Kitabı oku: «Keturiasdešimt Musa Dago dienų»

PIRMOJI KNYGA
Artėjanti grėsmė

Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?

APREIŠKIMAS JONUI 6,10

Pirmas skyrius
TESKERE ¹

– Kaip aš čia patekau?

Gabrielis Bagratianas nejučiomis ištaria šiuos žodžius, nors aplinkui nėra nė gyvos dvasios. Tai ne klausimas, o kažkas neapibrėžta – šventiška nuostaba, kurios pilna jo širdis. Gal todėl, kad ankstyvas kovo sekmadienio rytas toks skaistus, o Sirijos pavasaris nuo Musa Dago šlaitų vilnija didžiulėmis raudonomis anemonomis iki pat kalvotų Antiochijos² lygumų. Iš kalnų ganyklų trykšta švelnus raudonis, nustelbdamas kuklius baltus narcizus, kurie taip pat jau pražydo. Atrodo, kad kalną gaubia nematomas auksinis gaudesys. Gal tai dūzgia iš Kebusijės avilių išskridusios bitės, o gal šį tylų ir skaidrų rytą girdėti Viduržemio jūros mūša, graužianti uolotą Musa Dago skardį kitoje kalno pusėje, toli nuo čia? Nelygus kelias kyla aukštyn pro apgriuvusias sienas. Paskui sienos baigiasi virsdamos netvarkingomis akmenų krūvomis, piemenų takas siaurėja. Prieškalnė įveikta. Gabrielis Bagratianas atsigręžia atgal. Aukštas, su turisto apranga iš purios namie austos vilnos, jis išsitiesia ir suklūsta. Kilsteli kepurę nuo suprakaitavusios kaktos. Akys plačiai atmerktos. Jos kiek šviesesnės, bet ne mažesnės nei daugumos armėnų.

Gabrielis mato, iš kur atėjo: tarp parko eukaliptų švyti namas ryškiomis sienomis ir plokščiu stogu. Tvartai ir ūkiniai pastatai irgi gerai matyti sekmadienio ryto saulėje. Nors tarp Bagratiano ir vilos daugiau kaip pusė valandos kelio, ji vis dėlto atrodo taip arti, lyg būtų sekusi iš paskos jo pėdomis. Johunoluko bažnyčia, stovinti toliau slėnyje, tarytum sveikina jį, tarytum moja jam savo didžiuliu kupolu ir smailiu šoniniu bokštu. Masyvi, niūroka bažnyčia ir Bagratiano vila sudaro vieną visumą. Abi jas prieš penkiasdešimt metų pastatė Gabrielio senelis, legendinis fundatorius ir šių vietų geradarys. Armėnų valstiečiai ir amatininkai po klajonių ieškant uždarbio grįžta iš svetimų šalių, net iš Amerikos, į savo gimtinės lizdus, tik smarkiai prasigyvenę turčiai elgiasi kitaip. Jie statosi prabangias vilas pajūryje prie Kanų, tarp Heliopolio sodų ar ant Libano šlaitų prie Beiruto. Avetisas Bagratianas nebuvo iš tokių išsišokėlių. Jis įsteigė žinomą Stambulo firmą, atidarė filialus Paryžiuje, Londone ir Niujorke, bet jei tik leisdavo laikas ir darbai, nuolat grįždavo į savo vilą Johunoluke, Musa Dago papėdėje. Iš jo karališko dosnumo daug naudos turėjo ne tik Johunolukas, bet ir kiti šeši Svedijos apskrities armėnų kaimai. Jei nekalbėsime apie jo statytas bažnyčias ir mokyklas, amerikiečių misionierių-mokytojų pakvietimą, užtenka tik paminėti dovaną, kuri, nepaisant visų įvykių, išliko žmonių atmintyje iki šių dienų: laivas, prikrautas „Singer“ firmos siuvamųjų mašinų, kurias Avetisas Bagratianas po ypač sėkmingų savo firmos metų padovanojo penkiasdešimčiai neturtingiausių kaimo gyventojų.

Gabrielis nenuleidžia akių nuo vilos. Jis pažinojo senelį. Juk gimė šiuose žemiau stovinčiuose namuose, praleido čia ne vieną ilgą vaikystės mėnesį. Kol sukako dvylika. Šis ankstyvasis gyvenimas, kuris kadaise buvo jo gyvenimas, neįtikėtinai jaudina, jaudina iki skausmo. Tai tarytum gyvenimas iki gimimo, graudinantis sielą, verčiantis ją virpėti. Ar jis iš tikrųjų pažinojo senelį? Gal tik skaitė apie jį vaikiškoje knygelėje ar matė portretą? Neaukštas vyras su smailia balta barzdele, geltonai ir juodai dryžiuotu chalatu. Ant krūtinės grandinėle pritvirtinta pensnė auksiniais rėmeliais. Raudonais pusbačiais jis žengia sodo pievele. Visi jam žemai lenkiasi. Švelnūs seno žmogaus pirštai glosto berniuko skruostą. Ar taip buvo iš tikrųjų, ar tai gyva tik jo svajonėse? Senelis kelia jam panašius jausmus kaip ir Musa Dagas. Kai prieš porą savaičių pirmą kartą vėl išvydo vaikystės kalną, jo tamsėjantį siluetą vakaro danguje, užliejo nenusakomas jausmas, bauginantis ir kartu malonus. Neįstengė jo iki galo suvokti, todėl pasistengė jį nuvyti. Ar tai buvo pirmas nuojautos dvelksmas? Ar čia prabilo dvidešimt treji metai?

