Kitabı oku: «Keidošių Onutė», sayfa 5
VIII
Per Velykas Keidošiuose tapo įtaisyti kliubai109. Žinomas dalykas, jog norinčių pasisupti netruko. Jaunūmenė iš apygardos nuo pietų iki vakaro, kaipo ant jomarko110 rinkosi; naudodamiesi proga ir vaikinai aplinkiniai lankė Keidošius tankiau, nei kitokioje vietoje būtų tai galėję daryti. Tarpu jų buvo tankiausiais Skriaudupys ir Kurpiūnas. Abudu džiaugėsi pretekstu, abudu Onutė vijo namo, bet tik svetimiems rodėsi, jog vienokiai vijo. Kam reikėjo suprasti skirtumą, tas suprato.
– Petruti, – išstūmusi per duris kalbėjo į Kurpiūną, – tu niekus darai, taip tankiai lankydamas. Palauk, praleisime vakacijas, persirgsime ligą lenkstudenčio prižadėjimą prapuldinti mane. Tada galėsi ir tankiau būti ir tėvui ir motinai pasakyti.
– Kodėlgi ne dabar, Onute? – tas klausė merginos.
– Koks tu navatnas111, – ta nori, kad lenkstudentis parvažiavęs namo žinotų viską ir eitų žinomu keliu su savo intrigomis. Supraski, jog tada bus lengva jam įkąsti.
– Aš jam dantis išmušiu kaip pasiutusiai šauniai.
– O kas naudos bus iš to? Tiesa, tu jam dantis išmuši, bet vis jis tave įkąs. Man rodos, geriaus davus jam malkų pagalį kokį kąsti, tegul jis ir dantis išsisuktų pats ir tegul gautų paskui kaip šuva.
– Kad nemisli jis, kad jis mane įkąs!
– Petruti, aš nežinau ar jis įkąs tave ar ne, bet jis rengiasi mane įkąsti. Ir turiu pasakyti, jog aš jį pažįstu geriau už tave ir mislyju, jog jis savo prižadėjimą išpildys. Vieno aš dėlto norėčiau, kad įkąstų mane ne skaudžiai, kad kąsdamas nežinotų kur kąsti, kur būtų skaudu.
– Ant šitokių tavo žodžių, Onute, aš negaliu priešintie, bet…
– Be jokių „bet”… Duoki man žodį, Petruti, pildyti viską, ką aš tau tik liepsiu, ir be rodos su manim nieko nepradėti priešai lenkstudentį iki tam laikui, kada Dievas pavėlys…
– Man tave, Onute, savo pačią vadinti, ar taip? – pertraukė Kurpiūnas.
– Tegul taip. Ar prižadi?
– Gerai! Bet…
– Be jokių „bet”! Dabar sėski ant arklio ir namo, – jau linksmai pratarė Onutė, – kitoje nedėliojo pasimatysime.
Susiraukė Kurpiūnas ant taip ilgo termino, vienok prižadėjimo reikia pildyti.
Užsilikęs po Kurpiūnui Skriaudupys nudžiugo, radęs progą su Onute pakalbėti ir atnaujinti savo piršimą. Duodamas suprasti Onutei, jog jis lauks jos suaugant ir metus ir trejus, norins ir dabar laikosi geros mergos… – klausė, ar jai nenubos taip ilgas mergavimas.
Ak, tiesa – kalbėjo ponas Krepesorius – jog per jaunos mergos ištekėję už vyro nustoja ūmai sveikatos, bet tai tada, kada pateška į rankas beprotingo kokio kaimieno, kur neranda nei pasilsio kaip kūniško, taip ir dvasiško.
Bet už manęs pana Ona to nebus. Jeigu namie, gyveni ramiai, tai už manęs dvigubai… Aš tuom ne noriu sakyti, kad aš jūsų nelauksiu. Laukti lauksiu, deįimtį metų, bet.
– Bereikal jūs tai darytumėte, ponas Skriaudupi. Mano tėvai gaspadoriai ir man jie geidžia vyro gaspadoriaus…. O aš, kaip žinote, prieš jų norą neisiu.
– Ar gal tai būti, pana Ona! – vėl suriko Skriaudupys, išgirdęs tokį nelaimingą galą savo viltims.
– Argi jus vėlytumėte sau tamsų kaimieną vietoje apšviesto žmogaus, norints ir ne gaspadoriaus? Ag ir idealas jūsų, ans Vincų Vincas irgi ne negaspadorius, o tik, ak, už jo jūs eitumėte.
