Kitabı oku: «Keturiasdešimt Musa Dago dienų», sayfa 8

Tačiau didžiausias vargas jiems dar buvo prieš akis: penkiasdešimt valandų kelio iki Johunoluko. Tikra Dievo malonė, kad neatsitiko nelaimė Hovsanai, kad nepalūžo Iskuhi. Pastorius padarė klaidą, nenorėjo eiti pagrindiniu keliu ir per anksti pasuko mažu keliuku į pietų pusę. Kai nuėjo kelias mylias, kelias tiesiog pranyko. Teko ilgai ieškoti, klaidžioti, ir šiame paskutiniame erškėčiuotame kelyje pravertė neišsenkanti Gevorko jėga. Jis pakaitomis ilgas kelio atkarpas nešdavo moteris ant nugaros. Nešulius jie netrukus paliko pakelėje. Pastorius žingsniavo pirmas, galvodamas tik viena: nepamesti krypties, nuolat žvalgytis į pakrantės kalnų debesis. Retkarčiais pasirodydavo keliukas, kuriuo eiti būdavo šiek tiek lengviau, upelius įveikdavo sutrešusių lentų lieptais. Kartais juos paveždavo kangni, jaučių traukiamas vežimas. Iš sutiktų žmonių jie nepatyrė nieko bloga. Tie nedaugelis musulmonų, kuriuos sutiko kelyje, kaimiečiai, elgėsi draugiškai, duodavo atsigerti vandens, pavaišindavo sūriu. Jei kas būtų juos užpuolęs, jie nebūtų pajėgę apsiginti. Net Aramas, gana stiprus vyras, ėjo svirduliuodamas, nelabai suvokdamas aplinką, paskendęs mirguliuojančių vaizdų jūroje. Kartais garsiai nusijuokdavo. Stebėtinai ištverminga ir nejautri skausmui pasirodė esanti Sato. Žaizdotomis, pamėlusiomis kojomis ji bėgo paskui Iskuhi, matyt, valkataudama buvo pripratusi prie visko.

Kai Gabrielis Bagratianas pamatė bėglius ant bažnyčios laiptų, jie dar nebuvo atsitokėję iš nuovargio ir bejėgiškumo. Bet jie buvo jauni, staiga suvokė, kad pagaliau išsigelbėjo, pamatė priešais šmėžuojančius tėvo, kunigo, gydytojo veidus, pasigirdo iš nekantrumo virpantys žodžiai, juos apsupo gimtinės šiluma, todėl greitai atsipeikėjo, nežmoniškas nuovargis dingo, užleisdamas vietą audringam žvalumui.

Pastorius Aramas Tovmasianas be paliovos kartojo:

– Nelyginkite to su praeities žudynėmis! Tai daug žiauriau, daug liūdniau, daug negailestingiau, o svarbiausia – trunka daug ilgiau. Tai nesibaigia nei dieną, nei naktį…

Jis spaudė kumščius prie smilkinių:

– Negaliu suvokti… Prieš akis visą laiką stovi vaikai… Ak, kad Vudliui pavyktų juos išgelbėti!

Daktaras Altuni tylėdamas apžiūrinėjo Iskuhi ranką. O vyrai nenustojo kamantinėti Aramą. Iš visų pusių pasipylė suprantami klausimai:

– Ar užteks vieno Zeituno?

– Gal ir Aintabo žmonės jau išvaryti?

– Kas girdėti Alepe?

– Ar yra žinių iš kitų vilajetų?

– O kas bus su mumis?

Gydytojas, nuvyniojęs tvarstį ir plaudamas Iskuhi ranką šiltu vandeniu, karčiai nusijuokė:

– Kur mus dar galima ištremti? Prie Musa Dago mes ir taip tremtyje.

Iš gatvės veržėsi minios triukšmas. Ter Haikazunas nutraukė pokalbį. Jis įsmeigė į Bagratianą drovias, bet valingas akis:

– Būkite toks geras, Gabrieli Bagratianai, tarkite žmonėms keletą raminamų žodžių, liepkite skirstytis.

Kodėl Ter Haikazunas šiam uždaviniui pasirinko Gabrielį, paryžietį, kuris su šiais kaimiečiais turi mažai ką bendra? Su žmonėmis turėtų kalbėti muchtaras Kebusianas. O gal kunigas, prašydamas jį, turėjo kažkokį slaptą tikslą? Gabrielis išsigando ir sumišo. Vis dėlto jis paklaũsė Ter Haikazuno, į šventorių už rankos išsivedė ir Stefaną. Armėnų kalba buvo jo gimtoji kalba, bet pirmąją akimirką, kai reikėjo kreiptis į žmones – jų jau buvo susirinkę apie penkis šimtus – jam tai pasirodė tarytum įžūlumas, neleistinas kišimasis ne į savo reikalus. Jam, ko gera, būtų paprasčiau kalbėti turkiškai, kariuomenės kalba. Bet tik pirmieji žodžiai sekėsi sunkiai, paskui skiemenys jungėsi vis sklandžiau, senoji kalba atsigavo, ėmė skleistis ir šakotis. Jis prašė Johunoluko žmones ir tuos, kurie atėjo iš kitų kaimų, ramiai skirstytis ir eiti namo. Įstatymų pažeidimų įvykę tik Zeitune ir niekur daugiau, tikrosios priežastys bus greitai išaiškintos. Kiekvienas armėnas žino, kad Zeitunas nuo seno esąs išskirtinis miestas. O Musa Dago žmonėms, gyvenantiems visai kitoje srityje ir niekada nesikišantiems į politiką, nesą nė mažiausio pavojaus. Bet kaip tik tokiais laikais šventas dalykas yra tvarka ir ramybė. Jis, Gabrielis Bagratianas, pasirūpinsiąs, kad nuo šiol kaimams būtų pranešama apie kiekvieną svarbų įvykį. Jei reikės, bendruomenėms teks rinktis į pasitarimą ir nuspręsti, ką daryti ateityje.

