benamių ir įvairaus plauko nusikaltėlių.

Dar neįžengęs į parką ant šaligatvio pastebėjau seną maisto vežimėlį, prie kurio dirbo vyresnio amžiaus baltaodis vyras. Paaiškėjo, kad Gasas pastaruosius šešiasdešimt penkerius metus šiame parke pardavinėja ledus. Jis papasakojo, jog iš ramios kaimynystėje gyvenančių žmonių susibūrimo vietos parkas pamažu virto narkotikų ir smurtaujančių gaujų liūnu. Paskui sužinojau, kad gaujos susitarė saugoti Gasą; niekas negalėjo jo skriausti.

Aš pralinksminau Gasą pasakojimais apie savo kelionę, o jis į popierinį indelį priskuto man ledo su sirupu. Man mėgaujantis popietės vaišėmis, atėjo jo eilė pasidalyti su manimi ne istorijomis ar nuotykiais, o išmintimi.

– Niekada nepasiduok, Leonai. Nesvarbu, kas vyksta aplinkui, kartais turime tiesiog eiti pirmyn.

Patraukiau į parką ir pamačiau, kad dauguma žmonių čia benamiai, sėdintys šalia didelių ryšulių su antklodėmis ir krepšių su jų asmeniniais daiktais. Pastebėjau iš gatvės atėjusį žmogų ir panorau jį užkalbinti. Tai buvo kresnas atviro nuoširdaus veido afroamerikietis. Jis ramiai žingsniavo link manęs, lyg būtų išėjęs pavakare pasivaikščioti.

– Ar galėčiau jus sutrukdyti ir kai ką papasakoti? – kreipiausi į jį.

Vyras sustojo ir nusišypsojo.

– Žinoma.

Aš jam užgiedojau tą pačią jums jau gerai žinomą giesmelę apie kelionę aplink pasaulį Pirmuoju Gerumu, be pinigų, be maisto, be degalų ir be vietos nakvynei. O tada kirtau iš peties:

– Ar galėčiau pas jus pernakvoti?

Ar galėčiau pas jus pernakvoti? Ir ką tu sau galvoji, vyruti?

Jo atsakymas buvo visai kitoks, nei tikėjausi. Vyras maloniai šypsodamasis man paaiškino:

– Deja, aš neturiu namų. Šiuo metu esu benamis. Bet jei turėčiau, su mielu noru jus priimčiau, nes ir anksčiau visada atverdavau duris nepažįstamiems žmonėms. O dabar pats gyvenu lauke, tiesą sakant, vos už kelių metrų nuo šios vietos, kur mudu stovime, – ana ten.

Jis parodė į nedidelį kiemelį už parko. Nežinojau nė ką sakyti. Atvirai kalbant, nesitikėjau tokio atsakymo. Tonis – kaip sužinojau, toks buvo jo vardas, neatrodė panašus į benamį. Greičiau jau į sunkiai dirbantį žmogų, kuris eina namo po ilgos darbo dienos.

Pagaliau įstengiau prabilti:

– Jūs man atrodote geraširdis žmogus.

– Ir anksčiau man taip sakydavo. – Jis nusijuokė. – Visada toks buvau. Mane taip išauklėjo. – Patylėjęs droviai pasiūlė: – Jeigu neturite kur nakvoti, maloniai kviečiu prisidėti prie mūsų.

Supratau, kad jis kviečia nakvoti su juo ir jo draugais gat-vėje. Prisipažinsiu – iš dalies bijojau, kita vertus, jaudinausi, jog imsiu iš žmonių, kurie ir taip mažai turi, tačiau pajutau: Tonis iš tikrųjų nori man padėti. Jis troško galimybės duoti kitam. Ir pats pradėjau suprasti, koks tai geras jausmas.

Aš nusišypsojau ir pridėjęs ranką prie širdies pasakiau:

– Na, jeigu jūs su draugais sutinkate mane priimti, būsiu dėkingas už pagalbą.

– Mums bus labai malonu. – Jis linktelėjo, lyg būtų visą dieną laukęs manęs pasirodant.