– Ponas Skriaudupi, aš nesakau ar eičiau už jo, ar neirziau. Aš tik sakau už ko mane tėvai leistų ir už ko teks eiti.
A, dabar suprantu, jūsų širdis užimta Vincų Vincu ar lenkstudenčiu, tų gal laukėte, vienok veltui?…
– Perprašau! Man trunka laiko tokią kalbą klausyti, – užpykusi Onutė atkirto ir įėjo atgal į stubą, palikusi poną Krepesoriq anapus durų apdūmoti112 savo žodžius. —
Toks atsisveikinimas vienok nei pertarnavo ponai Skriaudupui ant rytojaus vėl ateiti į Keidošius – „naudojantis iš laisvos laiko” pasisvečiauti ir „kojas praminti”. O „mynė” jisai tas „kojas” per apygardą. Kaip ans vargšas šunelis. Į trečią dieną vėl atsilankė, bet jau Onutės suvis ne matė… ir eidamas namo grasino, kumščius sugniauždamas.
– Na, gerai! Tu dabar mandraugi, palauk! Pateksi tu ant galo į mano nagus, tada tu pamandrausi! Aš tave tada pamokysiu… Nenori būti guodojama pačia, tai pabandysi pirmo dumblo; panardys tave lenkstudentis į jį, pasibovys su tavim… O aš ištrauksiu tada tave iš dumblo ir skalbsiu… Ka! Ka! Ka! Ir skalbsiu! – juokėsi pats savo žodžiams.
– Betgi ir kytro esama to lenkstudenčio, – kalbėjo toliau, gniaužydamas kišenėje ranką, – kaip jis mergų prigimimą113 žino, ot ir moka apsieiti su jomis; juokai tik ką jis rašo apie Oną. – Tai sakydamas ištraukė iš kišenės sugniaužytą laišką ir eidamas, ėmė skaityti: „Pernai aš pradėjau su Onute intrigą, paskui užmečiau meškerę; taip mislyju, jog kvaila gružo išsižios… ir per vakaciją pasibovysiu mielai. Prašau vienok ne mislyti, jog aš eisiu jūsų mylistai, pons Skriaudupi, į kelią. Tegul Dievas mane myli! Nori sveikas su jąją bovytis, tai bovykis, nori už pačią vesti, tai veski, man tai vis tiek, nei sveiks man, nei aš sveikam kelį nepastosime; ką sveikas daugiau pelnysi, tą man bus linksmiau… To man mažiau triūso reiks. Susimildamas, paminkštinki iki man parvažiuojant”.
– Ir velnias žino, ar tai kytrumas, ką jis daro, ar tai stačiai kiaulės darbas – niurnėjo toliaus Skriaudupys. Kad ne prierašas, tai beveik ir parodyčiau šitą gromatą Keidošiams. Ot, būtų trinksmo. Bet prierašas, tegul jį ir velniai! „Kad tamstai neateitų pagundimas išduoti mane Keidošiams, tai turiu priminti, jog pas mane randasi kelios popierėkės su tamistos parašu”. Ir pagundė tada mane velnis nurašyti į jį apie savo mislis!…
Ant rytojaus nuo Skriaudupio ėjo gromata į lenkstudentį, iš kurios mes imame tiktai menką straipsnį: „Tankiausiai Keidošiuose būnu aš, paskui jų giminės. Iš reto Širminskai, iš kurių vienas šiame pavakaryje veda pačią. Sykį mačiau Kurpiūną, katras dabar užimtas labai savo namais ir sodu. Klausi sveikas, koks vyras labiausiai dabojasi Onutei? Man rodos, jog po senovei jos idealu yra Vincų Vincas. Bet iš tikro dėl to aš neturiu jokių pamatų – galbūt per tai, jog ir sveikas užimi juos širdį nors ir tai irgi sakau be pamato. Vieną galiu pasakyti, jog jos širdis užgauta ne mūsų kampo gyventojais. Beje! pati Ona man išsitarė, jog ją tėvai nori atiduoti neatbūtinai už gaspadoriaus. Žinomas dalykas, jog tai tik žodžiai, kol nėra geresnės partijos.
Bet tai atveda mane ant mislies, jog ji teks ant galo pagalios Širminskučiui, – jeigu neims jos Vincų Vincas ir jeigu sveikas pasibovyjęs, nesusimilsi ant jos”.
