Kitabı oku: «10 laimingų mamų įpročių», sayfa 3

2. Nesistenkite padaryti įspūdžio kitiems

Malonu sutikti savo vertę žinančias moteris, nes jos neapsimetinėja, nevaidina ir nebando aplinkiniams padaryti įspūdžio. Joms viso to nereikia, nes jos jaučiasi beveik viską turinčios. Ir jos visai ne savimylos, kaip tik priešingai: jos – kuklios. Jos taip patenkintos pačios savimi, kad gali netrukdomos padėti ir kitiems. Nesaugiai besijaučiančios moterys aplink save ieško dalykų, kurie patvirtintų jų vertę – pirmiausia bandoma parodyti, kad kita mama yra gal kiek mažesnė, mažiau daili, mažiau žinanti ar net kvailesnė. Mamos, kurios blogai atsiliepia apie kitus, apskritai neturi jokio saugumo jausmo, o saugiai besijaučiančios mamos kalba nesusikausčiusios ir džiaugsmingai, dėl to pašnekovas iš karto pastebi jų pasitikėjimą savimi.

Kai tik pajuntame nenugalimą norą aplinkiniams padaryti įspūdį, tampa aišku, kad kaltas nevisavertiškumo kompleksas. Vienas iš geriausių būdų pradėti geriau jaustis mamos vaidmeny – prisiversti susitaikyti su savimi pačia. Tai galime padaryti nustojusios apsimetinėti – juk vaidinti pradedame vos užsimaniusios kam nors padaryti įspūdį. Visos taip elgiamės, tačiau pasikeisti įmanoma, nes tikrasis džiaugsmas ir pasitenkinimas ateina supratus, kad geriausiai atrodome tik būdamos pačios savimi. Nepasiduokime pagundai žavėti kitus, prisiverskime save priimti tokias, kokios esame. Tai ir yra tikroji laisvė.

Neseniai mačiau puikiai šiuos žodžius iliustruojantį pavyzdį. Dalyvavau artimos draugės dukters vestuvėse. Tai buvo didelė, oficiali ceremonija, po kurios milžiniškoje palapinėje buvo surengtas iškilmingas pokylis. Ant visų stalų, išpuoštų dekoratyvinėmis hortenzijų puokštėmis, degė žvakės. Artėjo valgio metas ir uniformuoti padavėjai iškilmingai nešė patiekalus. Laukdama savosios lėkštės pakėliau akis ir pamačiau palapinės pakrašty stovintį vieną sutrikusį svečią. Tai buvo Edvardas – keturiasdešimt penkerių metų protiškai neįgalus vyras, vienas iš pakviestųjų į šventę. Grįžęs iš tualeto, jis nebegalėjo susirasti savo vietos. Jis nemokėjo skaityti, todėl ieškoti savo vardinės kortelės jam nebuvo prasmės. Pamaniau, kad pakilusi prieisiu prie jo, atsivesiu prie savo stalo ir pasisodinsiu netoliese už savęs – jis garsiai kalbėjo ir reikalavo daug dėmesio.