Dvidešimt treji metai Europoje, Paryžiuje, visiškos asimiliacijos metai! Įvyko tai, kas galėjo įvykti per dvigubai ar trigubai ilgesnį laiką. Šie metai viską ištrynė. Po senelio mirties šeima, pamiršusi jo lokalinį patriotizmą, išsikelia iš šio Rytų pasaulio užkampio. Firmos centras ir toliau lieka Stambule, bet Gabrielio tėvai su abiem sūnumis dabar gyvena Paryžiuje. Tiesa, vyresnysis brolis – už Gabrielį vyresnis penkiolika metų – kaip ir senelis pakrikštytas Avetiso vardu, greitai dingsta iš Prancūzijos. Būdamas importo firmos vadovas grįžta į Turkiją. Ne veltui jį pavadino senelio vardu. Europa jo nevilioja. Jis truputį keistuolis, ieškantis vienatvės. Daugelį metų apleista Johunoluko vila jo pastangomis vėl suklesti. Vienintelis Avetiso pomėgis – medžioklė. Iš Johunoluko jis dažnai traukia medžioti į Tauro kalnyną ar Hauraną. Gabrielis mažai ką žino apie brolį, pats Paryžiuje lanko gimnaziją, studijuoja Sorbonoje. Niekas neverčia jo imtis prekybos, tiesa, ir jis, priešingai negu jo giminė, nejaučia tam jokio pašaukimo. Jis mokslininkas, laisvas menininkas, archeologas, meno istorikas, filosofas, beje, gauna metinę rentą, kuri leidžia būti laisvam, netgi pasiturinčiam. Dar labai jaunas veda Žiuljetę. Šios vedybos smarkiai pakeičia jo gyvenimą. Prancūzė žmona jį visiškai patraukia į savo pusę. Dabar Gabrielis labiau negu bet kada prancūzas. Armėnas jis nebent akademine prasme. Tiesa, visiškai neišsižada savo kilmės, armėnų žurnaluose spausdina vieną kitą mokslinį straipsnį. Kai sūnui Stefanui sueina dešimt metų, pakviečiamas armėnas studentas, kad išmokytų jį protėvių kalbos. Žiuljetei iš pradžių tai atrodo visiškai nereikalinga, net žalinga, bet armėnas studentas, jaunasis Samvelas Avakianas, yra malonaus būdo, ir po ilgesnio priešinimosi Žiuljetė pagaliau nusileidžia. Jei šeimoje kyla nesutarimų, jų priežastis visada ta pati. Kad ir kaip Gabrielis stengiasi įsilieti į svetimą aplinką, vis dėlto jam kartkartėmis tenka susidurti su savo tautos politine padėtimi. Kadangi jis kilęs iš garsios šeimos, lankydamiesi Paryžiuje į jį neretai kreipiasi armėnų politiniai veikėjai. Jam netgi siūlo Dašnakcutiuno³ partijos mandatą. Nors jis griežtai atsisako kvietimo, vis dėlto dalyvauja 1907 metų kongrese, kuriame jaunaturkių partija sudaro sąjungą su armėnų nacionaline partija.

Kalbama, kad reikia sukurti naują valstybę, kurioje skirtingos tautos gyvens taikiai, nežemindamos viena kitos. Tokie tikslai įkvepia ir jį, gerokai nutolusį nuo savo tautos. Tomis dienomis turkai negaili armėnams gražiausių komplimentų, visaip reiškia jiems savo meilę. Ištikimybės priesaiką Gabrielis Bagratianas vertina labiau negu kiti, tokia jau jo prigimtis. Todėl kai prasideda Balkanų karas, savanoriu stoja į armiją. Paskubomis apmokomas Stambulo atsargos karininkų mokykloje ir dar spėja pakovoti. Bulairo mūšyje jis – haubicų baterijos karininkas. Šis vienintelis ilgesnis išsiskyrimas su saviškiais trunka daugiau nei pusę metų. Dėl to jis smarkiai kenčia. Galbūt bijo, kad Žiuljetė gali nuo jo nutolti. Jaučia, kad jųdviejų santykiams iškilo kažkoks pavojus, nors tokiems įtarimams nėra jokio pagrindo. Grįžęs į Paryžių išsižada visų dalykų, nesusijusių su jo vidiniu gyvenimu. Jis – mąstytojas, žmogus, kuriam svarbiausia dvasiniai dalykai, žmogus plačiąja prasme. Kas jam turkai, kas armėnai? Jis rimtai svarsto priimti Prancūzijos pilietybę. Pirmiausia dėl to apsidžiaugtų Žiuljetė. Tačiau nuo šitokio žingsnio kiekvieną kartą sulaiko negeras jausmas. Jis savo noru ėjo į karą. Nors ir negyvena tėvynėje, negali jos išsižadėti. Tai jo tėvų žemė. Protėviai ten iškentė siaubingų dalykų, bet savo tėvynės neapleido. Gabrieliui neteko kentėti. Apie žudymus ir skerdynes žino tik iš kitų pasakojimų, iš knygų. Argi ne vis vien, kam pavaldus žmogus plačiąja prasme, svarsto jis ir lieka Osmanų imperijos pavaldiniu. Dveji laimingi metai puikiame bute Klebero aveniu. Atrodo, lyg visos problemos būtų išspręstos, rasta tinkama gyvenimo forma. Gabrieliui trisdešimt penkeri, Žiuljetei trisdešimt ketveri, Stefanui trylika. Gyvenimas teka be rūpesčių, jo nevargina per didelis garbės troškimas, darbas intelektualus, draugų ratas malonus. Dėl draugų, tai čia daug lemia Žiuljetės žodis. Pirmiausia vis labiau siaurėja Gabrielio ryšiai su senais pažįstamais armėnais. Gabrielio tėvai jau seniai mirę. Žiuljetė tarytum vis labiau stengiasi pabrėžti savosios genties kraują, Tik sūnaus akių pakeisti ji, žinoma, negali. Tačiau Gabrielis viso to, regis, nepastebi.