Gabrielis ir pats stebėjosi, kad kalba su pasitikėjimu, randa tinkamų žodžių ir kad klausytojus jo žodžiai ramina. Kažkas net sušuko:

– Tegyvuoja Bagratianų šeima!

Bet vienas moteriškas balsas aimanavo:

– Astvac im, mano Dieve! Kas bus su mumis?

Žmonės iš aikštės ir nesiskirstė, susibūrė į mažas grupeles ir jau nebestovėjo apsupę bažnyčią. Iš zaptijų liko tik Ali Nazifas, du jo draugai nuėjo savais keliais. Gabrielis priėjo prie rauplėtojo žandaro, kuris dabar nebuvo tikras, ar laikyti jį dideliu ponu, ar chansir kiafir, kiaule netikėliu, kuriam, taip klostantis aplinkybėms, net neverta atsakinėti į klausimus. Suprasdamas šias jo abejones, Bagratianas kreipėsi į zaptiją labai išdidžiai:

– Tu žinai, kas aš. Esu aukštesnis už tave, tavo viršininkas, aš – armijos karininkas.

Ali Nazifas nutarė, kad geriausia bus atiduoti pagarbą. Gabrielis reikšmingu gestu įkišo ranką į kišenę.

– Karininkas neduoda bakšišo. Bet aš tau štai duodu dvi medžidijas, avansą už netarnybinę užduotį, kurią tau pavedu.

Ali Nazifas dar labiau pasitempė. Bagratianas mostu parodė, kad zaptijas gali stovėti laisvai.

– Pastaruoju metu tarp jūsų, zaptijų, pasirodė naujų veidų. Ar jūsų postas sustiprintas?

– Efendi, mūsų buvo per mažai. Juk tarnyba sunki ir atstumai tokie dideli. Todėl gavome pastiprinimą.

– Ar tai tikroji priežastis? Na, į šį klausimą gali ir neatsakyti. Kaip tu gauni įsakymus, atlyginimą ir visa kita?

– Vienas iš mūsų vyrų kas savaitę joja į Antakiją, ten ir gauna įsakymus.

– Duodu tau netarnybinę užduotį, Ali Nazifai! Jei gautum kokį įsakymą ar iš savo draugų sužinotum ką nors, kas būtų svarbu šių kaimų žmonėms, tučtuojau ateik į mano namus! Ar supranti? Tada tau sumokėsiu tris kartus daugiau.

Neprarasdamas išdidumo Bagratianas paliko zaptiją stovėti, o pats grįžo į zakristiją.

Altuni baigė apžiūrinėti Iskuhi ranką ir su pašaipa pasakė:

– Maraše yra didelė ligoninė, instrumentai, operacijų salė, medicinos bibliotekos, o tas asilas mano kolega net nesugebėjo įstatyti į vietą sąnario. Ko galima reikalauti iš manęs? Juk aš neturiu jokių prietaisų, išskyrus surūdijusias reples dantims traukti. Turėsime įtverti ranką dviem lentelėmis. Ji atrodo baisiai. Mergaitei reikia jaukaus kambarėlio, lovos ir geros priežiūros. Žinoma, tavo žmonai, Aramai, taip pat!

Senasis meistras Tovmasianas susiėmė už galvos:

– Kai pardaviau namą, pas mane taip maža vietos. Kaip mes visi sutilpsime?

Gabrielis Bagratianas iš karto pasiūlė užleisti panelei Tovmasian vieną savo namų kambarį su gražiu vaizdu į kalnus. Ten ji bus slaugoma taip, kaip reikalauja daktaras Altuni. Gydytojas labai apsidžiaugė:

– Goh em, aš patenkintas, mano drauge! O šią nelaimingą būtybę, Sato, galbūt irgi priimsi į savo namus, kad visi mano gerbiami pacientai būtų po vienu stogu? Mano senos kojos būtų tau labai dėkingos.

Taip ir buvo padaryta. Aramas ir Hovsana nuėjo su tėvu Tovmasianu, pasiėmė ir Gevorką, šokėją, kuris senajam Tovmasianui galės padėti namuose ir dirbtuvėje. Gabrielis pasiuntė Stefaną namo, kad praneštų Žiuljetei naujienas. Berniukas be kvapo įpuolė į namus:

– Mama, mama! Žinai, kas atsitiko! Pas mus ateis svečių. Panelė Iskuhi, Zeituno pastoriaus sesuo. Ir maža mergaitė su kruvinomis kojomis.