Keidošių namuose tame tarpe ėjo viskas savo keliu. Onutė mokino Elziukę ir audė kortus dėl namų reikalo. Elziukė, prašvitus pavasariui, pradėjo vaduoti Onutę sode ir darželiuose. Vincas parsiuntė sėklų visokių naujų kvietkų, dėl darželių; pagamino truputį ir ir dėl sodo, bet ryželiai parkeliavo labai prastame padėjime ir pasirodė netinkančiais dėl skiepijimo…
Ant galo parnešė gromatą iš pačto114, kurioje Vincas Keidošius tėvams rašė apie sugrįžimo namo, po poros nedėlių.
Visi namai sujudo. Sujudo ir Onutė, bet prie jos džiaugsmo kaip kada smelkėsi ir jausmas grąžinančio pavojaus, vienok buvo tai reti tarpai. Ko tolin, to labiaus ji pradėjo užmiršti apie lenkstudenčio užmanymus. Palengva vėl pradėjo ji atgyti, su jąja, tartum, pradėjo švysti vėl namuose Keidošiaus.
Parėjo ir nuo lenkstudenčio į Keidošius gromata pilna visokių vylių ir skystumų, vis apie Onutę.
– Turbūt, jis ją rašydamas mislyjo ir mane praskiesti – šypsodama kalbėjo Onutė į brolį Joną. Ant galo kaip garniai pasirodė grįžtanti iš mokslų vaikinai ir vaikai. Parvažiavo iš mokslų ir jauni lietuviai, o paskui juosius parsekė lenkstudentis, kaip seka tamsus šešėlis pagal ir šviesiausį daiktą. Žilos jo kiaulinės akys jau šnarinėjo į antrą dieną po Keidošiaus namus ir vuostė orą. Turbūt, visuomi – kuo liko labai užsiganatinęs, nes eidamas namo linksmai trynė rankas ir mušė savo tėvo šuniuką, kurs paskui jį į Keidošius nusekė, kol tas nedasiprotėjo, pametęs savo valdoną pabėgti.
Vienok antrą sykį grįždamas iš Keidošių lenkstudentis, jau šuniuko nemušė ir rankų netrynė. Nelinksmesnis buvo jisai, kada grįždamas namo sutiko Skriaudupį, išėjusį „pasinaudojant iš laisvos progos pramankštinti kojas”.
– Kaip eina širdingieji darbai? – paklausė tas pirmiausiai.
– Nėra kuomi girdės iki šiamlaik. Norėjau aš bejuokaudamas atlikti darbą, bet, kaip matau, čion reiks su atsidėjimu padirbti.
– Ar kliūtis atsirado? – šypsodamas paklausė Skriaudupys. Ir nesulaukdamas atsakymo, klausė toliau: – Kas kliudo, ar tėvai, kaip man, ar gal Vincų Vincas?
– Ką tėvai! Tėvai mane gerte įsigertų. Bet kaip matyt, tas Vincų Vincas čion giliai sėdi širdyje; nebereikal Onutė važinėjo net jį aplankyti. Reikia pirmiausiai tą jos idealą išmesti laukan iš jos širdies.
– Tai ne taip gal būt lengvas dalykas.
– Ot, šneki sveikas niekus! Eime pas mane, o pamatysi, kaip tai lengva.
Ir du draugai nusivedė į Škeredelninkus.
Porą dienų po šitam kunigas prabaščius nedėldienyje, sutikęs po mišių Onutę, ilgą kalbėjo jai pamokslą apie niekumą Vincų Vinco ir apie gerumą lenkstudenčio, gąsdindamas ko ne amžiną prapulčią, jei ta eitų už tokio bedievio, kaip Vincų Vincas. Onutė išklausė kantriai pamokslo, nieko neatversdama ir žodžio vieno nepasakiusi.
Visą savaitę nebuvo lenkstudenčio Keidošiuose. Nedėldienyje pasirodė vėl su labai neva nuliūdusiu veidu ir tolydžio atdusiaudamas, iš tikrųjų gi atdusdavo tiktai tada, kada Onutė buvo arti. Atradęs valandėlę progos, senis Keidošių padarytos tyčia, lenkstudentis atsiliepė į Onutę:
– Pana Ona! Nemokate jūs nei pažinti, nei gana gerbti tikrą meilę. Jums kožnas keksnis115 rodosi dideliu ir meilės vertu vyru, kožnas intrigantas meiliu žmogum…. O ne matote suvis atsidavusį jums žmogų, kaip aš, ir meilę tokio žmogaus per nieką statote.
– Dėl ko gi jūs taip mislyjate, jog aš nemoku tikrą meilę pažinti ir laikyti pagal jos verčią?
– Jeigu jūs mokėtumėte, tai seniai išmestumėte iš savo širdies Vincų Vincą, kaipo nevertą mažiausios vietelės tenai užimti.