Visų jų likimą staiga pakeičia netikėtas Avetiso laiškas. Vyresnysis brolis prašo atvykti į Stambulą. Jis labai sunkiai serga ir nebegali tvarkyti firmos reikalų. Todėl kelias savaites darbuojasi, kad paverstų firmą akcine bendrove. Gabrielis turįs atvykti užsitikrinti savo turto dalies. Žiuljetė, visada pabrėždavusi, jog nusimano apie praktiškus dalykus, tuoj pat pareiškia lydėsianti Gabrielį ir paremsianti jį derybose. Juk čia labai svarbūs reikalai, o Gabrielis įpratęs visais pasitikėti, jis jokiu būdu neįveiksiąs klastingų armėnų ir jų gudrybių. 1914 metų birželis. Pasaulyje neramu kaip prieš audrą. Gabrielis nusprendžia į kelionę pasiimti ne tik Žiuljetę, bet ir Stefaną bei jo mokytoją Avakianą. Juk mokslo metai jau beveik baigėsi. Reikalų tvarkymas užtruks ilgai, o kas per tą laiką gali įvykti pasaulyje, niekas nežino. Antrąją liepos savaitę šeima atvyksta į Konstantinopolį. Bet Avetisas Bagratianas jų nebelaukė. Jis italų laivu išplaukė į Beirutą. Plaučių liga pastarosiomis dienomis smarkiai paaštrėjo, kad Avetisas nebegalėjo pakelti Stambulo oro. (Keista, kad europiečio Gabrielio brolis nori numirti ne Šveicarijoje, o Sirijoje.) Gabrielis derasi ne su broliu, o su direktoriais, advokatais ir notarais. Jis pamato, kad beveik nepažįstamas brolis su meile ir kuo rūpestingiausiai sutvarkė jo reikalus. Gabrielis pirmą kartą aiškiai suvokia: ligotas, senyvas Avetisas darbavosi dėl jo, už savo gerovę turi būti dėkingas jam. Koks nesusipratimas, kad broliai liko vienas kitam tokie svetimi. Gabrielis išsigąsta savo puikybės, juk jis net truputį niekino šį „prekybininką“, šį „rytietį“. Dabar jį apima ilgesys, noras, kol nevėlu, ištaisyti klaidą. Stambulo karštis iš tiesų nepakeliamas. Grįžti į Vakarus dabar būtų nelabai protinga. Reikia palaukti, kol praeis audra. Tuo tarpu vien mintis apie nedidelę kelionę jūra teikia atgaivos. Vienas naujausių kompanijos „Khedival Mail“ garlaivių plaukia į Aleksandriją ir pakeliui užsuka į Beirutą. Vakariniuose Libano šlaituose nuomojamos modernios vilos, galinčios patenkinti įnoringiausių nuomotojų poreikius. Žinovai tvirtina, kad žemėje nėra gražesnių vietų. Bet Gabrieliui nereikia įtikinėti Žiuljetės tokiais pažadais, ji iš karto sutinka keliauti kartu. Ją jau seniai kamuoja neaiškus jaudulys. Vilioja galimybė patirti ką nors nauja. Kai jie plaukia atvira jūra, tarytum patrankų šūviai pasipila naujienos: valstybės svaido viena kitai karo pareiškimus. Kai Beirute išlipa į krantą, Belgijoje, Balkanuose ir Galicijoje jau prasidėję pirmieji mūšiai. Apie grįžimą Prancūzijon nėra ko ir galvoti. Jie tarytum pakliuvo į spąstus. Laikraščiai rašo, kad Aukštieji Vartai⁴ stoja į sąjungą su vidurio valstybėmis. Paryžius atsiduria kitoje fronto pusėje. Paaiškėja, kad tikrasis kelionės tikslas nepasiektas. Avetisas Bagratianas vėl prasilenkia su savo jaunesniuoju broliu. Jis prieš porą dienų išvyko iš Beiruto ir per Alepą ir Antiochiją leidosi į varginančią kelionę į Johunoluką. Jis nenori mirti Libane, nori pasiekti Musa Dago papėdę. Tačiau laiškas, kuriame brolis pats praneša apie artėjančią mirtį, ateina tik rudenį. Tuo metu Bagratianai buvo apsigyvenę gražiame name truputį aukščiau Beiruto. Gyvenimas Beirute Žiuljetei atrodo visai pakenčiamas. Čia visur pilna prancūzų. Juos lanko įvairių valstybių konsulai. Žiuljetė kaip visada sugeba pritraukti žmones. Gabrielis džiaugiasi, kad ji taip lengvai pakelia tremtį. Ką gi daugiau galima padaryti? Beirute, šiaip ar taip, saugiau negu Europos miestuose. Bet Gabrieliui neišeina iš galvos namai Johunoluke. Savo laiške Avetisas maldauja jį pasirūpinti tėvų namais. Praėjus penkioms dienoms nuo laiško gavimo ateina daktaro Altuni telegrama, jog brolis mirė. Dabar Gabrielis ne tik galvoja apie savo vaikystės namus, bet ir nuolat apie juos kalba. Kai Žiuljetė staiga pareiškia norą kuo greičiau persikelti į tuos namus, apie kuriuos jis jai daugybę kartų pasakojo ir kuriuos dabar paveldėjo, Gabrielis išsigąsta. Ji užsispyrusi bando atremti jo priešinimąsi. Kaimo vienatvė? Jai tai esąs maloniausias dalykas. Nuošalumas, prabangos trūkumas? Pati susikurs visa, kas reikalinga. Kaip tik tai ją ir vilioja. Jos tėvai turėję kaime namus, kuriuose ji užaugusi. Jei jie turės nuosavus namus, juos įsirengs ir ji galės ten šeimininkauti kaip tinkama, išsipildys viena gražiausių jos svajonių, visai nesvarbu kur, kokiose šios žemės platumose. Nors ji su tokiu džiaugsmu rengiasi išvykti, Gabrielis mano, jog reikia palaukti, kol praeis lietaus sezonas. Ar nebūtų daug protingiau, jei jis iš paskutiniųjų pasistengtų perkelti šeimą į Šveicariją? Bet Žiuljetė tvirtai laikosi savo. Tai lyg koks iššūkis. Jis negali nuslopinti keisto nenoro ir kartu ilgesio. Tik gruodžio mėnesį jų nedidelė šeima išsirengia kelionėn į tėvų gimtinę. Nors visur pilna kariškių, jiems šiaip taip pavyksta traukiniu nusigauti iki Alepo. Alepe išsinuomoja du neaprašomos išvaizdos automobilius. Apskrities kelių purvynais jie kažkaip stebuklingai nuvažiuoja iki Antiochijos. O čia, prie Oronto tilto, jų jau laukė namų valdytojas Kristaforas su medžiokliniu vežimaičiu ir dviem vežimais daiktams susikrauti. Vežimus traukė jaučiai. Iki Johunoluko mažiau nei dvi valandos kelio. Šios valandos prabėga gana linksmai.