Žiuljetę netikėta žinia labai sujaudino. Gabrielis niekada nesikviesdavo į savo namus žmonių nepasitaręs su ja. Jųdviejų santykiuose galėjai jausti savotišką netikrumą, nepasitikėjimą, ypač kai reikėdavo bendrauti su jo tautiečiais. Bet kai jis po dešimties minučių pasirodė su Iskuhi, daktaru Altuni su žmona ir Sato, Žiuljetė visus sutiko labai nuoširdžiai. Kaip daugelį gražių moterų ją papirkdavo moteriškas žavesys, ypač jaunesnės už ją būtybės. Vargšės Iskuhi išvaizda pažadino joje vyresnės sesers rūpestingumą, norą padėti. Duodama nurodymus, kaip apgyvendinti svečius, ji su malonumu mintyse kalbėjo: „Ji iš tiesų ypatinga! Tokie subtilūs veidai tarp jų retai pasitaiko. Kad ir apdriskusiais drabužiais, ji atrodo kaip kilminga moteris. Ir prancūziškai kalba kaip reta kuri tarp armėnių.“ Greitai kambarys buvo paruoštas. Žiuljetė pati atnešdavo Iskuhi vieną ar kitą smulkmeną, net puikius nėriniuotus naktinius marškinius iš savo atsargų. Nepagailėjo kvepalų ir tualetinio vandens, nors šios brangenybės čia taip sunkiai pasiekiamos.

Altuni dar kartą, plūsdamas didmiesčio Marašo medikus, apžiūrėjo Iskuhi ranką.

– Ar tau skauda, vaikeli?

– Ne, skaudėti jau nebeskauda, tik toks jausmas, slogus… – ji ieškojo tinkamo žodžio, – nejautrumo jausmas.

Senasis gydytojas buvo įsitikinęs, kad jo pastangos nedaug padės mergaitės rankai. Vis dėlto, neišmanydamas, ką dar galėtų padaryti, uždėjo jai didelį įtvarą, dengiantį petį iki pat kaklo. Galima buvo grožėtis, kaip vikriai dirba parudavusios, raukšlėtos senuko rankos.

Po valandėlės Iskuhi gulėjo minkštoje lovoje švariai ir patogiai, gerai prižiūrima. Žiuljetė padėjo kaip galėdama, o dabar norėjo išeiti:

– Jei ko nors prireiktų, mieloji, garsiai paskambinkite šiuo varpeliu. Valgyti jums atneš į lovą. Bet prieš tai aš dar užsuksiu pas jus.

Iskuhi pažvelgė į savo geradarę didelėmis savo tautos akimis, kuriose galėjai pamatyti gąsdinančias tolumas, tačiau ne sugrįžimo džiaugsmą:

– Ak, ačiū, ponia… Man nieko netrūksta… Ačiū, ponia…

Ir staiga atsitiko tai, ko nebuvo atsitikę nei tą baisiąją savaitę Zeitune, nei einant kolonoje, nei kelionės metu. Iš akių pasipylė ašaros. Tai buvo nevalingas protrūkis, verksmas be kūkčiojimo, nesulaikoma vienoda srovė, išvaduojanti iš sąstingio, kažkas tolima ir liūdna kaip toji rytietiška stepė, iš kurios ji atėjo. Iskuhi verkė ramiu veidu, nuolat kartodama:

– Atleiskite, ponia… Aš nenorėjau…

Žiuljetei norėjosi atsiklaupti šalia Iskuhi, pabučiuoti ją ir pasakyti, kad ji tikras angelas. Tačiau kažkas darė tokį įprastinį švelnumą neįmanomą. Gal atitrūkimas nuo šio pasaulio reikalų, kuris vis dar nebuvo apleidęs mergaitės, gal išgyvenimai, kuriuos ji vis dar jautė? Žiuljetė negalėjo paklusti švelnumo impulsui. Todėl tik lengvai pabraukė Iskuhi per plaukus ir tylėdama palaukė prie lovūgalio, kol tyliai verkianti mergaitė užmerkė akis ir nugrimzdo į gailestingą tuštumą.

Tuo tarpu močiutė Antaram nuplovė ir aprišo Sato kojų žaizdas. Tada mergaitę paguldė į lovą tarnaitės kambaryje. Vos tik ji giliai užmigo, pradėjo kraupiai klykti. Per visas praėjusias dienas ji nė karto neparodė nė ženklo baimės, tačiau sapne, tame gyvenimo pasikartojime, ant jos, regis, pasipylė tūkstančiai rimbo kirčių. Ją papurtydavo, bet tai nieko nepadėjo. Ji vėl kietai užmigdavo ir po valandėlės imdavo aikčioti ir šaižiai klykti. Kartais atrodydavo, kad šis staugimas yra tarytum noras įsitverti gelbstinčio vardo: „kiučiuk chanum!“

Kai iš tolimos kamarėlės pasklido šiurpūs riksmai, Žiuljetė pamatė sūnų, lipantį didžiaisiais namo laiptais. Stefanas degte degė. Nauji, nepažįstami, grėsmingi įvykiai pripildė jį malonaus virpulio. Lapkritį jis atšventė savo tryliktąjį gimtadienį, buvo tokio amžiaus, kai nepaprasti nuotykiai pakeri berniuko sielą. Dideles audras ir liūtis jis stebėdavo pro langą, slapta nekantriai laukdamas, kad įvyks kažkas nepaprasta. Dabar jis klausėsi su siaubu ir su džiugesiu.