Tuomet pamačiau neįtikėtiną dalyką. Ilga violetine taftos suknele vilkėjusi jaunosios motina pakilo iš savo vietos ir priėjo prie jo. Paėmusi jį už rankos ir pravedusi pro visus alyvinėmis staltiesėmis užtiestus stalelius, priėjo prie savo staliuko ir pristūmė jam kėdę šalia savęs. Ji sėdėjo greta jaunosios stalo. Jai einant prie Edvardo žvilgtelėjau jai į veidą ir atkreipiau dėmesį į jos laikyseną: ji šypsojosi ir atrodė nė kiek nesutrikusi – tarsi mama, kuri vedasi savo numylėtąjį vaiką į pobūvį, norėdama juo pasididžiuoti prieš kitus. Ji nesijautė nesmagiai. Kitos mamos gal būtų nusprendusios iš viso nekviesti protiškai neįgalaus žmogaus. Juk šiaip ar taip tai buvo svarbiausioji jų dukters gyvenimo diena, todėl suprantama, kad nesinorėtų, jog ją gadintų pernelyg didelis triukšmas. Kiti gal ir būtų pakvietę šį keistą svečią, tačiau jis būtų buvęs pasodintas prie atokaus stalelio palapinės gale, prieš tai paprašius artimo draugo jį prižiūrėti. O ši mama pasielgė kitaip. Ji nesiekė padaryti įspūdžio kitiems. Ji žinojo, jog prie jos stalo bus triukšminga, be to, galima tikėtis keisto elgesio ir neprognozuojamų veido išraiškų, tačiau jai nerūpėjo, kad kiti svečiai keistai į ją pažiūrės. Šiuo paprastu poelgiu ji labai aiškiai parodė, jog supranta savo vertę – žino, kas esanti, ir nė nemano apsimesti kitokia. Ji akivaizdžiai buvo iš tų moterų, kurios savyje tvirtai žino, ko yra vertos, o jos žinojimas buvo žavus tuo, kad ji ir kitiems – ne tokiems laimingiems kaip ji, – nesivaržydama galėjo parodyti, kaip svarbu tai suvokti.

3. Užsirašykite, ką sudėsime į dėžutę (ir ko ne)

Ne paslaptis, kad tikiu, jog tikėjimas ir Dievas yra labai asmeniška mūsų – mamų – gyvenimo dalis. Esu prisižiūrėjusi pakankamai mirčių, kad pradėčiau abejoti gyvenimu po mirties ir Dievo valia, ir pakankamai gimimų, kad patikėčiau Dievo gerumu. Štai kodėl negaliu kalbėti apie mūsų – mamų – vertę nepaminėdama ir jo.

Džonas Ortbergas parašė nuostabią knygą „Kai žaidimas baigiasi, viskas keliauja atgal į dėžutę“ (When the Game Is Over, It All Goes Back in the Box). Pavadinimas kiek liūdnokas, bet kartu ir prasmingas, teigiantis, kad neįmanoma pasiimti į amžinybę kartu su savimi viso per gyvenimą sukaupto turto. Mano manymu, pavadinimo reikšmė – kur kas gilesnė.

Lygiai kaip tenka sutvarkyti banknotus ar įsigyto turto korteles baigus žaisti „Monopolio“ žaidimą, taip ir savo gyvenime skaičiuodami paskutines dienas, vargu ar daug galėsime pasiimti su savimi. Su šia mintimi svarbu susitaikyti dabar, nes sugebėję tai padaryti, pakeisime ir savo gyvenseną, kol dar patiems neatėjo laikas „keliauti į dėžutę“. Susimąsčiau, kas atsidurs mano dėžutėje, išskyrus išdžiūvusį ir susiraukšlėjusį kūną? O svarbiausia – apie ką galvos mano vaikai berdami ant viršaus žemės saujas?

Kad neapsunkinčiau jūsų juodomis mintimis, noriu pasakyti štai ką. Tikiu, kad toje dėžėje kartu su manimi bus ir Dievas. Ne, jis nemirs, bet tiesiog bus ten su manimi, o gal tiksliau – aš su juo. Yra gyvenimas prieš pradedant gyvenimą Žemėje ir yra gyvenimas jam pasibaigus. Neskaitant visų žemiškųjų dalykų, dar yra dvasinis pradas – mūsų siela. Ir ji svarbi – ji suteikia mums išskirtinę vertę ir jungia mus su Dievu. Tai yra giliausia mūsų esybės dalis ir ja žavisi pats Viešpats. Ji nemiršta. Ji nevalgo, nesilaiko dietos ir nedėvi puošnių drabužių. Ji gyvena mumyse ir kažkokiu būdu, kurio negaliu tiksliai apibrėžti, padaro mus išskirtinius.