– Viskas buvo ne taip ir baisu, – sako Žiuljetė.

– Kaip aš čia patekau?

Vien išorinėmis priežastimis visko paaiškinti negalima. Jo sielos neapleidžia šventiška nuostaba. Kartu virpteli ir lengvas nerimas. Sugrįžta labai seni dalykai, pamiršti per dvidešimt trejus gyvenimo Paryžiuje metus. Tik dabar Gabrielis nukreipia sustingusį žvilgsnį į nuosavus namus. Žiuljetė ir Stefanas, aišku, dar miega. Johunoluko bažnyčios varpai irgi dar nepaskelbė sekmadienio ryto. Jo žvilgsnis nuslysta toliau į šiaurę, į slėnį, kuriame prisiglaudę armėnų kaimai. Šilkverpių kaimas Aziras iš čia gerai matyti, bet Kebusijės, paskutinės gyvenvietės, žvilgsnis jau nebepasiekia. Aziras miega tamsiai žaliame šilkmedžių patale. Ant nedidelės kalvos, prisišliejusios prie Musa Dago, stūkso vienuolyno griuvėsiai. Vienuolyną įsteigė šventasis apaštalas Tomas. Griuvėsių akmenyse išlikę svarbių įrašų. Kai kurie iš jų mena Seleukidų laikus ir galėtų būti tikras lobis archeologams. Kadaise Antiochija, anų laikų pasaulio valdovė, plytėjo iki pat jūros. Senovės liekanos čia guli po atviru dangumi arba pasirodo lobių ieškotojui, vos įsmeigus kastuvą į žemę. Per praėjusias savaites Gabrielis jau nemažai tokių radinių susikrovė savo namuose. Dabar senienų medžioklė – jo svarbiausias užsiėmimas. Tačiau kažkoks drovumas neleidžia jam kopti į kalvą, kur stovi šventojo Tomo vienuolyno likučiai. (Juos saugo didžiulės, vario spalvos karūnuotos gyvatės. Tiems vyrams, kurie šventuosius akmenis bandė vilkti namo statyboms, našta priaugdavo prie nugaros ir šventvagiai turėdavo ją nešioti iki grabo lentos.) Kas jam pasakojo šią istoriją? Kadaise motinos kambaryje, kuriame dabar gyvena Žiuljetė, sėdėdavo senos moterys keistai išdažytais veidais. Ar tai irgi tik jo fantazijos? Ar tai įmanoma? Ar Johunoluko motina ir motina Paryžiuje – ta pati moteris?