– Ar girdi, mama, kaip klykia Sato?

„Iskuhi akys, mano vaikas turi Iskuhi akis“, – krūptelėjo Žiuljetė ir per vieną akimirką suprato, kokia gyvenimo bedugnė, kokia painiava atsiveria prieš ją. Pirmą kartą ją apėmė didžiulė baimė dėl Stefano. Ji nusitempė jį į kambarį, priglaudė prie savęs, o tyliame prieškambaryje aidėjo tolimi Sato riksmai.

Vėlai vakare Gabrielis Bagratianas susikvietė kunigą Ter Haikazuną, gydytoją Petrosą Altuni ir vaistininką Grikorą. Vyrai sėdėjo menkai apšviestame selamlike, rūkė čibuką ir cigaretes. Gabrielis norėjo išklausinėti šiuos mokytus ir labai gerbiamus vyrus, ką jie mano apie esamą padėtį, ką reikėtų daryti, jei ateitų įsakymas iškeldinti žmones, ir kokiais būdais būtų galima apsaugoti Musa Dago kaimus nuo galimos mirtinos grėsmės. Jam nieko nepavyko iš jų išgauti. Ter Haikazunas atkakliai tylėjo. Gydytojas pareiškė, kad jam jau šešiasdešimt aštuoneri ir kad esą nesvarbu, kaip prabėgsią dveji ar treji jam dar likę vargani metai. Jei dėl kokių nors priežasčių galas ateisiąs anksčiau, ką gi. Juokingai atrodo tas, kuris iš paskutiniųjų stveriasi už poros niekingų gyvenimo mėnesių. Visas gyvenimas nevertas tiek rūpesčių, kiek mums tenka patirti. Svarbiausia kaip galima ilgiau apsaugoti žmones nuo baimės. Tai esanti jo pareiga ir ją jis norėtų bet kokia kaina įvykdyti, visa kita – ne jo reikalas. Vaistininkas Grikoras ramiai rūkė savo kaljaną, kurį rūpestingai atsinešė iš namų. Tarp žėruojančių žarijų susimąstęs išsirinkdavo jam labiausiai patinkančią ir plikomis rankomis įsprausdavo ją į vandens pypkės tabako ritinėlį. Gal norėjo kitiems simboliškai parodyti, kad sugeba nuogomis rankomis liesti ugnį ir nenudegti. Įkypos akys, mandarino galva ir ožio barzdelė, šventiškas rūpestingumas kuriant kaljaną, didžiulis susikaupimas, regis, liudijo, kad jam svetimas bet koks jaudulys, kad niekas negali sudrumsti begalinės jo sielos ramybės. Tik dvasia suteikia teisę tikrovei, ne atvirkščiai. Kodėl reikėtų kažką veikti? Bet koks veiksmas savaime išnyksta tuštumoje, tik mintis mintija amžinai. Grikoras nežino, kas gali įvykti. Tačiau jis bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis neįsileis į savo vidų nieko atsitiktinio, neesminio, nereikšmingo, net jei tai būtų ir žiauriausia permaina. Norėdamas patvirtinti šį iš tiesų filosofišką idealą, kuriam jis pasiryžęs tarnauti iki paskutinės gyvenimo valandos, pacitavo turkišką priežodį, visai galėjusį tikti ir Rifaato Bereketo lūpoms:

– Kismetden zyade olmas! Neįvyksta nieko, ko nebuvo lemta.

Šiais žodžiais jis tarytum atvėrė galimybę pamiršti kankinamą dabarties klausimą ir nukreipti kalbą į tuos kilnius dalykus, kurie seniai atitrūkę nuo niekingo šiandienos aktualumo ir atvėsę lyg knygos lapai – jų dieviško buvimo vieta. Duslus vaistininko balsas leidosi į postringavimus apie įvairias predestinacijos teorijas, apie krikščionybės ir islamo santykius, apie Chalcedono bažnyčios susirinkimą, Grigalių Švietėją ir monofizitų mokymo pranašumus prieš Romos katalikų pažiūras. Vien nuo žodžių sukosi galva. Kunigas tik stebėjosi, kaip toli vaistininkas pažengęs teologijos moksluose. Jis išgirdo vardų, duomenų ir keistų kai kurių bažnyčios tėvų nuomonių, apie kurias nieko nebuvo girdėjęs savo studijų laikais vien todėl, kad jos atsirado tik Grikoro kūrybinio išradingumo dėka.