Žydų tikėjimo moterys tai supranta. Musulmonės irgi. O krikščionės tuo grindžia savo gyvenimą, nes tikime, kad Kristus mylėjo mus taip, kad sutiko už mus mirti. Kad ir kokią religiją išpažintume, į tai negalime žiūrėti atsainiai. Jei tikime, kad esame sudarytos iš kūno ir sielos, taip pat turime tikėti, kad ir viena, ir kita yra svarbu. Todėl pagrįstai galime tikėti, kad mūsų dvasinis „aš“ – mūsų siela – turi neįkainojamą vertę. Taip nuostabu tai žinoti. Būdamos mamos, tikinčios dvasiniu pradu, turime vienintelę išeitį – įsisąmoninti, ko esame vertos, ir į tai žiūrėti labai rimtai. Akivaizdu, kad taip daro ir Dievas.

O paprastais žodžiais tai skambėtų taip: jei esame sudarytos iš kūno ir sielos, Dievas myli juos abu. Prasidedant mūsų gyvenimui ir jam baigiantis jis vienintelis liks šalia mūsų. Visa ko kūrėjas palinksta prie mūsų norėdamas pabūti su mumis, kad nesijaustume vienišos ir nemylimos. Regis, yra kuo džiaugtis mąstant apie savo vertę…

Antras įprotis
Išsaugokite geriausias drauges

Kai mes su Mere buvome dvylikos, šeštadienio rytais eidavome į arklidę, kur sena moteriškė prižiūrėjo mūsų šviesbėrius ponius, ir pasibalnojusios savo ristūnus leisdavomės į ilgas išvykas po aplinkinius miškus. Šeštadienis buvo mūsų mėgstamiausia diena. Merės ponis buvo romus ir nesiaikštijo, deja, to negalėjai pasakyti apie manąjį arklį. Ne kartą buvau išsviesta iš balno, o Merei tekdavo vaikytis mano arklį ir jį man parvesti. Jaučiau, kad esu prasta jojikė, tačiau Merė visuomet sakydavo, jog kaltas mano arklys. Jau tuomet ji mane besąlygiškai palaikė. Esu tikra, kad būdama dvylikos ji puikiai žinojo, jog jodinėja geriau už mane ir kad mano arklys nėra jau toks nevaldomas kaip man atrodė. Bet juk Merė buvo mano bendramintė, paslapčių saugotoja ir geriausia draugė. Ji visuomet sugebėdavo priversti mane jaustis patenkinta savimi ir gyvenimu. Be jos būtų buvę kur kas liūdniau.

Ir praėjus keturiasdešimčiai metų jos dėka vis dar jaučiuosi taip pat. Dažnai nebesusitinkame ir daugiau bendraujame feisbuke negu telefonu, tačiau mūsų šilti tarpusavio jausmai nė kiek neišblėso. Nuo tų laikų, kai mūsų šeštadieniai buvo nerūpestingai smagūs, išgyvenome skausmą dėl neišlaikytų stojamųjų egzaminų, geriausių draugų mirtis, vaikų gimimą, įvaikių atėjimą į mūsų šeimas. Mūsų tėvai paseno ir atsidūrė slaugos namuose arba mirė. Vienos iš mūsų vaikų ir įvaikių suteiktu džiaugsmu dalijamės abi. Kai pavyksta šnektelėti telefonu, kartais jaučiamės tarsi būtume dvylikametės, kartais – dvidešimt vienerių universiteto studentės, o kartais – penkiasdešimtmetės, kurioms širdyje – aštuoniasdešimt. Mes kartu išgyvenome tiek daug skirtingų gyvenimo laikotarpių, kad akimirksniu galime sugrąžinti viena kitą į bet kurį amžiaus tarpsnį. Merės balsas nukelia mane į nerūpestingo džiugesio dienas arba paguodžia, kai jaučiu, kad neištversiu iki dienos pabaigos. Gal tai visai ne jos balsas, o ji pati. Visus šiuos metus Merė buvo mano gyvenimo dalis, nes tokios jau būna tos draugės. Metai iš metų galime paguosti viena kitą, išklausyti, klausinėti ar išsiverkti. Nereikia būti tobuloms. Reikia meilės, bet net ir ją galima skausmingai prarasti, o baigiantis dienai mums, mamoms, iš tikrųjų reikalinga vien draugė, kuri galėtų tiesiog pabūti kartu. Jai būnant šalia, žinome, kad esame mylimos. Ramiai galime eiti miegoti, o kitą rytą nubudusios žinome, kad viskas bus gerai, nes ji – netoliese ir myli mus.