Gabrielis jau seniai įžengė į lapuočių mišką. Kalno šlaite įsirėžęs status plyšys, einąs iki pat viršūnės. Jį vadina Ąžuolų tarpekliu. Kopdamas piemenų taku, vos pastebimu tarp tankiai suaugusių krūmokšnių, jis staiga aiškiai suvokia: pereinamasis laikotarpis baigėsi. Turi ateiti apsisprendimas.

Pereinamasis laikotarpis? Gabrielis Bagratianas – Osmanų imperijos karininkas, artilerijos pulko rezervistas. Turkų armijos kovoja žūtbūtines kovas keturiais frontais. Kaukaze su Rusija, Mesopotamijos dykumoje su Anglija ir Indija, Galipolio pusiasalyje išsilaipino australų daliniai ir su sąjungininkų laivynais veržiasi pro Bosforo vartus. Ketvirtoji armija Sirijoje ir Palestinoje rengia naują proveržį į Sueco kanalą. Reikalingos nežmoniškos pastangos išlaikyti visus šiuos frontus. Enveras Paša, visų dievinamas karvedys, beprotiškai drąsiame žygyje į Kaukazą žiemą pražudė du armijos korpusus. Visur trūksta karininkų. Nepakanka ginkluotės. Bagratianas supranta, jog viltingos 1908 ir 1912 metų dienos seniai nuėjo į praeitį. Itihadas, jaunaturkių „Vienybės ir pažangos komitetas“, tik pasinaudojo armėnų tauta savo tikslams pasiekti ir netrukus sulaužė visas priesaikas. Gabrieliui nėra jokio reikalo pulti įrodinėti savo narsą ir ištikimybę. Juk dabar jo padėtis smarkiai pasikeitė. Jo žmona – prancūzė. Jam gali tekti fronte kariauti su tauta, kurią jis myli, kuriai tiek daug skolingas, su kuria jį riša santuokos ryšiai. Tačiau Alepe jis prisistatė vietiniam savo pulko rezervistų padaliniui. Tai jo pareiga. Kitaip galėtų būti palaikytas dezertyru. Keista, tačiau atrodo, jog kadrų skyriaus pulkininkui karininkų nelabai reikia. Jis atidžiai peržiūri Bagratiano dokumentus ir išsiunčia jį namo. Gabrielis turi nurodyti gyvenamąją vietą, būti ten ir laukti, kol jį pašauks. Visa tai įvyko lapkričio mėnesį. Baigiasi kovas, o šaukimo iš Antiochijos vis dar nėra. Ar tai kažkokie neaiškūs kėslai, ar nesuprantama karinėje kanceliarijoje viešpataujanti netvarka? Bet šią akimirką Gabrielis įsitikinęs, kad dar šiandien viskas bus išspręsta. Sekmadieniais iš Antiochijos atgabenamas paštas, ne tik laiškai ir laikraščiai, bet ir kaimakamo⁵ siunčiami vyriausybės įsakymai bendruomenėms bei pavaldiniams.

Gabrielis Bagratianas galvoja tik apie savo šeimą. Viskas taip keblu. Kaip gyvens Žiuljetė ir Stefanas, jei jis išeis į frontą? Jiems, ko gero, tiktų gyventi čia, Johunoluke. Žiuljetę tiesiog sužavėjo namai, parkas, sodas ir rožynas. Jai, regis, patinka būti dvaro šeimininke. Patikimų, pagarbos vertų žmonių netrūksta ir čia. Gabrielis nuo vaikystės pažįsta senąjį gydytoją Altuni ir keistuolį, labai mokytą vaistininką Grikorą. Prie šių garbingų žmonių, be abejo, reikia priskirti ir vardapetą⁶ Ter Haikazuną, Johunoluko bažnyčios galvą bei Svedijos Armėnų apaštališkosios bažnyčios vadovą, Bitiaso protestantų pastorių Harutiuną Nochudianą, mokytojus ir dar keletą įžymybių. Iš moterų, žinoma, negalima per daug reikalauti. Po pirmojo vakaro, kai Bagratianų viloje lankėsi ši išrinktųjų draugija, Gabrielis pasakė Žiuljetei, kad kokiame nors Provanso miestelyje vargu ar rasi šviesesnių žmonių nei šiame Sirijos pajūryje. Žiuljetė sutiko su jo žodžiais, nepradėjo kaip paprastai šaipytis iš visko, kas armėniška ar rytietiška, nors šiaip jau ne kartą erzindavo vyrą savo pastabomis. Tokie vakarai pasidarė jų namuose įprastu dalyku. Ir šį kovo sekmadienį numatytas toks priėmimas. Gabrielis laimingas, kad Žiuljetė į viską žiūri taip palankiai. Bet kas iš to, jei sūnus ir žmona liks čia vieni. Jie vis tiek bus atskirti nuo viso pasaulio.