Prakeikimas! Gabrielis nemandagiai treptelėjo koja. Europietis pajuto neapykantą tiems lunatikams ir tauškaliams, kurie bejėgiškai pasiduoda mirčiai taip, kaip kai kurie apsileidžia ir pasiduoda nešvarai. Niekinamu rankos mostu jis pertraukė Grikoro žodžius:

– Norėčiau ponams pasiūlyti vieną mintį, kuri man šiandien atėjo į galvą, kai kalbėjausi su zaptiju Ali Nazifu. Galų gale, juk aš tebesu turkų armijos karininkas, kovojau fronte, turiu net apdovanojimą iš paskutiniojo Balkanų karo. Kaip jums atrodytų, jei užsivilkčiau uniformą ir nuvykčiau į Alepą? Generolui Džemaliui Pašai kadaise padariau nemažą paslaugą…

Senasis gydytojas kone piktdžiugiškai jį nutraukė:

– Džemalis Paša jau seniai perkėlė savo štabą į Jeruzalę.

Bet Bagratianas taip lengvai nepasidavė:

– Tai nesvarbu! Svarbesnis už Džemalį Pašą yra Alepo vali Dželalas Bėjus. Aš jo nepažįstu, bet visi žinome, kas jis ir kad jis iš visų jėgų stengiasi padėti. Jei dabar jį aplankysiu ir priminsiu, kad Musa Dagas yra toli nuo viso pasaulio, kad mes niekada nedalyvavome jokiuose politiniuose dalykuose, galbūt…

Gabrielis nutilo įsiklausydamas į niekieno nedrumsčiamą tylą. Tik retkarčiais Grikoro kaljane sugurguliuodavo vanduo. Po ilgos tylos Ter Haikazunas padėjo į šalį savo čibuką:

– Vali Dželalas Bėjus, – tarė jis žvelgdamas kažkur į tolumą, – žinoma, yra didelis mūsų tautos draugas. Jis mums padarė nemažai gera. Kol jis buvo valdžioje, galėjome nebijoti baisiausių nelaimių. Deja, draugystė su mumis jam neišėjo į gera…

Iš plačios rankovės Ter Haikazunas išsitraukė sulankstytą laikraštį:

– Šiandien penktadienis. O čia trečiadienio „Tanin“ numeris. Pranešimas atspausdintas smulkiu šriftu sunkiai pastebimoje vietoje. – Jis atitraukė laikraštį toliau nuo akių. – „Kaip praneša Vidaus reikalų ministerija, jo ekscelencija Alepo vali Dželalas Bėjus visam laikui atleistas iš savo pareigų.“ Štai ir viskas.

Penktas skyrius
DIEVIŠKASIS INTERMEZZO

Homero herojai kovoja dėl Skajos vartų ir kiekvienas mano, kad pergalė ar pralaimėjimas priklauso nuo jo ginklų. Tačiau herojų kova tėra tik atspindys dievų kovos, vykstančios virš jų galvų. Dievų kova nulemia žmonių likimus. Bet ir dievai nežino, kad jų grumtynės tik atspindi seniai pasibaigusią kovą Aukščiausiojo krūtinėje, iš kurios ateina ir ramybė, ir sumaištis.

Kaip tik tą akimirką, kai daktaras Johanesas Lepsijus, ragindamas vežiką paskubėti, privažiuoja didįjį tiltą, jungiantį sodų miestą Perą su Stambulu, įsijungia automatinis signalas, užkardas nusileidžia, tiltas ims drebėti tarytum gyva būtybė, girgždėdamas lūžta pusiau, abi jo metalu apkaustytos pusės iš lėto kyla aukštyn ir įleidžia į Auksinio Rago vidinį uostą karo laivą.

– Tai iš tiesų siaubinga! – garsiai prataria Lepsijus vokiškai ir užmerkęs akis susmunka į apiplyšusią arabos²⁷ sėdynę lyg ketindamas pasitraukti iš kovos. Bet jau kitą sekundę iššoka iš vežimo, neskaičiuodamas įbruka vežikui į ranką keletą piastrų ir bėga laiptais žemyn prie krantinės, paslysta ant kažkokio vaisiaus žievės, vos nenugriūva. Čia keletas kajikų,²⁸ keliančių į kitą krantą, laukia klientų. Ilgai rinktis netenka, nes tik du flegmatiški valtininkai snaudžia savo valtelėse ir neatrodo labai susirūpinę dėl uždarbio. Johanesas Lepsijus šoka į vieną kajiką ir nevilties kupinu mostu parodo į Stambulo pusę. Jam liko tik šešios minutės, per kurias turi patekti į Seraskeriatą, Turkijos gynybos ministeriją. Net jei valtininkas irkluos iš paskutiniųjų, dešimt minučių užtruks vien kėlimasis per sąsiaurį. Anos pusės krantinėje – tikisi nekantrusis keleivis – tikriausiai stovi keletas karietų. Nuo ten jam prireiks dar penkių minučių, kad atsidurtų prie ministerijos. Jei viskas vyks sklandžiai, išeis penkiolika minučių, atėmus šešias – jis vėluos devynias minutes! Labai nemalonu, bet gal dar nieko.

Žinoma, aplinkybės klostosi nepalankiai. Irkluotojas plukdo laivelį venecijietiškai, nei riksmai, nei maldavimai neišmuša jo iš melancholiškos ramybės. Valtis sūpuojasi, bet pirmyn beveik nejuda.