Tačiau draugystę, kuri taip natūraliai mus su Mere siejo vaikystėje, bėgant metams tapo vis sunkiau išsaugoti. Taip nutiko ne tik man, bet ir visoms mamoms. Kol vaikai maži, metų metais būname paskendusios darbuose, manydamos, kad daugiau laiko pramogoms, susitikimams su draugėmis ar net kelionėms atsiras tuomet, kai vaikai pradės gyventi savarankiškai. Deja, taip jau būna, kad bandant kažko atsisakyti, kad spėtume susidoroti su kasdieniais darbais, pirmiausia nukenčia draugai. Kai kada draugystė atrodo tarsi nebūtinas prabangos dalykas. Todėl susitikimus su draugais atidedame, o drauges atstumiame, nuoširdžiai tikėdamos, kad atsigriebsime vėliau.

Deja, daugelis to taip ir nepadaro. Laikas atsigriebti taip ir neateina. Mums senstant gyvenimas tampa vis sudėtingesnis. Turime rūpintis tėvais, sukti galvą, kaip apmokėti sąskaitas. Įsisukusios darbų rate nutolstame vienos nuo kitų. Kyla santuokos krizės, veide ima ryškėti raukšlės, kūnas pradeda bliūkšti. Gyvenime atsiranda vis kitokių neatidėliotinų darbų, kurie, mūsų įsitikinimu, yra svarbesni už draugus.

Nepasiduokime šiai iliuzijai. Mums reikia bendrauti su kitomis moterimis, jei norime dirbti produktyviau, mažiau nervintis ir išlikti sveikesnės. Parodykite mamą, kuri slapta nesibaimina, kad kiaurą dieną turės likti visiškai viena, ir tai bus ta moteris, kuriai nereikia draugų. Tokių paprasčiausia nebūna. Kodėl?

Mamos iš prigimties linkusios bendrauti. Pražystame galėdamos mylėti ir būti mylimos, kalbėti ir klausytis, matyti ir būti matomos. Kai kurios iš mūsų šį poreikį bendrauti patenkina šeimose, kitos – darbe arba užmezgusios romantiškus santykius ir susituokusios. Visa tai nepaprastai svarbu, tačiau taip mūsų bendravimo poreikiai iki galo lieka nepatenkinti, nes į tokius santykius įtraukti kiti asmenys pernelyg skiriasi nuo mūsų. Vyrai negali mums suteikti visapusiško bendravimo, kaip, be abejo, ir vaikai. Su bendradarbiais gal ir galime dalytis savo paslaptimis, tačiau darbe kylanti konkurencija ir įtampa gali tapti kliūtimi tvirtai draugystei.

Kai kurios iš mūsų jaučiasi vienišos, ypač kol vaikai dar maži, nes draugėms nelieka laiko. Ilgimės jų ir kartais jaučiame fizinę būtinybę pasimatyti, tačiau nepalankus popietinio pogulio metas, būtinybė derintis prie vienu automobiliu iš darbo grįžtančių bendradarbių ar įtemptas darbo grafikas palaidoja šias viltis. Kartais, ypač jei vienatvė trunka ilgai, neturėdamos galimybės bendrauti, pradedame mąstyti apie gilesnius savo išgyvenimus.