Ąžuolų tarpeklis seniai liko Gabrieliui už nugaros, bet jis taip ir nenusprendė, ką daryti su šeima. Takas eina į šiaurę ir dingsta tarp meškauogių krūmelių bei rododendrų ant kalno viršūnės. Ši Musa Dago dalis vietos gyventojų vadinama Damladžku. Gabrielis dar prisimena visus vietovardžius. Damladžkas nėra labai aukštas. Du pietiniai gūbriai nesiekia daugiau nei aštuonis šimtus metrų. Tai dvi paskutinės šios kalnų atšakõs viršūnės, kurios staiga netvarkingais skaldos plotais griūte griūva į Oronto lygumą. Čia, šiaurėje, kur mūsų iškylautojas ieško takelio, Damladžkas kiek žemesnis. Jis virsta perėja, panašia į balną. Tai siauriausia pajūrio kalnyno vieta, tarytum Musa Dago juosmuo. Plokštikalnė susiaurėja iki kelių šimtų metrų, tuo tarpu stačiojo šlaito uolynas kyla į viršų. Gabrieliui atrodo, kad čia jis pažįsta kiekvieną akmenį, kiekvieną krūmą. Iš visų vaikystės vaizdų ši vieta giliausiai įsispaudė į atmintį. Tie patys pinijų skėčiai, susibūrę į nedideles giraites, tie patys žeme šliaužiantys spygliuočiai, pasišiaušę ant akmenuotos žemės. Laukinės vynuogės ir kitokie vijokliniai augalai raitosi apie baltas uolų kolonas, kurios kaip milžiniški gamtos išminčių pasitarimo dalyviai nutraukia savo kalbą, vos pasigirdus nekviesto svečio žingsniams. Tyloje staiga sučiauška kelionėn pasirengęs kregždžių pulkas. Paukšteliai žvitriai šaudo žalsvame ore tarytum žuvys ežere, tarytum vikrūs upėtakiai. Sparnelių judesiai greiti kaip blakstienų virpėjimas.

Gabrielis atsigula ant žolės, suneria rankas po galva. Jis jau du kartus kopė į Musa Dagą ieškodamas pinijų ir baltųjų uolų kolonų. Bet abu kartus pasuko ne ta kryptimi. Jau buvo pradėjęs galvoti, kad tos vietos apskritai nėra. Dabar pavargęs užmerkia akis. Kai žmogus grįžta į senų prisiminimų ir apmąstymų vietas, jį apninka dvasios, kurias sūnus paklydėlis kadaise pats sukūrė, o paskui paliko. Bagratianą irgi apninka jo vaikystės dvasios, dvidešimt trejus metus ištikimai laukusios jo šioje žavioje dykynėje. Tai labai karingos dvasios. Žiaurios kiekvieno armėnų berniuko fantazijos. (Juk kitaip ir būti negali!) Kruvinasis sultonas Abdiulchamidas išleido įsakymą persekioti krikščionis. Pranašo šunys – turkai, kurdai, čerkesai – susiburia po žalia vėliava, degina, plėšia, žudo armėnų žmones. Bet priešai neįtaria, kad gyvena toks Gabrielis Bagratianas. Jis suvienija savo tautą, išveda ją į kalnus. Jis neapsakomai drąsus, nugali daug stipresnį priešą, parbloškia jį ant žemės.

Gabrielis negena šalin vaikiškų svajonių. Jis, paryžietis, Žiuljetės vyras, mokslininkas, karininkas, pažįstąs dabartinio karo tikrovę ir pasirengęs vykdyti savo – Turkijos kariškio – pareigą, jis kartu ir berniukas, pilnas šimtmečiais susikaupusios kruvinos neapykantos, pasirengęs pulti pikčiausią savosios tautos priešą. Kiekvieno armėnų berniuko fantazijos. Jos trunka tik akimirką. Gabrielis stebisi, ironiškai šypso, galų gale užsnūsta.

Pašoka gerokai išsigandęs. Miegantį jį kažkas akylai stebėjo. Ko gero, gana ilgai. Jo sūnaus Stefano akys, pilnos tylios šviesos. Gabrielį apima nemalonus, nors ir ne visai suprantamas jausmas. Sūnui nederėtų stebėti miegantį tėvą. Tai kažkokio paslaptingo moralinio dėsnio pažeidimas. Gana griežtu balsu jis klausia:

– Ką čia veiki? Kur ponas Avakianas?

Atrodo, ir Stefanui darosi nejauku, kad užtiko tėvą miegantį. Jis nežino, kur dėti rankas. Jo sodrios lūpos pusiau praviros. Jis su mokykline uniforma, puskojinėmis ir plačiai atversta apykakle. Kalbėdamas pešioja savo švarkelio skvernus.

– Mama leido man pasivaikščioti vienam. Ponui Avakianui šiandien laisva diena. Juk sekmadieniais mes nesimokome.

– Čia tau ne Prancūzija, Stefanai, čia Sirija, – pabrėždamas kalba tėvas. – Daugiau nelaipiok po kalnus be priežiūros.

Stefanas įsitempęs žiūri į tėvą, lyg laukdamas po pabarimo svarbesnių nurodymų. Tačiau Gabrielis daugiau nieko nesako. Jį apima keistas sąmyšis, atrodo, tarytum jis pirmą kartą susitiko su sūnumi akis į akį. Kai šeima apsigyveno Johunoluke, jis mažai rūpinasi sūnaus reikalais, mato jį dažniausiai tik prie stalo. Paryžiuje ar per atostogas Šveicarijoje juodu su Stefanu dažnai eidavo pasivaikščioti vieni. Bet ar Paryžiuje, Montre, Šamoni gali pasijusti vienas? Skaidrus Musa Dago oras tarytum išlaisvina, sukuria artumo jausmą, juodviem iki šiol nepažįstamą. Gabrielis eina pirmas tarytum vadovas, pažįstąs įsidėmėtinas vietas. Stefanas žengia iš paskos tylėdamas, lyg kažko laukdamas.

Tėvas ir sūnus Rytuose! Vargu, ar tai galima palyginti su paviršutiniškais tėvų ir vaikų santykiais Europoje. Kas mato savo tėvą, mato Dievą. Nes tėvas yra paskutinis nenutrūkstamos protėvių grandinės narys, jungiantis žmogų su Adomu ir pasaulio sukūrimu. Bet Dievą mato ir tas, kas mato savo sūnų. Nes sūnus yra dar vienas narys, jungiąs žmogų su Paskutiniuoju teismu, su visų dalykų pabaiga, su išganymu. Argi šiame šventame ryšyje neturi viešpatauti drovumas ir trumpa kalba?

Tėvas, kaip ir dera, ryžtasi rimtam pokalbiui.

– Kokių dalykų dabar mokaisi su Avakianu?

– Neseniai pradėjome skaityti graikiškus tekstus, tėte. Be to, mokomės fizikos, istorijos, geografijos.

Bagratianas pakelia galvą. Jo sūnus prabilo armėnų kalba. Ar jis irgi paklausė armėniškai? Paprastai juodu kalbasi prancūziškai. Sūnaus ištarti armėniški žodžiai keistai sujaudina tėvą. Jis tik dabar suvokia, kad Stefaną laikė veikiau prancūzų, o ne armėnų berniuku.

– Geografijos, – pakartoja Gabrielis. – O apie kokias pasaulio šalis dabar mokotės?

– Apie Mažąją Aziją ir Siriją, – stropiai atsakinėja Stefanas. Gabrielis pritardamas linksi galva, lyg ir nesitikėdamas geresnio atsakymo. Paskui, kiek nutoldamas nuo temos, bando pasukti pokalbį praktiška linkme:

– Ar galėtum nubraižyti Musa Dago žemėlapį?

Stefanui labai patinka, kad tėvas tiek daug iš jo tikisi.

– Žinoma, tėte! Tavo kambaryje kabo dėdės Avetiso žemėlapis. Antiochija ir visas pajūris. Reikia tik padidinti mastelį ir pažymėti tai, kas žemėlapyje nenurodyta.

Iš tikrųjų taip. Gabrielis šią akimirką džiaugiasi sūnaus sumanumu. Netrukus mintys nuklysta, jis pagalvoja apie šaukimą į armiją, kuris galbūt jau keliauja paštu, o gal mėtosi ant kokios nors turkų kanceliarijos stalo Alepe ar Stambule. Juodu tylėdami žingsniuoja toliau. Stefanas susikaupęs laukia, kada tėvas vėl jį pakalbins. Tai tėtės gimtinė. Jis trokšta išgirsti apie visus paslaptingus dalykus, apie kuriuos tėvas jam taip retai užsimena. Bet tėvas, regis, ne šiaip sau išėjo pasivaikščioti, jis turi kažkokį tikslą. Ir štai prieš juos atsiveria savotiška terasa, kurią jis ir norėjo prieiti. Smarkiai išsikišusi iš kalno, ši terasa tarytum kabo virš tuštumos. Ją iš apačios tarytum dubenį laiko galinga uolų ranka išskėstais pirštais. Tai akmenuota plokštuma, plati, čia galėtum pastatyti porą namų. Nuo jūros ateinančios audros čia gali laisvai siausti, todėl išliko tik keletas krūmų ir agava kietais kaip oda lapais. Kabanti plokštuma išsikišusi taip toli, kad jei savižudis šoktų žemyn, kristų į jūrą keturis šimtus metrų neatsitrenkdamas į uolas. Stefanas bėga prie terasos krašto, taip turbūt padarytų kiekvienas berniukas. Bet tėvas tvirtai jį sučiumpa ir dar ilgai mėšlungiškai spaudžia sūnaus ranką. Laisva dešiniąja rodo jam, kas matyti tolumoje.