– Dėl ko gi jūs mislyjate, jog nevertas? Pagal mano mislį jis garbės vertas žmogus, ir užsidirbo pas kožną lietuvį nors truputį meilės.
– Taigi matote, ką jus sakote, o aš galiu jums vieną akimirką darodyti, jog jis pas jus neužsidirbo nei vieną žodį užtarimo.
– Akyva būčiau žinoti, kaip jūs tai darodytumėte.
– Gerai, tik paprašykite jūsų brolį Joną ir Vincą, o pamatysite…
Po valandėlės susirinko visa šeimyna Keidošių, ne tik du broliai; bet to tik ir norėjo lenkstudentis. Tada jisai išėmė iš kišenės popierą formoje gromatos ir paieškojęs vieną vietą davė paskaityti Vincui, pirma paklausęs ar pažįsta ranką, kuri rašė tą gromatą.
– Ranka lig Vincų Vinco – tas atsakė – bet štai ir parašas tikrai jo – pridėjo pamatęs parašą.
Ant storų išvirtusių lūpų lenkstudenčio pasirodė šyptelėjimas, akys blykstelėjo, bet tai tik ant vienos akimirkos, ir vėl ant veido atsirado nuotartingas nuliūdimas, kada jisai da kartą pirštu bakstelėjęs, pratarė:
– Paskaitykite, ką rašo.
„Aš ir šįmet negrįšiu namo, nes nenoriu stoti į negeistiną padėjimą. Ak, tu girdėjai, gal, kaip pernai atvažiavo net stačiai pas mane ta pusgalvė Keidošių Ona, apspaudyta meilę manęs. Ji net užsimanė tapti mano pačia, ar nors taip tekti man. O tu pats žinai, kaip aš į ją žiūriu…
Vincas, neskaitydamas toliau, metė gromatą į žemę ir sugniaužęs kumščius pratarė:
– Na, laimė jo, jog jis šįmet pabaigė ir jog aš jį daugiaus nesutiksiu… Kas galėjo mislyti?…
Tėvai, Keidošiai taip nusiminė, išgirdę savo mylimą kūdikį taip užgautą ant garbės sunkiai, jog tik rankas nuleidę stovėjo, nerasdami nei žodžių išreikšti savo jausmams.
Onutė ir Jonas nusiminė taipogi, bet netikėtai jų akys susitiko ir, turbūt, viena mislis jų galvose švystelėjo. Jonas nekeikdamas, nei neplusdamas, pratarė tik viena:
– Ot!… – ir nutęsė.
Onutė tik linktelėjo galvą ant to jo „ot” – o praeidama kaip ir netyčia pro Joną, pratarė iš tyko:
– Prasidėjo!… Supranti?
– Aha! Suprantu! – tas atvertė taipogi iš tyko.
– Tėte! – rėkė Vincas – aš tuojaus balnoju arklį ir joju į Vincus, papasakoti tėvams, koks jų sūnus Vincas.
– Kaip sau nori! – mostelėjęs tėvas ranka pratarė ir atsidusęs pasitraukė šalin.
Kada arklys Vinco buvo jau gatavas, Jonas brolis priėjęs prie Vinco sukuždėjo:
– Vincai, nejok į Vincus!
– Kaip tai nejoti? – paklausė tas.
– Jeigu Vincų Vincas ir kaltas, tai kuom jo tėvai kalti? O jeigu ne kaltas?
– Kaip ne kaltas? Ar tai aš jo rankos nepažįstu? Tu nežinai pats ką kalbi.
– Taigi, Vinceli, aš ir kalbu dėl to, kad aš vis tik geriau žinau, nei tu.
– Sakyk man aiškiau, nes aš tavęs šiandien nesuprantu.
Ir Vincas sakė tiesą. Jonas beveik visados tylėdavo nesikišdamas į svetimus darbus, šiandien gi nežinau dėl ko prašneko. Jeigu būtų draudęs Vincą tėvas, tai Vincas būtų jau seniai pėsčias bebėgąs į Vincus, bet draudė jį dabar Jonas, kuris niekad beveik lūpų neatverdavo. Tai sulaikė Vincą.
– Ką tu šiandien matai, tai mudu su Onute laukiame seniai ir vargiai su tuomi pasibaigs. Tai darbai lenkstudenčio – tęsė Jonas.
– Bet parašas Vincų Vinco!…
Taip šnekėdamiesi du broliai išsilydėjo į lauką, kur rado jie sau ramesnę vietą pašnekai.