Vienatvė aitrina moters širdį, nes su vienatve pasąmonėje apsigyvena jausmas, kad nusipelnėme būti vienos. Vienišumo apimta mama daugiau ar mažiau būna įsitikinusi, kad yra nemėgstama ir nemylima. Ji per daug buka, kvaila, išsiblaškiusi ar nervinga, kad kažkas norėtų su ja bendrauti. Taip sutirštindama spalvas siekiu perteikti kai kurias kraštutines mintis, kurios dažnai sukasi moterų galvose, tačiau kurių jos niekada nedrįsta išsakyti garsiai. Apimtos tokių jausmų, jos atsiriboja nuo kitų moterų ir panyra į dar didesnę vienatvę. Nėra ko bandyti prisidėti prie žaidžiančiųjų tenisą, nes jos visos turtingos. Neverta eiti į skaitovų klubą, nes vis tiek nieko vertinga nepasakysiu. Nevesiu vaikų į žaidimų grupes, nes kitų vaikų mamos auklėdamos savo vaikus namie yra geresnės už mane. Ir mūsų vaizduotė neša mus vis tolyn ir tolyn. Vienatvė stumia mus į dar didesnę vienatvę ir labai greitai tvirtai įtikime, kad gyvenime geriau pasikliauti tik pačiai savimi, todėl ir toliau kapanojamės nerimo, nevilties ir kompleksų liūne. Iš visų sunkumų, kuriuos per savo gyvenimą patyrė Motina Teresė, vienatvę ji laikė sunkiausiu išbandymu. Jos teigimu, „baisiausias skurdas – tai vienatvė ir jausmas, kad esi nereikalingas“.

Todėl su vienatve turime kovoti iš visų jėgų. Draugai – tai ne prabanga, o būtinybė. Kaip ir mano bičiulė Merė, jūsų tikra draugė neatsisakys virti valgį jūsų šeimai, kai sergate, pasiūlys savo automobiliu visus jūsų bendradarbius nuvežti į darbą sugedus jūsų automobiliui, organizuos šventes gimus jūsų vaikams, sakys, kad atrodote puikiai net ir tuomet, kai nebegalėsite atsikratyti trisdešimties kilogramų gimus trečiajam vaikui, kartu su jumis įsirašys į svorio kontrolės grupę, nors jums, o ne jai reikia laikytis dietos, padės organizuoti jūsų tėčio ir galbūt (bet visai nebūtinai) net ir jūsų laidotuves. Ji – jūsų geriausia draugė ir niekada neleis jums panirti į tamsų vienatvės liūną. Draugystė – tai visai ne prabanga. Šiame skyriuje norėčiau papasakoti apie kelias man žinomas nuostabias draugystes ir vieną ypatingą draugę, kuri iš pagrindų pakeitė mano gyvenimą. Skyriaus gale paaiškinsiu, kokiais trimis būdais galite išsiugdyti šį įprotį – nuspręskite, kas bus jūsų artimiausios ir kas tik šiaip geros draugės, siekite pusiausvyros santykiuose su draugėmis ir branginkite drauges labiau už save.

Draugai mus pralinksmina

Draugai, kurie į mūsų gyvenimą įneša juoko, nepastebimai skaldo šarvus, juosiančius mūsų širdis. Įskilimai virsta krateriais ir vieną dieną pamatome, kad mūsų širdis veržęs kiautas ima trupėti – tampame truputėlį jautresnės ir leidžiame sau pasijusti pažeidžiamomis. Toje vietoje, kur nelieka šarvų, į išlaisvintas mūsų širdžių kerteles plūsteli džiaugsmas.

Sunku juoktis, nesijaučiant lengvai ir džiaugsmingai. Ar galite patikėti, jog daugelis mamų nesąmoningai stabdo save, kad nepasijustų laimingos. Skamba neįtikėtinai, tačiau tai tiesa. Mamos, kurios aukojasi, saugo ir kankina save, visuomet būna labai rimtos, o jei gyvenime viešpatauja rimtis, džiaugsmui vietos nelieka, nes džiaugsmas nesuderinamas su rimtimi. Džiaugsmas – tai linksmybės ir nerūpestingumas, darantis mus pažeidžiamas. Pagalvokite apie tai. Ar kada nors turėjote draugę, kuri vengia juoktis? Daugelis iš mūsų turėjo. Gal ir jūs esate viena iš tokių mamų? Tokios moterys net akimirkai bijo pamiršti sunkias mintis ir jausmus, nes taip daryti nesaugu. Juokas verčia mus jaustis praradusiomis gebėjimą valdyti (net ir tuomet, kai nesikvatojame iš visos širdies).

Kiekvienai iš mūsų, mamų, reikia draugės, kuri mokėtų mus prajuokinti, kad galėtume leisti sau nors kiek atsipalaiduoti – pakankamai ilgai, kad nusimetusios savo apsauginį šarvą vidun įsileistume džiaugsmą. O džiaugsmo mums tikrai reikia… Tiek moterų kasryt nubunda jausdamos sunkumą krūtinėje. Gal tai nenumaldytas liūdesys ar verdantis pyktis dėl abejingo, grubaus ar neištikimo vyro, o gal tiesiog nuovargis giliai širdyje baiminantis ateinančios dienos? Jei esate viena iš tokių moterų, žinote, kaip saugotės džiaugsmo. Jam nėra vietos jūsų gyvenime. Jis gąsdina ir visiškai nesuderinamas su jūsų dabartine būkle. O dar būna ir tokių, kurios į juoką žvelgia kone prietaringai. Jei gyvenime vyrauja vien juodos spalvos, o jus kamuoja ištisiniai rūpesčiai, juokas reiškia, kad akimirkai turėsite išnirti iš šios tamsos. Tik jums baisu, kad viskas gali pradėti sprūsti iš rankų. Leidus rūpesčiams išnykti, iš naujo teks stengtis juos susigrąžinti, kad galėtumėte vėl jais gyventi. Juokas – tai rūpesčio priešprieša. Daugelis mūsų pasakytų, kad abu šie jausmai negali būti šalia emociniame žmogaus gyvenime. Iš tikrųjų jie yra ir turėtų būti šalia. Juokas – puiki atsvara rūpesčiams ir liūdesiui.

Mus mylinčios draugės žino, kad motinystė – tai keitimasis ir nuolatinis derinimasis prie pokyčių. Privalome išmokti virtuo-ziškai prisitaikyti, nes to iš mūsų reikalauja gyvenimas. Į mūsų gyvenimą vaikai ateina ir išeina, kartais sugrįžta, o kartais – ne. Kartais susitaikome su pokyčiais, tačiau paprastai pokyčiai sutrikdo mūsų gyvenimą, todėl darome viską, kad susigrąžintume ankstesnius laikus. Vis dėlto reikėtų suprasti vieną dalyką – nesugebėjimas priimti pokyčių sukelia skausmą, todėl šioje kovoje turime pasiduoti, o vienas iš geriausių būdų padėti su jais susitaikyti – pasitelkti juoką. Štai čia ir prireikia gerų draugių – reikiamu metu jos nepastebimai priverčia mus juoktis, kad bent kuriam laikui pamirštume skausmą ir gyvenimas taptų skaidresnis. Kai taip nutinka, pokyčiai nebeatrodo tokie skausmingi.

Raskite savo kompaniją

Kiekvienai moteriai reikia turėti savo kompaniją. Vėl prisimenu savo brangiąją draugę Merę Seiler. Ji tai žino. Būdama viena iš trijų dukterų, kurią užaugino vieniša mama, ji matė, kaip kartais jos mamai padėdavo kitos mamos − jos sunkiu metu mokėjo išklausyti ir palaikė tuomet, kai atrodė, kad ji visų apleista.

Merė taip pat žino, kad kiekvienai iš mūsų reikia savos kompanijos – ji tokią kompaniją turi. Suvokdama, kaip ši jai reikalinga, ji daro viską, kad tik visas drauges išlaikytų kartu. Vienu ar kitu metu dauguma mūsų jaučiasi pernelyg pavargusios bendrauti su draugėmis. Daug dirbame savo šeimos labui, ir kol vaikai dar maži, draugystes paliekame ateičiai. Deja, daugelis draugysčių nutrūksta ir mums dar nespėjus susivokti, tų nedidelių kadaise gal ir buvusių kompanijų užuomazgos sunaikinamos visiems laikams. Neleiskime, kad taip nutiktų. Įtikinkite save susirasti keletą gerų moterų, kurios taptų jūsų bendražygėmis. Bendraukite su jomis, kartais parašykite joms (ne elektroniniu paštu, o ranka rašytą raštelį) ir paaiškinkite, kad yra jums labai svarbios. Griebkite telefoną ir pačiauškėkite, net jei tam galite skirti vos penkias minutes per savaitę. Ir nepaleiskite tų žmonių, kuriuos priskiriate savo kompanijai, nes su amžiumi jų prireiks vis dažniau. O joms reikės jūsų. Kuo labiau artėjame prie „auksinio rudens“ amžiaus, tuo geriau suprantame, kad ne toks jau tas amžius ir auksinis. Vidurinio amžiaus laikotarpis – nelengvas, nes tenka rūpintis ir suaugusiais vaikais, ir senėjančiais tėvais. Jei turime tokių žmonių, kurie yra matę, kaip jūsų vaikai sveiksta persirgę vėjaraupiais, kaip jie baigia vidurinę mokyklą ar net kuria šeimą, jie nepaliks mūsų ir tuomet, kai mums jau teks rūpintis, kokius slaugos namus surasti demencija sergančiam mylimam tėčiui. Jos – dvi ar trys draugės, kurios visuomet mus brangino – padės mums žengti per šiuos nelengvus metus.

Maistas – tai draugystė

Mano mama savo meilę žmonėms parodo juos maitindama. Ji priruošia jiems daug skanaus maisto – mėsos patiekalų, paprastai su bulvėmis ir tamsiuoju padažu. Toks padažas dabar jau retenybė, galbūt dėl to, kad mažiau laiko praleidžiame virtuvėje, mažiau gilinamės į tai, kas guli mūsų lėkštėje, ir nebe taip uoliai raginame valgyti tuos, kuriuos mylime.

Daugeliui iš mūsų – mamų – maitinti žmones – tai parodyti savo meilę. Tais atvejais, kai mums per sunku reikšti jausmus, ypač jei esame apimtos liūdesio, slepiamės už puodų – kepame vištieną, smulkiname morkas, kočiojame tešlą. Štai ką daro draugės, norinčios nuraminti sužeistą mamos širdį. Ir kažkokiu stebuklingu būdu tai labai padeda.

Kai Lizos vyrui Bretui buvo diagnozuotas kasos vėžys, pirmiausia ji paskambino Betei. Ji prisimena, kad Lizos balsas buvo vos gyvas iš išgąsčio. Ir staiga vidury pokalbio neišvėrusi Liza ėmė kūkčioti. Betė girdėjo sunkų raudančios Lizos alsavimą ir pamena staiga pagalvojusi: „Neįsivaizduoju, kaip ji visa tai išvers su dviem mažais vaikais, iš kurių vienam – vos devyni mėnesiai, o kitam – pustrečių metų. Kas bus su vaikais? Bandžiau įsivaizduoti, kaip liūdna bus šiems dviem mažyliams augti be tėčio, tačiau dar labiau pagailo Lizos. Ji dar tokia jauna. Tokiam jaunam žmogui nereikėtų patirti tokių likimo smūgių.“

Pirmą kartą kalbėdama su Bete Liza negalėjo ir pagalvoti, ką jai teks išgyventi per ateinančius dvejus metus ir kokią neįtikėtinai puikią draugę ji turi. Būdama daugiau kaip dešimt metų vyresnė už Lizą, Betė žinojo, ką reiškia turėti mažų ir didesnių vaikų. Ji puikiai nutuokė, kokie sunkumai užgriūtų Lizą, jei tektų abu vaikus užauginti vienai. O turėdama medicininį išsilavinimą, Betė suvokė, ką reiškia Breto diagnozė, – žinojo, kad geriausiu atveju jam liko dveji metai, tačiau apie tai garsiai neprasitarė.

– Kad ir ką būčiau sakiusi, – niekas negalėjo numaldyti jos skausmo. Taip norėjosi padėti Lizai, Bretui ir jų vaikams mostelėjus milžiniška stebuklinga lazdele. Desperatiškai troškau, kad Bretas pasveiktų. Jaučiausi bejėgė ir ėjau iš proto. Tuomet ėmiausi to, ką visuomet darau, pajutusi, kad netenku nuovokos – pradėjau ruošti maistą. Darydama sausainius pusę tešlos suvalgiau. Mąsčiau, kad jei sausainiai padės nors kiek geriau pasijusti Lizai ir Bretui, gal geriau pasijusiu ir aš. Pritroškinau vištienos, iškepiau lazaniją ir buritos². Priruošiau begalę maisto. Užšaldysiu ir pusę atiduosiu savo berniukams.

Bėgo savaitės, mėnesiai, ir netrukus Bretas ėmė jaustis vis prasčiau. Kartais išleisdavau Lizą prasiblaškyti, o pati rūpindavausi jos vaikais ir kalbėdavausi su Bretu. Tačiau pastebėjau, kad net ir būnant jos namuose, mane paslaptingai traukia orkaitė, ir man dar nespėjus susivokti, namai pakvipdavo saldžiais sausainėliais ar kitokiais gardėsiais. Įdomiausia, kad nesąmoningai jutau, jog vien namie ruošiamo maisto kvapas teikia optimizmo. Cinamono sausainėlių aromatas tikrai užgožia mirties dvelksmą. Sklindantys kvapai leidžia nors minutėlei įsivaizduoti, kad gyvenimas teka įprasta vaga. Galbūt tai ir visa paslaptis, tereikia įsivaizduoti.

Kai Bretui buvo likusios vos kelios dienos ir jis paskutinį kartą buvo išvežtas į ligoninę, Liza jo vieno neišleido ir išvyko kartu. O kas liko namie? Betė. Niekieno neprašyta ji tiesiog išdygo prie Lizos namų durų su daiktų krepšiu, pasiruošusi būti su vaikais tiek, kiek reikės. Ji tiesiogine prasme įsispyrė į Lizos šlepetes ir perėmė visus jos paliktus darbus, nes tam ir yra ypatingi draugai. Ji valė namus, žaidė su vaikais, guldė juos miegoti arba eidavo apsipirkti.

– Tomis paskutinėmis dienomis į parduotuvę eidavome dažnai, nes buvau apima maisto ruošimo manijos, – prisimena Betė. – Jaučiausi tokia bejėgė. Norėjau kuo labiau paguosti Lizą, tačiau nepadėjo jokie žodžiai, apkabinimai, gėlės – niekas. Net nežinau, ar ir maistas padėjo, tačiau žinau viena – maisto ruošimas mums leido pajusti, kad bent kažkuri gyvenimo dalis – galbūt būtinybė išgyventi – mus verčia eiti pirmyn. Mes visi privalėjome gyventi toliau. Štai ką maisto ruošimas reiškė mums.

Nedaugelis iš mūsų galėtų pasigirti turinčios draugių, kurios mus taip mylėtų. Likimo ironija, tačiau Liza buvo viena iš tų laimingųjų – na, bent jau draugystės prasme. Meilė, kurią Lizai parodė Betė, galbūt net ir išgelbėjo jai gyvybę, o nuostabių patiekalų ruošimas buvo neatsiejama ir tokia paprasta jos meilės išraiška.

Ne maistas, o geri ketinimai atneša ramybę. Kai nepadeda meilė, ateina eilė vištienos troškiniams. Tampa aišku, kad kol girdisi plaktuvo burzgimas ir kol kaista orkaitė, draugė su savo skausmu nepalikta viena. Ruošianti maistą rūpinasi ja, galvoja, kaip jai sekasi, kaip jaučiasi. Maistą ruošiančios draugės iš dalies susitapatina su kenčiančia mama, kad galėtų pasidalyti jos skausmą. Mama – mamai. Kol aš ruošiu, patikėk man savo rūpesčius ir aš padėsiu tau nešti šią naštą – štai kokia šio užsiėmimo potekstė. Negaliu būti tavimi, tačiau tam tikra prasme galiu tapti panaši į tave. Mus, mamas, vienija bendras siekis – ruošti maistą tiems, kuriuos mylime. „Dabar ruošiu tau, – tarsi sako ta draugė. – Įsivaizduosiu, kad esi su manimi ir kad galiu praskaidrinti tavo gyvenimą.“ „Tad įsileiskite mane“, – prašosi maistas.