– Stipri srovė, efendi, prasideda jūros potvynis, – aiškina vėjų nugairintas turkas. Prieš likimą jis bejėgis. Negana to, jiems prieš nosį praplaukia žvejybos kateris, taip jie praranda dar dvi minutes. Apimtas visiško bejėgiškumo, koks tik gali ištikti žmogų, besisupantį ant vandens, vokietis nugrimzta į savo mintis. Dėl šios vienos valandos jis kentėjo kelionės vargus, atvyko iš Potsdamo į Konstantinopolį, kasdien apipildavo prašymais Vokietijos pasiuntinį ir ne tik jį, bet ir visų neutralių valstybių atstovus. Dėl šios vienos valandos jis įvairiose miesto vietose lankė iš krašto gilumos atvykusius vokiečius ir amerikiečius, maldavo papasakoti jam kuo daugiau detalių. Dėl šios vienos valandos jis ištisas dienas sėdėdavo amerikiečių Biblijos draugijos biuruose, nedavė ramybės įvairiausiems dvasininkams, gerai apgalvotais aplinkkeliais, kad išvengtų šnipų, susitikdavo su savo draugais armėnais slaptose patalpose, – visa tai tik tam, kad būtų pasirengęs didžiajam susitikimui. O štai dabar likimas jam iškrėtė pokštą, jis net negali laiku atvykti. Nedaug trūksta, kad patikėtum, jog jam trukdo demoniški priešiški vėjai. Kiek vargo kainavo paslaugiam vokiečių korvetės kapitonui iš karinės misijos, kad įvyktų šios derybos. Tris kartus jam buvo pažadėtas susitikimas ir tris kartus atšauktas. Enveras Paša yra Osmanų imperijos karo dievas. Toks nereikšmingas priešas kaip daktaras Johanesas Lepsijus jam kelia tik juoką.

Štai prabėgo dar dešimt minučių. Enveras lieps nebeįleisti ramybę drumsčiančio vokiečio, ir visas reikalas žlugs. Ką gi, žlugs tai žlugs. Ir mano tauta kovoja už išlikimą. Ir virš jos pakibo juodas raitelis su svarstyklėmis rankoje. Kas man darbo tie armėnai? Apgaulingai guosdamas save Johanesas Lepsijus trumpai, sausai sukūkčioja. Ne, tie armėnai jam labai brangūs. Jeigu jis griežtai paklaustų savo širdies, jie jam net brangesni už savąją tautą, kad ir kaip tai atrodytų nuodėminga ir beprotiška. Nuo Abdiulchamido dienų, nuo 1896 metų žudynių, nuo pirmosios kelionės į krašto gilumą, nuo misijų darbo pradžios jis jaučia, kad pats Dievas siunčia jį pas tuos nelaimingus žmones. Tai jo misija šioje žemėje. Prieš akis iškyla jų veidai. Visi žvelgia į jį didžiulėmis armėniškomis akimis. Tokias akis turi tie, kurie išgėrė kančių taurę iki dugno. Tikriausiai tokios buvo Kristaus akys, kai jis kabėjo ant kryžiaus. Gal todėl Lepsijus taip myli šią tautą. Vos prieš valandą jis žvelgė į akis patriarchui, Turkijos armėnų vyriausiajam kunigui, tikriau, nuolat turėjo kreipti žvilgsnį į šalį nuo beviltiškai degančių monsinjoro Zaveno akių. Beje, dėl šio vizito pas patriarchą jis taip susivėlino. Neprotinga buvo dar kartą važiuoti į Perą, į „Tokatliano“ viešbutį persirengti. Pas patriarchą jis turėjo pasirodyti su ilgu juodu apsiaustu, kaip tinka protestantų kunigui. Tačiau prieš Enverą jis kaip tik nenorėjo to pabrėžti, nenorėjo, kad šis lemtingas susitikimas atrodytų šventiškai ir iškilmingai. Jis pažįsta savo priešininkus, Itihado žmones. Paprasta pilka eilutė, šiurkštus kalbos tonas, pasitikėjimas savimi, užuominos apie jėgas, stovinčias tau už nugaros, – štai tinkamas stilius bendraujant su šiais avantiūristais. Taigi dėl visko kalta pilka kasdienė Lepsijaus eilutė.

Jam nereikėjo taip ilgai viešėti pas patriarchą, turėjo atsisveikinti po kelių minučių. Deja, pedantiškumas ir ryžtingas tikslo siekimas nebuvo jo stiprioji pusė. Net organizuodamas pagalbą armėnams po Abdiulchamido skerdynių jis daugiau nuveikė ne protinga taktika, o atkakliai belsdamas į visas duris. Ne veltui jis kartais pasiduoda jaunystės nuodėmei – literatūrinei kūrybai. „Mirties šokis“, „Amžinas žydas“, „Džonas Bulis“ ir taip toliau. Jis mėgsta improvizuoti, pasiduoti akimirkos nuotaikai, tai jo silpnoji vieta, jis tai žino. Štai ir šiandien negalėjo laiku išeiti iš to nelaimingo kunigo.

