Kitabı oku: «Mėšlavežis»

Mėšlavežis – mėšlo vežimo darbų laikas. [przypis edytorski]

Šį pavasarį giedra labai reta ir brangi… Kelinta jau nedėlia¹, kaip lietus pagavęs viršų pliaupia; nusigiedrins kokį pusdienį arba kokią naktį iškentės nelyjus – ir vėl prakiurs kaip iš kubilo. Patižo visi keliai, pabliuro dirvos, paplūdo pelkės, praskydo, išsipliauškė purvynai, o čia pats mėšlavežis. Neduok Dieve, koksai vargas darbininkams: prilijo laidariai² – reikia ligi kelių po srutas³ braidyti kol prikabina valktį⁴; tas važiuojant prilyja, varva per tekinius⁵, o per molynus, purvynus, kur į kalnuką, kol nuvaro į dirvą, arkliai nabagai⁶ nesuskaitomai ⁷ pakelia botagų. Merga ar koks pusbernis sušlapęs, visi drabužiai varvą iš viršaus; ligi kelių purvynais brisdamas greta vežimo, iš nekantrybės raižo tik ir raižo pavargusias kumeles. Kai kurios ligi pietų taip pristoja, kad toliaus nebepaeina, kaip kokį dešimts žingsnių tuo įtimpos⁸, ir sustoja; nė raižymas nieko nebepadaro – kirtis ne kirtis, stovi sau galvas nuleidusios. Sustojus valkčiui, tekiniai susmenga į molį; kol paskui išjudina iš vietos, kumelės botagu ir niūkimu raginamos klumpa, vytuoja⁹, net akys pabąla, kol toliau patraukia. Dirvoje dvi kapstytos purvinos ligi juostos, vanduo varva nuo skepetų per burną į akis, bėga į rankoves; nuo padalkų ¹⁰ taip pat varva; kojos basos, raudonos, ligi pusblauzdžio molyje braido; pamėlinavusiomis rankomis kapsto, taško be paliovos, nes truputį sustojusios tuoj pradeda kuždėti. Vertikas ¹¹ vyras taip pat varvąs, purvinas, kojas auliniuose klumpiuose, apkibusias moliais, kaip kalades valkioja. Nuo kepurės lezgio laša vanduo: per akis ir per uostus nuvarva pakalniui. Šnypšdamas, garuodamas verčia ir verčia, nespėja vieno valkčio išversti, įkandėm atniūka kitą; nėra laiko nė atsipūsti, nė nusišluostyti. Žmonėms ir arkliams – visiems vargai; bet nieko nepadarysi, reikia mėšlą vežti tam dvarui. Dvare nėra blogo oro – nors kumelės sprogtų, ant žmonių nugaros sausumos neliktų – koks darbas dirbamas, reikia dirbti.

Šįryt rytmety dvaro gaspadorius, pašokęs trečią, sužadino bernus. Ateinančius ant darbo ordinarčikus¹² apibarė už vėlavimus; atsistojęs po pastogės priveizėjo, kad pateptų ratus; paskyrė, kokius arklius kinkyti, sustatė varinėtojus; paskyrė kapstytojus. Darbininkai kiekvienas žino savo darbą: kabintojai¹³ nuėjo į kūtes¹⁴, su jais vienas dvaro bernas; antras, vadinamas kluonius¹⁵, nubrido į laukus versti, eina kaip girtas.