Mes nuėjome į jo stovyklą, kur jau buvo susirinkę dar keturi žmonės, tarp jų ir geras Tonio draugas Ričardas. Pamatę mane jie truputėlį nustebo, bet mums susėdus ir pradėjus šnekučiuotis pamažu atsipalaidavo ir ėmė porinti istorijas.

Tonis papasakojo, kaip gyvenimas atvedė jį į parką. Nežinau, kodėl vieni laimi gyvenimo loterijoje, o kitiems nuolat nesiseka, bet Tonis atrodė geras žmogus, kuriam teko blogas gyvenimas. Po tėvo mirties, kai Toniui buvo vos aštuoneri, motina pradėjo gerti. Tada buvo daug metų skurdo, traumų, skausmo ir gyvenimo gatvėje. Tonis ir pats kelis kartus prisidarė bėdų, bet vis stengdavosi kaip nors iš jų išbristi.

Peržvelgiau kitus vyrus, kurie liūdnai linkėjo klausydamiesi Tonio pasakojimo. Supratau – tokios istorijos čia įprastos. Gyvenimas pasisuka neteisinga vaga, žmonėms nespėjus patiems pakeisti savo likimo. Jų svajonės taip seniai išbluko, jog tikriausiai nė neprisiminė, kokios jos buvo.

Su Toniu pradėjome kalbėtis apie pagalbą kitiems žmonėms.

– Kodėl nusprendei man šiandien padėti? – paklausiau jo. – Pakvietei čionai, davei vietą pernakvoti.

Gūžtelėjęs pečiais jis atsakė:

– Tokia mano gyvenimo filosofija: duoti visada yra gerai. Daug geriau duoti, nei gauti. Bent man taip visada atrodė. – Tyliai nusijuokęs jis pridūrė: – Galbūt todėl ir esu vargšas.

Vėliau Tonis davė man naujų švarių drabužių, kurių buvo gavęs benamių prieglaudoje, nes jaudinosi, kad man gali neužtekti savų. Nežinojau, ką jam tada sakyti, ir dabar dar nežinau. Tokios akimirkos, tokie iš pažiūros nereikšmingi poelgiai galingai liudija apie nesavanaudišką žmogaus geraširdiškumą.

Daugumai Tonio draugų išsiskirsčius nakčiai, negalėjau patikėti, kad netrukus miegosiu Pitsbergo gatvėje. Gasas, išmintingasis ledų pardavėjas, buvo man sakęs, jog šis parkas vienas pavojingiausių mieste, o aš čia miegosiu ant šaligatvio. Bet su Toniu kažkodėl jaučiausi saugus. Panašiai kaip Vilį Kolorade, čia aš sutikau draugą, su kuriuo tikėjausi ilgai palaikyti ryšius. Tonis su manimi pasidalijo keliais mėsainiais, kurių jam vakarienei buvo davęs kitas draugas. Mums valgant svarsčiau, kokia galėjo būti Tonio svajonė. Kai jis dar buvo vaikas, iki tėčio mirties, iki atsidurdamas šiame parke, kuo jis svajojo tapti?

Mes pasidarėme „lovas“ iš kartono ir senų nudriskusių antklodžių. Tonis patarė miegoti pasikišus kuprinę po galva, kad naktį ji „kur nors neišeitų“. Stebiuosi, bet įstengiau užmigti neramiu miegu – tai yra, kol išgirdau šaukiant Ričardą. Prisimenate tai, tiesa? Tą nedidelį nutikimą pasakojimo pradžioje, privertusį mane užduoti sau klausimą: „Kodėl, po galais, aš tai darau?“

Atsikėlęs Tonis apkabino savo draugą ir šis nusiramino. Pasiūlė pasėdėti ant savo laikinos lovos, kol Ričardas galutinai atsikratys nepažįstamo žmogaus, tūnančio kažkur parko šešėliuose, baimės. Tonis nuramino mane tamsoje:

– Nesijaudink, taip dažnai nutinka.

Nuo to ramesnis nepasijutau, bet kažkodėl žinojau, kad Tonis pasirūpins manimi.

Kartais namai yra tik laikina erdvė, mažytė jauki gūžta, kurią susisukame tarp praeities ir ateities. Toje vietoje mes sukuriame šeimą, nes juk neturime kito pasirinkimo. Tada pasijutau toks artimas Toniui, net artimesnis nei žmonėms, kuriuos seniai pažįstu ir myliu. Staiga mano svarbusis planas, didžiulis projektas nublanko. Tą akimirką vienintelis svarbus dalykas buvo mano ryšys su šiuo žmogumi. Ryte supratau, kad nuojauta manęs neapgavo.

– Ar gerai miegojai? – paklausiau Tonio lankstydamas lovą.

– Miegojau gerai, tik stengiausi nuvaikyti nuo tavęs tuos vabalus.

Nuvaikyti nuo manęs vabalus?

Visą naktį, kol aš pareigingai knarkiau, Tonis rinko visokius vabalus, kad jie manęs neprižadintų.

Niekad gyvenime nesvajojau būti benamis. Abejoju, kad kas nors galėtų apie tai svajoti. Bet apie benamius visada turėjau išankstinę nuomonę. Visų pirma, benamis – narkomanas arba protiškai nesveikas. Nenorėjau pripažinti, jog ir geras, sąžiningas žmogus gali atsidurti gyvenimo dugne vien dėl sėkmės stokos arba kelių netinkamų savo sprendimų.

Praėjusį vakarą Tonis pasakojo, kaip per tuos metus mažiausiai šešis kartus bandė mokytis. Kai paklausiau, ką studijuoti jis norėjo, Tonis nusijuokė ir atsakė:

– Bet ką, kad tik gyvenimas pagerėtų. – Tada nutilo ir iš lūpų išsiveržė tiesa: – Visada norėjau būti virėjas.

– Išties? – paklausiau.

– Taip. Nežinau kodėl. Ko gero, man patinka rūpintis žmonėmis, o pats geriausias būdas tai padaryti – pripildyti jų pilvus. – Jis sukrizeno.

Snausdamas ir vartydamasis tą naktį nusprendžiau kitą dovaną įteikti būtent Toniui. Norėjau, kad jis įgyvendintų seniai pamirštą svajonę. Norėjau, kad jo gerumas neapsiribotų parku, o pasiektų ir platųjį pasaulį. Padėsiu Toniui susirasti gyvenamąją vietą ir pradėti mokytis amato. Ir visą gyvenimą būsiu jo draugas.

– Toni, – kreipiausi į jį, saulei ėmus kilti virš Pitsbergo. – Ar galiu tave pavėžinti su Pirmuoju Gerumu?

– Taip, būtų šaunu, – nudžiugo jis.

– Kur norėtum nuvažiuoti? – paklausiau. – Parodyk man vietą, turinčią tau simbolinę prasmę.

Jis paprašė nuvežti jį prie senos mokyklos, kurioje jam labiausiai patiko mokytis.

– Ten jie manimi tikėjo.

Mudu nuvažiavome ankstyvo Pitsbergo ryto gatvėmis iki mokyklos pastato, ten aš jam atskleidžiau savo nedidelę paslaptį.

– Prisimeni, kai pasakojau, kad keliauju aplink pasaulį pasikliaudamas žmonių gerumu? Na, tai buvo tik pusė tiesos… Ar norėtum išgirsti kitą pusę?

– Gerai, – šiek tiek įtariai sutiko Tonis.

– Žmonėms, kurie man labai padeda ir pasiūlo savo gerumą, aš taip pat stengiuosi atsilyginti.

Tonis atrodė sumišęs.

– Aš surasiu tau namus, – pasakiau.

Jis iš nuostabos išsižiojo.

– Užrašysiu tave į kursus, kad galėtum išmokti virėjo amato.

Jo akys prisipildė ašarų.

– Visada padėsiu, kai tik tau manęs prireiks.

Kurį laiką abu tylėjome. Girdėjau, kaip eidami pro šalį šnekučiuojasi mama su sūneliu, tolumoje gaudžia automobiliai. Galiausiai virpančiu balsu Tonis ištarė:

– Ačiū… tai nuostabu… ir vėl mokysiuosi… ačiū tau. – Tada, ūmai viską iki galo suvokęs, jis ėmė juoktis. – Ak, Leonai, tu tikras beprotis! Žinai, man jau keturiasdešimt devyneri, taigi apsieisiu be didelio namo. Jei reikia, galiu ir taip išgyventi.

Suėmęs Tonį už rankos pažvelgiau jam į akis.

– Ne, Toni, tau daugiau nereikės gyventi gatvėje. – Norėjau, kad jis suprastų: jo gyvenimas netrukus pasikeis. Stulbinamai ir neįtikėtinai.

Jis supratingai linktelėjo. Jutau jo skausmą, apgailestavimą, jog šitiek metų taikstėsi su tokiu nepakenčiamu gyvenimu. Jis įprato prie skausmo, susimažino viltis ir lūkesčius, kad prisitaikytų prie rūsčios gyvenimo tikrovės. Tonis galėjo labai daug duoti, tačiau niekada neturėjo tam galimybių. Norėjau pamatyti, kaip išsipildo jo svajonė. Taip pat norėjau, kad Tonis turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią galėtų vadinti namais. Anksčiau materialius dalykus aš laikiau svarbiais, o dabar per Tonį pamačiau, kas iš tiesų yra svarbu: ne triukšmingas siekimas sėkmės arba to, ko neturime, o meilė žmonėms.

Tą akimirką prisiminiau save, sėdintį prie darbo stalo šaltame Londono kabinete. Galbūt ne tokie mes ir skirtingi. Gal esame tik du geri žmonės, mėginantys rasti džiaugsmo. Vienintelis skirtumas tas, kad dabar aš turiu daug geresnių mokytojų.

Atsisveikindamas apkabinau savo naująjį draugą, kuris net spinduliavo iš džiaugsmo.

Pasukęs su Pirmuoju Gerumu iš Pitsbergo į Niujorką, jutau, jog dalelė manęs vis dar likusi su Toniu. Krepšyje gulėjo jo dovanoti drabužiai. Tai man dar kartą priminė, kodėl tai darau: noriu atrasti su žmonėmis tokį ryšį, kokio kitais būdais negalėčiau užmegzti. Aš ištiesiau ranką nepažįstamajam, o jis ištiesė man. Žinojau, kad tai tik mūsų su Toniu ryšio užuomazga. Ką tik susiradau draugą visam gyvenimui.

Įvažiuodamas į Niujorką visu kūnu, visais raumenimis ir sąnariais jutau Pirmojo Gerumo vibraciją. Per dieną keliavau, netgi padariau nemažą lankstą norėdamas pamatyti žymųjį Getisbergo miestą, prieš atsidurdamas pačiame žymiausiame pasaulyje mieste – „Didžiajame obuolyje“. Jei pavyks pasiekti jį, nesunkiai įvykdysiu ir visą savo planą, tiesa? Nors kojos drebėjo, o galva tvinkčiojo, pypsinčių automobilių ir aštuonių milijonų žmonių čiauškėjimo kakofonija drąsino ir teikė jėgų pasiekti galutinį tikslą. Man patinka dramatiški pasirodymai, todėl ir nusprendžiau turįs pervažiuoti per Taimso aikštę – didmiesčio, o galbūt ir viso pasaulio epicentrą.

Deja, visa energija, kurios kupinas išvažiavau iš Pitsbergo, apleido mane kirtus jau Pensilvanijos ribą. Sustojau ieškoti nakvynės ir šeštą kartą išgirdęs neigiamą atsakymą ėmiau dvejoti, ar verta keliauti toliau. Žinau, ką galvojate. Ką tik patyrei tokį nuostabų nuotykį, o jau nori viską mesti? Atvirai kalbant, taip. Nors toji patirtis Pitsberge privertė mane nusimesti kaukę, ji dar ir sudaužė man širdį.

Sunku mylėti svetimus žmones. Žiūrėdamas į Tonį prisiminiau giliai slėptą baimę, kur man pačiam gresia atsidurti: pasiklydęs savo avantiūroje galiu nesugebėti iš jos išsilaisvinti ir visai prarasti ryšį su šeima, kurią anksčiau labai branginau. Mane apėmė baimė, kad galiu netekti brangių žmonių meilės. Supratau, jog pasiekiau ribą, kai dar galiu apsisukti ir grįžti namo, per daug nekeldamas sau klausimų ir nesigailėdamas. Pasiskolinau iš sutikto praeivio telefoną ir paskambinęs Linai pasakiau, kad abejoju, ar nuvažiuosiu toliau nei iki Niujorko.

– Tai buvo nuostabi patirtis, – mėginau įtikinti ją. – Galbūt man tereikėjo pervažiuoti Ameriką.

– Tik nesakyk, jog privertei mus šitiek išgyventi vien tam, kad nuvažiuotum iki Niujorko! – Girdėjau jos balse susierzinimą, kurį ji juokaudama mėgino nuslėpti.

– Bet gal man tik tiek reikėjo.

Ir vėl pasijutau lyg tos psichologės kabinete, tik šįsyk šalia manęs buvo Lina.

– Aš taip nemanau, Leonai. Norėčiau, kad taip būtų, bet… – Girdėjau, kaip ji įkvėpė prieš kalbėdama toliau: – Nesuprantu, nejau tikrai nori viską mesti dar net nepradėjęs?

Išjungiau telefoną jos klausimui vis dar skambant ausyse. Nejau tikrai nori viską mesti net nepradėjęs? Šie žodžiai tą gražų saulėtą rytą ir stūmė mane į priekį per Niujorką. Centriniame parke žydėjo medžiai. Net oras kvepėjo gaivumu, nors gatvės buvo užgrūstos automobiliais.

Abejoju, ar nustebsite, jei pasakysiu, kad Niujorke susirasti nakčiai lovą už dyką yra sunkiau, nei gali pasirodyti. Taimso aikštė gal ir tiko dramatiškam atvykimui, bet tikrai ne logistiniams tikslams. Vis susidurdavau su turistais, apsistojusiais mažyčiuose, bet per brangiuose viešbučiuose, kuriems galbūt ir patiko mano kelionė, tačiau ne mintis, jog turėtų priglausti mane nakčiai.

Jau maniau, kad pavyks susitarti su šeima iš Turino, Italijos. Motina su dviem sūnumis buvo atvykusi kelioms dienoms į „Didįjį obuolį“, deja, savo viešbučio kambaryje neturėjo pakankamai vietos dar vienam svečiui. Tačiau jie davė man savo telefono numerį ir pasiūlė apsistoti pas juos, jei atvyksiu į Turiną.

– Ar tikrai? – paklausiau. – Tada aš būtinai atvažiuosiu į Turiną tikėdamasis, jog išpildysite savo pažadą!

– Su malonumu tavęs lauksime, – patikino motina.

Ėmiau vaikštinėti po Parko alėją, kuo toliau nuo Taimso aikštės chaoso. Ten ir pamačiau jį. Žinau, kad dauguma žmonių nebūtų atkreipę dėmesio į Tasą kaip galimą kandidatą. Tai buvo ketvirtą dešimtį įpusėjęs teisininkas, vilkintis marškinius su sagutėmis apykaklės kampuose ir ryšintis kaklaryšiu. Bet kažkas jame tarytum sakė: „Aš esu daug daugiau nei ta mažytė erdvė, kurioje dirbu.“

Kai paaiškinau jam savo padėtį, Tasas tylėdamas apsvarstė mano prašymą ir tarė:

– Ką gi, man patinka tavo mintis tikėtis gerumo iš nepažįstamų žmonių. – Akimirką patylėjęs jis ištarė vieną žodį, kurio taip ilgai laukiau: – Gerai.

Prisiminiau parką Pitsberge ir Gasą, kuris sakė: „Niekada nepasiduok, Leonai. Kartais gyvenime, nesvarbu, kas jame vyksta, turime tiesiog eiti pirmyn.“

Palaukiau, kol Tasas baigs darbą, ir abu nuvykome į jo butą Manhatano centre. Jo žmona buvo išvykusi su verslo reikalais, pasikalbėjęs su ja, jis davė man kelias minutes pailsėti, o tada išsiruošėme, kaip jis pavadino, „atsisveikinimo su Amerika“ vakarienės.

Sėdėdami graikų restorane pradėjome kalbėtis apie Niujorką. Tasas užaugo Masačusetse, o 2001 metais persikėlė į Niujorką.

– Oho, tie metai buvo sunkūs Niujorkui, – tariau. – Ar rugsėjo 11-ąją buvai čia?

– Taip, – padvejojęs liūdnai atsakė jis. – Buvau vos prieš mėnesį įsikūręs mieste. Tai buvo pirmieji mano teisės studijų metai. Stovėjau vos už dviejų kvartalų nuo tos vietos ir mačiau, kaip įsirėžė abu lėktuvai.

Jis nutilo, giliai įkvėpė stengdamasis rasti žodžių pokalbiui.

– Matei, kaip abu lėktuvai rėžėsi į dangoraižius? – paklausiau suvirpėjęs vien nuo tokios minties.

– Taip, – tyliai atsakė Tasas ir pažvelgė į gatvę. – Stovėjau taip arti, kad kai atsitrenkė antras lėktuvas ir išsiveržė ugnies kamuolys, mums net nusvilo plaukai ant rankų – štai kaip arti buvome.

Nenumaniau, ką atsakyti. Aišku, žinojau visas siaubingas to įvykio smulkmenas, daug valandų praleidau prie televizoriaus žiūrėdamas CNN žinias tada ir vėliau, per kiekvienas tragedijos metines, norėdamas išgirsti, ką patyrė žmonės, kuriuos tiesiogiai palietė ši nelaimė, bet niekada nebuvau sutikęs tikro šių įvykių liudininko. Stebėti vykstančią dramą per CNN visai kas kita, nei pačiam nusvilti odą, teroristų užgrobtam lėktuvui rėžusis į pusės kilometro aukščio plieno statinį. Vis dėlto, kaip ir visi žmonės, jutau baimę visa širdimi ir suvokiau, kad pasaulį, kurį pažįstame, per vieną akimirksnį kas nors gali pakeisti be jokio įspėjimo ir paaiškinimo.

– Kaip tai tave paveikė? – paklausiau. – Kaip pakeitė?

Tasas įsmeigė į mane akis.

– Tai viską pakeitė, nes pirmą kartą savo akimis pamatėme, jog šitoks didmiestis yra visai lengvai pažeidžiamas.

Jis susimąstė, akys nušvito prisiminus kažką, kas tikriausiai buvo taip pat skausminga, bet ir teikė vilties.

– Tačiau mes pamatėme ir daug tokio gerumo, kokio iki tol nebuvome patyrę. Tą dieną pėsčiomis ėjau nuo Pasaulio prekybos centro iki Kvinso ir sutikti žmonės man nuolat siūlė vandens, maisto. Visas miestas tada susivienijo ir tai buvo neįtikėtina.

Vėl pagalvojau apie Tonį, kad net sunkiausiomis aplinkybėmis – o gal kaip tik sunkiausiomisaplinkybėmis – mes esame priversti dalytis. Galbūt gyvenimo prabanga verčia mus užmiršti kitų vargus. Žinau, ir pats dažnai juos pamirštu. Taip stengiuosi pasiekti užsibrėžtus tikslus, kad užmirštu branginti tai, ką jau turiu.

Tasas nusišypsojo man.

– Manau, jog žmonės vis dar gali būti tokie geraširdžiai.

Ir aš taip manau, Tasai. Ir aš taip manau.