– Po valandos jūs stovėsite prieš Enverą, – tylus monsinjoro Zaveno balsas liudijo apie daugybę nemiegotų naktų, balsas silpo, kaip silpo jo tautos jėgos. – Jūs stovėsite prieš tą žmogų. Bet ir jūs nieko nelaimėsite.

– Aš nežiūriu į šį reikalą taip pesimistiškai, monsinjore, – bandė jį guosti Lepsijus.

Monsinjoras pertraukė jo žodžius rankos mostu, reiškiančiu skausmą ir neviltį.

– Šiandien sužinojome, kad po Zeituno, Aintabo, Marašo ir kitų vietovių bus tremiami ir rytų Anatolijos vilajetų žmonės. Išskyrus Mažosios Azijos vakarinę dalį, kol kas neliečiamas tik Alepas ir Aleksandretės pajūris. Jūs geriau už kitus žinote, kad tremtis yra sunkesnė ir ilgiau trunkanti kankiniška mirtis. Sako, kad iš Zeituno gyventojų jau nebeliko gyvų.

Patriarcho žvilgsnis buvo toks, kad Johanesas Lepsijus neišdrįso prieštarauti.

– Nesiimkite to, kas neįmanoma, pasistenkite dėl įmanomų dalykų. Gal jums pavyktų, nors aš tuo ir netikiu, įkalbėti juos, kad atidėtų Alepo ir pajūrio ruožo deportacijas. Kiekviena diena yra laimėjimas. Kalbėkite apie vokiečių visuomenės reakciją, apie spaudą, kuriai jūs teikiate informaciją. Bet, svarbiausia, venkite vieno dalyko: nekalbėkite apie moralę! Tokiems kaip jie tai sukels tik juoką. Laikykitės faktų. Grasinkite ekonominėmis sankcijomis, tai daro didžiausią poveikį. O dabar, brangus sūnau, priimkite mano palaiminimą kilniam darbui! Tepadeda jums Kristus!

Lepsijus palenkė galvą, bet patriarchas plačiai peržegnojo jam krūtinę.

Ir štai jis sėdi vos vos judančioje valtyje, supasi Auksinio Rago bangose, valtininkas abejingai, lyg apie kažką susimąstęs, panardina irklą, vėl jį iškelia. Kai galų gale priplaukia prie kranto, pamato, jog prabėgo daugiau kaip dvidešimt minučių. Vos žvilgtelėjęs į krantinę Johanesas Lepsijus nustemba, jog nėra nė vienos karietos. Jis isteriškai nusijuokia, nes už visų šių rafinuotų kliūčių slypi daugiau nei atsitiktinumas. Priešiškos jėgos mėto jam po kojomis pagalius, nes jis rūpinasi armėnų reikalais, o jie, matyt, turi vykti taip, kaip likimo numatyta. Jis jau nebesižvalgo karietos ir pradeda bėgti, kad ir kaip tai netinka senam, stambiam, visiems į akis krentančiam vyrui. Tiesa, nubėga jis netoli. Stambulo aikštes ir gatves užtvindžiusi didžiulė, kažkokią šventę švenčianti minia. Tarp vėliavomis papuoštų namų, iščiustytų parduotuvių ir kavinių stumdydamiesi plaukia tūkstančiai žmonių su fesais ir tarbušais, fanatiškais, riksmo iškreiptais veidais. Kas gi atsitiko? Gal prie Dardanelų pavyko sumušti priešą, sąjungininkų kariuomenę? Lepsijus prisimena, kad naktimis dažnai girdi tolimų pabūklų šūvius. Sunkioji anglų laivyno artilerija garsiais šūviais skinasi kelią į Konstantinopolį. Paskui prisimena, kad šiandien kažkokių jaunaturkių revoliucijos įvykių metinės. Gal minima diena, kai komitetas žudynėmis pašalino iš kelio politinius priešus ir pagaliau užgrobė valdžią. Minia siaučia ir riaumoja per daug negalvodama, kas šiandien per šventė. Didžiulis sambūris prie kažkokios firmos pastato. Jauni vyrai lipa ant paslaugiai atkištų pečių, užsiropščia iki karnizo, kitą minutę didžiulė firmos iškaba tarškėdama krinta ant žemės. Lepsijus, patekęs į šį žmonių kamuolį, klausia kaimyną, kurio galva nepridengta feso, kas čia dedasi. Jam atsako, kad nuo dabar nebus toleruojami užrašai svetimomis kalbomis. Turkija turkams! Visi kelrodžiai, gatvių ir parduotuvių pavadinimai nuo šiol leidžiami tik viena kalba – turkų! Lepsijaus kaimynas, matyt, graikas ar Levanto gyventojas, piktdžiugiškai juokiasi:

– Šį kartą jie apgadino mūsų sąjungininkų pastatą. Juk čia vokiečių firma.