Ten Jonas išpasakojo Vincui viską, ką jis tik žinojo, o išpasakojęs pridėjo.
– Dabar, Vinculi, tu jau ant arklio ir joti joki į Vincus. Persergėki tėvus apie darbus lenkstudenčio tegul žmonės žino, jog mes suprantame kas čionai darosi? Bet paprašyki jų, kad jie kalbėtų, būtin tu buvai pas juosias bartis. Tai neduos lenkstudenčiui iš tikro pikta padaryti Onutei.
Pavakaryje, kada sugrįžo Vincas namo, lenkstudentis prie visų prašė Onutės rankos – pridėdamas, jog norints jis ją nuo seno myli, vienok imti galės tiktai po pabaigimui, o dabar prašo vieno, ne leisti jos už vyro, pakol jis ne pabaigs.
Senis Keidošius, išgirdęs šitokius žodžius po paskaitymui gromatos Vincų Vinco, labai nudžiugo ir sugriebęs į glėbį net pabučiavo lenkstudentį, kiti gi šeimynykščiai šaltai klausė žodžių žmogaus su kiaulės akimis. Keidošienė, paklausta per patį, ką jį į tai sakytų, atsiliepė:
– Et, tėvai, ne mudviem su Onutės vyru gyventi, tik jai, tai kaip ji nori, tegul sau ir daro. Onutė gi rado greitą sau atsakymą:
– Tėtuli, dar aš par jauna, o per metus visko dar gali atsitikti, tai ką dabar ir kalbėti. Lenkstudentis, su kurio mieriais šitokie atsakymai kuo labiausiai tiko, nei ne mislyjo įsistosi, kad jam tvirtesnį duotų atsakymą ypač atsikėlęs padėkavojo visiems, kad jam paliko viltį, parvažiavus kitą metą pavadinti Onutę savo pačia.
Tokiose kalbose visą bendriją užpuolė naktis ir lenkstudentis liko nakvoti Keidošiuose.
Naktyje pakilo riksmas Onutės gryčaitėje ir gerai, jog arti nakvojo brolis, Jonas, tai tas ūmai įbėgęs davė jai pagelbą ir atginė nuo lenkstudenčio, užpuolusio ant merginos suvis žvėriškai.
Lengva suprasti ką pelnė lenkstudentis. Yra patarlė: sumušė jį į kartę obuolį, bet kalbant apie lenkstudentį ir tai dar nesuvis būtų teisybė, nes obuolis ne turi dantų, o lenkstudenčiui ir vieną dantį išmušė. Žinomas dalykas, jog po tokiai operacijai, lenkstudentis išsiundytas šunimis grįžo vidunaktį į tėvus.
– O šunies kumpis, Škeredelninkos! – keikė Jonas, – minės jis mano ranką visą amžių! – Ir tiesa, minėjo.
Nuo tėvų šito atsitikimo argi negalėjo paslėpti, nes ant riksmo Onutės, atbėgo ir tėvas, kurs matė tik galą šito pikto užsikesimo, nes kitaip šito atsitikimo ne gali ir užvadinti. Ir Onutė, ir Jonas laukė jo atminę mylį niekšo.
IX
Dvi nedėlias negirdėti buvo nieko apie lenkstudentį ir Onutė jau buvo besidžiaugianti, kad lengvai atgrėsė niekšą nuo pikto.
Bet džiaugsmas pasirodė per ankstyvu. Nedėldienyje netikėtai važiuodami pro šalį užsuko du apicierai116 į Keidošius. Neva pirkti, neva kelio klausti – veltui senis siekėsi jiems kiek galėdamas išreikšti, kad jis nieko neturi dėl pardavimo ir kelio nežino dėl jų; tie sėdėjo sau kaip ir lūkuriuodami ko. Ant galo paklausė genio stačiai, kur duktė. Tada Vincas atsake jau už tėvą:
– Sesuo mano ten, kur jai pritinka ir jums tai ne galvoje. O aš jus pačius prašau laukan, jeigu nenorite, kad ne būtų sudarytas per policiją aktas apie jūsų įsiveržimą į namus ir apie jūsų nedorą apsiėjimą namuose, pritinkantį ne apicieriams ciesoriškos kariuomenės117, tik valkatoms nuo vieškelio.
Tokios šnekos buvo netikėtos pasekmės. Apicieriai papasakojo, jog juosius atsiuntė lenkstudentis, užtikrinęs jiems linksmą praleidimą vakaro.
Kitam nedėldienyje pora viršininkų policijos atsidūrė Keidošiuose. Bet kaip lengva buvo apicieriais pasiskirti, taip sunku buvo atgrėsti policijantus118. Reikėjo pašaukti vietinę kaimo policiją, reikėjo šaukti svietą ir tiktai su tokia pagelba vos ne vos pasisekė išvesti iš namų įgėrusius viršininkus.
Vincas apie apsiėjimą jų namuose tėvo nurašė skundą prie gubernatoriaus, iš kur gavo didelį pabarimą tie, bet per tai tik dar pikčiau stojo darbai Keidošiaus. Viršininkai prižadėjo jam atkeršyti. O kas nežino, jog mūsų kampe ir nekalčiausią žmogų, kiekvienas viršininkas gali prapuldyti suvis. Žinojo tai Keidošius, bet negalėdamas nieko gintis, atsidavė ant Dievo valios – kaip bus taip bus – kalbėjo senis, o ginsiuos ir ginsiu vaikus iki paskutiniajai. —
Apypietėje sykį parbėgo piemenukas iš žirnių ir pranešė Keidošiui. —
– Dėde, kažin ko po mūsų lauką valkiojas lenkstudentis.
– Ką jau nieko gero ne laukti, – pratarė senis pačiai, – jau tas šuva vėl pasirodė. Gailu man tik, jog jį tada Jonas suvis neužmušė; vienu varnu ant žemės būki mažiaus.
– Et, tėvai! Dievo valia, – pratarė pati.
Senis atminė, jog ne prieš gerą pasirodė lenkstudentis.
Ant rytojaus į Keidošius, iš miesto apygardinio atvažiavo viršininkai krėsti119, terp kurię buvo vienas iš tarpo išvytųjų.
Keidošius, jausdamas save nekaltu, davė jiems nuo viso raktus ir skatino krėsti.
– Krėskite ponai ir pažiūrėkite, ar rasite ant manęs krislą120.
Kad galėtumėme suprasti tolimesnius atsitikimus, pažiūrėkime, kas daros pas lenkstudentį.
Ant lovos stubelkoje, mieste, gali lenkstudentis tą vakarą prieš kratymą Keidošiaus, o šalip sėdi Skriaudupis.
– Atsimeni sveikas, kaip man rašiai, kad aš paminkštinčiau Oną Keidošių prieš tamstos parvažiavimą? Kaip matai paminkštino ir sveiką… Ka! Ka! Ka!
– Ką tu čionai su savo kumeline smailkalbe dalendi! Argi tu negirdėjai niekados nors priežodį išmintingą, jeigu neskaitei savo amžiuje nieko… Tegul sau nors šitą: mėgsti ant rogučių važinėtis, mėk ir rogutes vežiuoti; arba dar geriau: atsitikimas jaunikiui ne sarmata.
– Tamsta, aš ne tai ir noriu kalbėti, mane tik dyvija, kaip jūs o kytriai Keidošiams užmokėjote už…
– Kodėl nepasėdėti, naktis da ne ūmai prasidės. O man suvis ne malonu būtų, kad man kas pamatytų su tokiu darbu.
Ant rytojaus apie pietus praviro durys Škeredelnikučio butelio ir per atidarytas duris pasirodė išgąsdinta galva Skriaudupio.
– Tamsta namie? – pakuždomis paklausė, tykiai priverdamas duris paskui save.
– Na, matai, o kas pasidarė?
– Sumaišiau turbūt pundelius gazietų121 ir ne tą palikau rogėse.
– Na, tai kas čionai toks baisus? Nueik atgal ir permainykite.
– Lengvai pasakyti! Patėmyjęs savo klaidą aš šiandien bėgu, kaip sakai padaryti, bet girdžiu jau policija erža su Keidošių lauke, ties šioželka122 – „Tai pakišta Škeredelninkučio, ne kitaip” – girdžiu rėkia Keidošius. Na, aš kaip niekadėja, pro šalį ir pas jus greičiau pranešti.
– O kad tave gi ir velniai su tavo kvailu darbu! – užriko Škeredelnikutis, – prapuldei mane dabar… Bet palauk, ten numeriai su ištrintą pavardę… Vienok atsargumą gerai užlaikyti.
Tai pasakęs išbėgo i kitą galą ir girdėti buvo, kaip liepė kinkyti arklį ir vežti valizą pas prabaščių, žadėdamas išpildyti norą prabaščiaus ir pagyventi pas jį kelias savaites.
– Sakyk tėte, jog šiandien pavakarį ir aš pats pas prabaščių būsiu.
Išsiuntęs daiktus Škeredelnikutis lig aprimo truputį ir pavaikščiojęs po gryčaitę, atsiliepė į Skriaudupį:
– Bet kaip sveikas galėjai apsirikti?
– Aš iš tikro ir nežinau, ar apsirikau ar ne, vienok matydamas likusį rankose mano pundelį gazietų, kitaip mislyti negalėjau ir bėgau pas tamstą pažiūrėti į atneštąsias.
Metęs pundelį Škeredelnikutis atvertė:
– Nėr čionai ką abejoti, kad apsirikai; vienok jau tai reikėjo būti be galvos, be akių. Reikėjo būti tokiu kvailiu, kaip tamsta.
– Nesiskubinkite taip jau kvailyti mane, gal ne tiek aš kaltas kaip tamsta. Dėdamas į rugius pundelį gazietų aš peržiūrėjau kokios; žiūriu ant viršaus, lietuviška gazieta. Na, aš mislyjau, kad ir visos tokios. Mano kaltė, kad nepažiūrėjau toliaus…
– Na, matai ir pats prisipažįsti. Bet tai da vis nieko. Gal tie nesupras, kas čion darosi ir netikės žodžiams Keidošiaus.
– O jeigu tikės? – paklausė Skriaudupis, – ką gali žinoti.
– Ot, kvailus esi, – rūsčiai atvertė Škeredelnikutis, – žinoti lengva. Jeigu sutverę Keidošius atveš į miestą ir patupdys, tai ženklins, jog ant Keidošių neužsitikėjo ir jog man jokio pavojaus nėra. Jeigu jį neims, tai reikia bėgti, daugiaus nieko.
Dvi valandėles po šitų kalbų pora drauge ėjo keliu lauko Keidošių slėpdamiesi į javus ar parkasus, kada artinos koks nors vežimas arba žmonių pulkas. Taip darydami atėjo ties kryžkelio Keidošių ir čionai pasislėpė rugiuose. Po valandėlės iš Keidošių kaime išvažiavo krėtikai, paskui juos, raibas išjojo Vincas. Tai matant, galvoje Škeredelnikučio pabalo visoki abejojimai… o išgirdus šneką Vinco su viršininkais, abejojimai pavirto į tikrą pavojų. Tarstėsi tie iš krūvos peržiūrėti raštus gazietų ir suimti visą burį tokių, kaip Škeredelnikutis, – sekdami žinias, kūnas galės duoti netikėtas pas tokius niekšus kratymas.
– Taip jus mane ir suimsite, – praniurnėjo Škeredelnikutis, – lydėdamas akimis policiją, – palaukite! Da aš jums darbo užduosiu; atgieždamas kvailiui, ką mane prapuldė, – su šitais žodžiais metė jis atgal savęs akis, kur sėdėjo Skriaudupis; bet to ir pėdos atšalo.
Turbūt dasiprotėjo, jog nuo tokio sėbro, kaip Škeredelninkas, dabar jis negalėjo laukti nieko gero.
– Na jeigu taip, – murmėjo Škeredelninkas, – tai man nėra ko čionai daugiaus laukti; Skriaudupys gali kožnoje akimirkoje mane išduoti. Trūkis123 gelžinkelio eina ant septintos; kol aš patenku ant stacijos bus ir laikas. – E, kad taip galėčiau da laukti nors iki rytdienos, atkeršyčiau aš ne vienam, – grieždamas dantimis niurnėjo kiauliakis Škeredelnikutis.
Nuo tos gadynės išnyko jis iš apygardos.
Tame tarpe, kad Škeredelnikutis drožė ant stacijos, Skriaudupys išnėręs iš rugių per laukus per pievas stačiai patraukė pas prabaščių, pas kurį tame laikę jau buvo atėjęs gandas apie kratymą Keidošių.
– Jagamasti124! – dvėsuodamas kalbėjo Skriaudupys įsivertęs į kleboniją, – tik ką policija krėtė Keidošius, kur rado popierius išduodančius Škeredelnikutį; dabar ji važiuoja į miestą krėsti Škeredelninkus, o tėvai dasižinos, jog pas jus yra valiza to vaikino, kurioje randasi vieni tik persekiojami ir uždrausti dalykai.
Prabaščius tai girdėdamas ir rankas nuleido; paskui truputį atsipaikijęs pratarė:
– Sudeginti: bet gal ir nespėsiu!
– Ne taip kunigėli! – pratarė Skriaudupys, – liepkite pakinkyti vieną arklį dėl manęs, aš sėsiu į vežimėlį, įsidėsiu valizą ir rasiu jai vietą ar upėje, ar girioje. O jeigu imsite deginti arba slėpti kur nors, tai liks pėdos žymės.
– A, tai tiesa vaikeli! Imki tu ją nuo mano galvos…
Po valandėlės iš klebonijos išvažiavo Skriaudupys lydimas karštų prabaščiaus maldų, kad jį Dievas paneštų kuo ūmiausiai ir kuo toliausiai nuo jo.
Girioje Skriaudupys numetė valizą į laužą ir nuvažiavo toliaus, taip mąstydamas, kad sutiks ką nors keliu einant iš pažįstamų. Ir tikrai, sutiko vieną stubelninką iš bažnytkaimio, kuriam davė parvažiuoti kunigo arklį, nevai muistantis labai girioje nuo sparvų125.
Iš tikrųjų gi Skriaudupys ieškojo tik progos aprevidavoti valizą, kurioje galėjo ir turėjo būti ir jo dvi-trys nelaimingos gromatos. Ir šita viltis taipogi neapgavo Skriaudupio; tarpu cielos krautuvės visokių įtalpų gromatų rašytų įvairių liuomų žmonėmis ir vis kompromintavojančių rado ir savo gromatas su antrašu „kvaitenos Skriaudupio”. Pirmuoju darbu buvo sudeginti jas, ir kada vėjas išmetė pelenus gromatų, Skriaudupys iš džiaugsmo ant visos girios užriko:
– Ura!
Tame tarpe per girią grįždamas Keidošių Vincas užgirdo šūksmą ir pamislyjęs, jog tenai smaugia kas Smogų, paspaudė arklį priešakin.
Šūksmas prisiartino sykį ir antrą; sekdamas jį Vincas nušokęs nuo arklio ir pririšęs jį prie šakos, pasileido į girią. Lengva suprasti jo dyvus, kad pamatė Skriaudupį triūsiantį ties valizą. Nieko nesakydamas norėjo Vincas grįžti atgalios, bet anas jį patėmyjo ir sušaukė:
– Ot, tai pataikei į laiką! – Eik šian artyn nebijokis, čion nėra plėšikų ir niekšų!
– O ką čion tamsta veiki? – paklausė Vincas, stebėdamas į darbą Skriaudupio.
– Taigi matai, tu manęs da turi klausti, ką aš veikiu, o aš tavęs neklausęs žinau: kur buvai, ką veikei.
– Na, vargiai bežinai, – atsiliepė Vincas.
– Ne tiki man? Gerai! Klausykis! Savai tu policijoje žiūrėjai gazietas rastas ties šioželka; paskui buvai su policija krėsti Škeredelninkučio, ieškojote valizos su turtu jo…
– Pfu! Iš tikrųjų, kaipgi tu gali tai žinoti! – Žingsnį atgal žengęs, paklausė Keidošiukas.
– O valiza kaip matai, ot kur guli! – Neatsikeldamas traukė toliaus Krepesorius, užsiganatinęs įspūdžiu padarytu ant Vinco.
– Susimildamas, tu man pasakyk kokiu būdu viskas tau žinoma? – antrino klausimą Keidošius.
Dabar Skriaudupys mosterėjęs ranka pradėjo pasakoti viską apie Škerdelninkutį, ką jis žinojo ir kas atsėjo pastarose dienose. Iš šitos, gana ilgos, pasakos Vincas dasižinojo, jog tą gromata, dergianti Onutę, kurią jisai skaito, rašyta nėra per Vincų Vincą; iš tikrųjų falsikavo du sėbrai126:
– Skriaudupys rašė tekstą pagal žodžius Škeredelninkučio, o tas padėjo ranką. oliaus dasižinojo ir apie tai, jog Krepesorius per savo kvailumą patekęs į nagus kiaulakio, turėjo jo klausyti. —
– Broluti! – kalbėjo teisindamas Skriaudupys, – dabar tik aš jaučiu po savim žemę tvirtą, o kol ne mačiau sudegintų savo kvailų gromatų, dėl man rodės, jog mano kojos stovi ant lumpuojančios po manimi balos, kuri gali kiekvienoje akimirkoje atsiverti ir praryti mane. Pažiūrėk ir pats į ką aš per tą laiką pavirtau.
Tiesa, Vincas pažiūrėjo į Skriaudupį, bet nieko tokio nepatėmyjęs, tik šyptelėjo. Tarpu savęs dabar juodu susikalbėjo peržiūrėti palaikus niekšo kiaulakio ir jeigu kas iš tokių jau gromatų kaip Skriaudupio, tai sudeginti, arba su savimi paimti, kad ne žūtų nereikalingai apgautas per niekšą svietas.