– Ten, šiaurėje, galėtume pamatyti Aleksandretės įlanką, jei ne Ras el Chanziras, arba Kiaulės nosis. O pietuose į jūrą įteka Orontas. Bet kalnas viską užstoja…

Stefanas atidžiai žiūri ten, kur rodo tėvo pirštas, į išlenktą banguojančios jūros pakrantę. Bet paskui paklausia apie visai ką kita:

– Tėte, ar tu tikrai turėsi eiti į karą?

Gabrielis nejaučia, kad vis dar baimingai spaudžia sūnaus ranką.

– Taip, įsakymas gali ateiti bet kurią dieną.

– Ar tai būtina?

– Kitaip negalima, Stefanai. Visi turkų atsargos karininkai turi vykti į savo pulką.

– Bet juk mes ne turkai. O kodėl jie tavęs nepašaukė iš karto?

– Sako, kad artilerija kol kas neturi pakankamai pabūklų. Kai tik bus sudarytos naujos baterijos, pašauks visus atsargos karininkus.

– O kur jie tave išsiųs?

– Aš paskirtas į Ketvirtąją armiją, dislokuotą Sirijoje ir Palestinoje.

Gabrieliui Bagratianui patinka mintis, kad jį gali komandiruoti į Alepą, Damaską ar Jeruzalę. Gal atsirastų galimybė pasiimti ir Žiuljetę su Stefanu. Stefanas, regis, atspėja tėvo mintis.

– O kaipgi mes, tėte?

– Ir aš galvoju…

Berniukas susijaudinęs nutraukia tėvo žodžius:

– Palik mus čia, tėte, labai prašau, palik mus čia! Juk mamai labai patinka mūsų namuose.

Tai sakydamas Stefanas nori nuraminti tėvą dėl motinos jausmų, juk ji čia svetima. Jis labai jautriai suvokia, kad tėtės ir mamos pasauliai skirtingi.

Bagratianas svarsto:

– Būtų geriausia pabandyti per Stambulą nugabenti jus į Šveicariją. Deja, Stambulas jau irgi tapo karo veiksmų zona.

Stefanas prispaudžia prie krūtinės sugniaužtus kumščius:

– Ne, nereikia į Šveicariją! Palik mus čia, tėte!

Gabrielis su nuostaba žvelgia į maldaujančias berniuko akis. Kaip keista! Šis vaikas, niekada nepažinojęs savo protėvių žemės, vis dėlto taip smarkiai su ja suaugęs. Šis Paryžiuje gimęs berniukas, neturėdamas savos emocinės patirties, krauju paveldėjo tai, kas gyva Gabrielio širdyje, prisirišimą prie Bagratianų giminės kalno. Jis uždeda ranką berniukui ant peties ir pasako tik vieną žodį:

– Pažiūrėsim.

Kai juodu vėl pakyla į Damladžko plokštikalnę, iki jų ataidi rytiniai Johunoluko varpai. Kelias į slėnį užtrunka apie valandą. Jiems tenka labai skubėti, kad spėtų išklausyti bent antrąją mišių dalį.

Šilkverpių kaime Azire Bagratianai sutinka tik vieną kitą žmogų, Jie pagarbiai sveikinasi:

– Bari luis! Geros šviesos!

Aziro gyventojai paprastai lanko Johunoluko bažnyčią. Iki jos tik penkiolika minučių kelio. Priešais kai kuriuos namus sustatyti stalai, ant kurių suklotos didelės lentos. Ant jų sudėlioti šilkverpių kokonai, balzgana masė, kurią reikia šildyti saulėje. Stefanas sužino, kad senelio Avetiso tėvas buvo šilkverpio sūnus ir jaunystėje, būdamas vos penkiolikos metų, keliaudavo į Bagdadą pirkti duonos. Pusiaukelėje į Johunoluką juodu sutinka senąjį žandarą Ali Nazifą. Orusis žandaras yra vienas iš dešimties turkų, jau daug metų gyvenančių tarp šių kaimų armėnų. Visi sugyvena taikiai, bičiuliškai. Be Ali Nazifo, yra dar penki žemesnio rango žandarai – būrys, kuriam jis vadovauja. Tačiau jie gana dažnai keičiami naujais, tuo tarpu Ali Nazifas visada paliekamas čia, jis nepajudinamas kaip Musa Dagas. Dar vienas sultono atstovas – kuprotas laiškanešys su šeima. Trečiadieniais ir sekmadieniais jis iš Antiochijos atgabena paštą. Ali Nazifas šiandien atrodo gerokai sutrikęs ir susirūpinęs. Šis gauruotas osmanų valdžios atstovas, regis, kažkur labai skuba valdiškais reikalais. Jo rauplėtas veidas po aptriušusia kailine kepure blizga nuo prakaito. Grėsmingas kavalerijos kardas daužosi į kreivas, liesas blauzdas. Sutikęs efendi ⁷ Bagratianą jis visada sustoja ir pagarbiai pasitempia, tačiau šiandien tik kilsteli ranką prie kepurės, veide matyti didelis sąmyšis. Keistas jo elgesys taip aiškiai krinta į akis, kad Gabrielis valandėlę žvelgia jam iš paskos.