Ilga eile iš lėto slenka minios sustabdyti tramvajai. „Dabar jau nesvarbu, kada aš ateisiu, – galvoja Lepsijus, – vis tiek viskas prarasta.“ Vis dėlto dar kartą leidžiasi bėgti, be atodairos stumdydamas besipainiojančius žmones. Dar viena siaura gatvelė, tada priešais jį atsiveria aikštė. Didieji Seraskeriato rūmai. Aukštai išsišovęs Machmudo II bokštas. Pastorius stabteli. Eina iš lėto, juk nelėksi uždusęs į liūtų irštvą. Kai pagaliau, pailsęs nuo ilgų koridorių ir begalinių laiptų, paduoda savo vizitinę kortelę Gynybos ministerijos priimamajame, elegantiškas, pabrėžtinai malonus karininkas jam praneša, kad jo ekscelencija Enveras Paša labai apgailestaująs, jog jam buvę neįmanoma ilgiau laukti, bet jis prašąs poną suteikti jam garbės ir aplankyti jį Seralyje, Vidaus reikalų ministerijoje.

Johanesui Lepsijui dabar teks nueiti dar ilgesnį kelią. Atrodo, kad šį kartą burtai visiškai išgaravo, demonai persigalvojo, jie tiesiog kone padeda jam. Prie vartų laukia ką tik atsilaisvinusi karieta, vežikas mėgsta didelį greitį, sumaniai aplenkia žmonių minias ir per stebuklingai trumpą laiką kovotojas, gerai pailsėjęs ir apimtas nesuvokiamo pasitikėjimo savimi, pasiekia tylų Seralio pasaulį, su trenksmu per stambius grindinio akmenis privažiuoja prie ministerijos. Čia jo jau laukia. Nespėjo išsitraukti vizitinės kortelės, o valdininkas jau klausia:

– Daktaras Lepsijus?

Koks geras ženklas! Vėl laiptai, vėl ilgas koridorius. Bet šį kartą jis eina lengvai, lyg ant sparnų nešamas geros nuojautos. Tyli Vidaus reikalų ministerija, Talaato Bėjaus tvirtovė, daro jam malonų įspūdį, tartum kokia svajonių pilis. Vos ne pasakiškai atrodo kabinetai be durų, jų vietoje plazda užuolaidos. Tai jį irgi ramina, jis ir pats nežino kodėl, viskas, regis, krypsta į gera. Koridoriaus gale jį įveda į ypatingus apartamentus. Tai Envero Pašos štabas Vidaus reikalų ministerijoje. Šiuose dviejuose kambariuose, be jokios abejonės, buvo sprendžiamas armėnų likimas. Didesnysis kambarys, matyt, yra laukiamasis ir posėdžių salė, šalia kabinetas su dideliu tuščiu rašomuoju stalu. Šio kabineto durų užuolaida praskleista. Ant sienos virš rašomojo stalo Lepsijus mato tris portretus. Dešinėje Napoleonas, kairėje Fridrichas Didysis, tarp jų – padidinta turkų generolo fotografija, be abejo, Envero Pašos, dar vieno karo dievo.

Lepsijus sėdasi prie lango ir laukia. Virš savo pensnė jis mato ramų ir gražų griūvančio miesto vaizdą, įlūžusius kupolus ir marmuro nuolaužas pinijų pavėsyje. Už jų – Bosforas su mažais, tarsi žaisliniais slenkančiais garlaivėliais. Mėlynas, trumparegiškas į tolumą nuklydęs žvilgsnis, vaikiškos lūpos, besislepiančios minkštoje žiloje barzdelėje, tvirti skruostai, vis dar paraudę nuo bėgimo ir iš jaudulio, – visa tai liudija apie kančią, bet ir apie ryžtą, kuris verčia būti negailestingą sau. Patarnautojas atneša varinį kavinuką. Lepsijus godžiai išgeria tris ar keturis puodelius. Kava teikia jam pasitikėjimo, nervai įsitempia, kraujagyslėmis kraujas greičiau pulsuoja į galvą. Kai Lepsijus baigia gerti paskutinį puodelį, įeina Enveras Paša.

Johanesui Lepsijui dar Berlyne daug pasakojo apie Enverą Pašą, vis dėlto jis labai nustemba, kad šis turkų karo dievaitis, šis Marsas, vienas iš septynių ar devynių pasaulio valdovų, sprendžiančių, kam gyventi, o kam mirti, tokio mažo ūgio ir toks neišvaizdus. Dabar Lepsijus supranta, kodėl čia kabo Napoleono ir Fridricho portretai. Metro šešiasdešimties centimetrų herojai, genialūs neūžaugos, kurie menką ūgį pasistengė kompensuoti valdžios aukštumomis. Lepsijus galėtų lažintis, kad Enveras Paša avi aukštakulnius batus. Beje, karakulinė kepurė, kurios jis nenusiima, tikrai aukštesnė už uniformines kepures. Auksinėmis virvelėmis apsiūta maršalo, o gal tiesiog operetinė uniforma puikiai išryškina juosmenį, prigludusi pabrėžia figūrą ir kartu su dviem eilėmis žvilgančių ordinų teikia jam kažkokio jaunatviško lengvabūdiškumo ir elegantiško įžūlumo. „Čigonų baronas“, – nusprendžia Lepsijus. Nors širdis daužosi vis labiau, Lepsijui neina iš galvos energinga valso melodija, kuria gėrėdavosi tolimomis jaunystės dienomis: