Kitabı oku: «10 laimingų mamų įpročių», sayfa 5

Trys būdai išsiugdyti šį įprotį

1. Nuspręskite, kas bus jūsų artimiausios ir kas tik šiaip geros draugės

Psichologų teigimu, buvimas draugijoje intravertus vargina, o ekstravertus atgaivina. Atrodo, būtų logiška manyti, kad kai kurioms iš mūsų reikia daug draugių, o kai kurioms užtenka ir kelių. Remdamasi savo patirtimi žinau, kad taip nėra. Nepriklausomai nuo jūsų asmenybės tipo, kiekvienai mamai reikia įvairiapusio bendravimo su kitomis moterimis, kitaip sakant, būtina turėti artimų ir šiaip gerų draugių ratą – moteris, su kuriomis galėtume užmegzti glaudų emocinį ryšį, ir kitas, kurios šiaip leistų mums pasijusti saugiai ir smagiai.

Mūsų artimiausiam draugių ratui priklausančių moterų paprastai būna nedaug – trys ar keturios. Tai yra draugės, kurios mūsų virtuvėje gali išdygti vakarienės metu ir vietoj mūsų pamaitinti, paguldyti ir nuprausti mūsų vaikus, išvalyti ant grindų nukritusį riešutų sviestą ir uogiene išterliotas kėdes, kai mus staiga palaužia nelaimė. Jos – tai tarsi mūsų dešinioji ranka ar kairioji koja – priklausomai, ko tą dieną mums labiau reikia. Kai prisiekiame sau daugiau nebemylėti savo vyrų, nes jie neatitinka mūsų reikalavimų, tokios draugės patars mums sumažinti savo reikalavimus, žinodamos, kad esame pakankamai stiprios. Jos pasiruošusios mus pavaduoti tuomet, kai mes pačios to negalime padaryti, nes jos mus brangina. Būdamos su mumis artimiausios draugės pasižymi geležine kantrybe, kuri, regis, niekuomet neišsenka, net ir tada, kai nuolat pamirštame joms paskambinti, skaudiname jas savo pasakymais ar nepasveikiname jų gimtadienio proga.

Artimiausios draugės gali būti šeimos ar giminės moterys, kurios mus pažįsta pakankamai ilgai – jos jau yra mačiusios mūsų pykčio priepuolius, žino mūsų gėdingiausius poelgius ir mato, kad po paskutinio nėštumo mūsų klubai papilnėjo dar keliais kilogramais. Tačiau pati nuostabiausia tokių draugių savybė yra ta, kad joms tai nė kiek nerūpi. Jų nežeidžia mūsų blogos nuotaikos proveržiai, jos nepastebi dar kelių riebalų sluoksnių ant mūsų juosmens, o užklupusios mus besisielojančias dėl savo klaidų, griežtai pareikalauja liautis, nes toks savęs gailėjimas žeidžia ir jas. Kai pradedame pernelyg aimanuoti, jos pataria pergalvoti savo žodžius, nes aimanavimas neduoda jokios naudos. O kai užsipuolame savo vyrus ar vaikus, jos neims mūsų kaltinti, tačiau diplomatiškai leis suprasti, kad kalta mūsų paniurusi nuotaika, ir pasidomės, kodėl ji subjuro.

Išskirtiniai artimiausių draugių bruožai – patikimumas, brandumas ir ištikimybė. Visos šios savybės gimdo gilų tarpusavio prieraišumą. Kiekviena iš tokių draugysčių turi būti abipusė – abi draugės turi aukotis viena dėl kitos. Tokiose draugystėse niekuomet nebūna pavydo, nes šis jausmas toks atgrasus, kad atitolina drauges, sunaikindamas pasitikėjimą ir ištikimybę. Nors norėtųsi tikėtis, kad mūsų gyvenime artimiausios draugės turėtų atsirasti savaime, dažniausiai taip neįvyksta. Tokiai draugystei reikalingas mūsų dėmesingumas, atidumas ir emocinis įdirbis. Kaip ir santuokoje, reikia išmokti derintis, sunkiai dirbti ir skirti pakankamai laiko, tačiau tokių draugysčių teikiamas džiaugsmas ir mus apgaubianti ramybė turi ne-įkainojamą vertę.

Šiaip geros draugės, kurios nė kiek ne mažiau svarbios, vis dėlto yra kitokios. Tai – draugės, kurios mums susirgus ateis mūsų aplankyti su paruoštu troškiniu, nuveš mūsų vaikus į mokyklą ir futbolo varžybas ir kurios niekada neatsisakys pasivaikščioti po vakarienės. Jos – puikios kompanionės, sugebančios mus prajuokinti ir nuraminti, kai nukabiname nosį. Paprastai mamų gyvenime būna daugiau tokių draugių – maždaug dešimt. Šios draugės atvyks į mūsų dukters vestuves, bet nebūtinai žinos, kada mūsų gimtadienis. Jos leidžia mums pasijusti priklausančiomis moterų pasauliui, nors jos visai nebūtinai pačios turi būti mamos. Mums nereikia, kad jos mus užjaustų ar suprastų, kai mums blogai. Mums užtenka žinoti, kad jos – netoliese ir kad kartais praskaidrins mūsų dienas lipšnumu ir dėmesiu.

Kaip ir su artimiausiomis draugėmis, dėl tokios draugystės taip pat reikia pasistengti. Draugės nutols nuo mūsų, jei pernelyg ilgam jas užmiršime, o mus pakeis naujos draugės, nes jos nenori likti vienišos. Mūsų santykius su tokiomis draugėmis lemia vien mūsų asmenybių skirtumai. Dažnai būna taip, kad viena pusė norėtų pereiti prie artimesnių santykių, tačiau jei iš antros pusės atsako nėra, draugystė netaps pernelyg artima, ir tai normalu. Kad dvi draugės galėtų tapti itin artimos, reikalingas abipusis pasitikėjimas ir pojūtis, kad bendrauti malonu, o tokių dalykų niekas negali prievarta reikalauti iš kito žmogaus.

2. Atraskite pusiausvyrą santykiuose su draugėmis

Savo darbe sutiktiems paauglių tėvams nenustoju kartojusi: „Būkite atsargūs, jei turite labai gražią dukrą; būtent joms nutinka daugiausia nelaimių.“ Švelnios, mandagios, drausmingos ir protingos mergaitės, nenorėdamos įskaudinti kitų, kartais pradeda daryti dalykus, kurių jos visai nenori daryti. Neįtikėtina, tačiau net keturiasdešimt procentų keturiolikos – aštuoniolikos metų amžiaus merginų užsiima seksu nenorėdamos, nes, jų tvirtinimu, nenori įskaudinti savo vaikinų.

Taip pat galėčiau perspėti ir tikrai puikias mamas: „Būkite atsargios, jei esate išties gera draugė.“ Žavingos, doros, protingos moterys dažnai įsitraukia į vienpuses draugystes, nes yra pernelyg geros. Tikrai nieko bloga turėti draugių, kurioms nuolat reikia pagalbos. Juk suprantate, kad turiu omeny tas drauges, kurios apie tai, kaip jums sekasi, pasidomės prašnekėjusios pusvalandį (jei iš viso pasidomės). Tokios moterys visą laiką ima – joms ištisai ko nors reikia ir ištisai būna blogai.

Turėkite kelias tokias drauges, nes yra, ką joms galite duoti, tačiau niekada gyvenime nepasikliaukite vien tokiomis draugystėmis. Jos išsunks paskutinius jūsų syvus. Atraskite pusiausvyrą santykiuose su draugėmis ir savo draugių būry turėkite įvairių žmonių. Susiraskite draugių, kurios pasidomi kaip jums sekasi, vos jus pamačiusios ir leidžia jums atsakyti. Pasakykite, kaip jaučiatės. Jei ir jos atvirai bendrauja su jumis, žinokite, kad radote gerą draugę. Branginkite tokias drauges. Mėgstame jaustis reikalingos, tačiau ir mums reikia kitų moterų, kurios moka ir duoti, ir imti, leidžia mums joms padėti ištikus nelaimei, ir gyvena sau toliau, kad tuomet, kai bus sunku mums, irgi galėtų ištiesti pagalbos ranką.

Dažnai mamos jaučiasi išvargintos draugysčių ir taip paprastai nutinka todėl, kad tokiuose santykiuose trūksta pusiausvyros.

Kadangi draugės į santykius atneša savitumo, pasistenkite susirasti skirtingais gebėjimais apdovanotų draugių. Kai kurios draugės gali mus tik prajuokinti, kitų labiausiai laukiame tada, kai mums reikia paguodos, taigi reikia turėti ir vienokių, ir kitokių. Kai kurios suteikia mums intelektualinę paspirtį, tačiau yra šaltos it akmuo, todėl susiraskite ir tokį žmogų, kuris mokėtų jus išklausyti ir užjausti, ir tokį, kuris su jumis diskutuotų (nors visai nenoriu pasakyti, kad intelektas ir mokėjimas užjausti nesuderinami dalykai). Nerasite vienos draugės, kuri duotų tai, ko jums reikia visais gyvenimo atvejais, todėl to ir nesitikėkime. Tai ir yra visas moteriškos draugystės žavesys – kiekviena iš jų papildo kitas, kad galėtume patenkinti daugumą savo poreikių.

3. Mylėkite draugę labiau už save

Merginos išsiskiria ne tik su vaikinais, bet ir su savo draugėmis. Viena kitą labai branginančios suaugusios moterys atitolsta dėl daugelio priežasčių. Dažniausiai – dėl nenumaldyto pykčio ir atlaidumo trūkumo. Kartais būna ir taip, jog geras drauges atstumiame todėl, kad nesugebame jų pakankamai mylėti. Tampame savanaudiškos, rūpinamės tik savo reikalais ir problemomis, visai užmiršusios brangius žmones. Gaila, tačiau daug puikių draugysčių nutrūksta todėl, kad viena iš draugių taip paskęsta savo gyvenimo rūpesčiuose, aplink nebemato nieko daugiau. Jai nebeįdomu, kas vyksta už jos gyvenimo ribų ir ji visiškai apleidžia artimas drauges. Tiesiog nebegalvoja apie kitą žmogų.

Kadangi iš prigimties mamos linkusios dovanoti aplinkiniams savo meilę, atrodytų, kad savo drauges turėtume mylėti savaime. Tačiau iš tikrųjų daugeliui iš mūsų branginti drauges tikrai nelengva. Privalome skambinti, kai esame pervargusios, ir nutaisiusios palaimingą veido išraišką valgyti šlykštaus skonio troškinius. Rodyti draugėms išskirtinę meilę – tai keisti savo planus, kai draugę ištinka nelaimė, drąsiai ją ginti net ir tuomet, kai pykstame ant jos, ir būti pasiruošus ją pavaduoti, kai ją gyvenime ištinka bėda ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių ji nebegali daryti įprastų dalykų. Būsime pasirengusios būti šalia jos ir jos vaikų, nes taip elgiasi mylinčios moterys.

Nors draugių turėjimo negali pavadinti įpročiu, daryti viską, kad išsaugotum draugystę – tai jau įprotis. Nepaprastai svarbu turėti draugių, nes jos padeda mums atgauti ir išsaugoti savo emocinę pusiausvyrą. Jos ištraukia mus iš nevilties gniaužtų, priverčia mus šypsotis, kai norisi verkti pasikūkčiojant, priverčia mus gyventi, kai šaukiamės mirties. Draugės priverčia mūsų širdyse plazdėti tūkstančius įvairių jausmų, kaip plazda snaigės pakračius žaislines Kalėdų dekoracijas. Plazdančiose širdyse randasi nauji jausmai. Išdrįstame pabandyti elgtis kitaip, mokomės pasitikėti ir mylėti, kai mūsų viduje kažkas rėkte rėkia „Net nesvajok apie tai.“ Kartais mūsų draugėms tenka stumte mus stumti (gal net ir trūktelėti už rankos), o kartais pakanka ir bakstelėti. Jos padeda mums neišklysti iš teisingo kelio, kai norisi sprukti šalin, padeda mums atleisti, kai trokštame keršto ir jos myli mus, kai juntame, kad visi aplinkiniai nuo mūsų nusisuko.

Galbūt būtent draugystės teikiama užuovėja leidžia mums tobulėti. Kai nebijome į draugę pažvelgti nuo kelių dienų verkimo užtinusiomis akimis arba pakviesti jos į ceremoniją, kur gausime apdovanojimą, kurio ji niekada nėra turėjusi, ir žinome, kad jai bus taip pat smagu kaip ir mums, atsipalaiduojame apimtos meilės ir apsalusia širdimi galime tiesiog būti pačios savimi. Tikiu, kad vien šis ramybės jausmas suteikia mums drąsos pažvelgti į save ir keistis. Jausdamos draugių užnugarį, galime gilintis į savo slapčiausias baimes, kritiškai įvertinti savo meilę šeimai, įveikti finansinius sunkumus ir apsispręsti, ar tikėsime rojumi, Dievu ar Buda. Didžioji draugystės paslaptis – tai jos teikiamas absoliutus saugumo jausmas, kai žinome, kad būsime priimtos tokios, kokios esame, nors kartu esame priverstos keistis, tobulėti ir siekti geresnio gyvenimo. O būtent to ir trokštame ugdydamos savyje sveikesnės gyvensenos įpročius.

Trečias įprotis
Puoselėkite ir praktikuokite tikėjimą

Kodėl mamoms reikia tikėti ir kodėl tai ne visada lengva

Esu tikinti. Tikėjimas – tai mano kova. Nesvarbu, ar tikiu, kad pilotas saugiai nuskraidins mano dukrą į Indoneziją, ar kreipiuosi į Dievą, kad gūdžią naktį suteiktų ramybės mano tėčiui, vienam gulinčiam savo lovoje slaugos namuose, ar net kai stengiuosi susikaupti prieš skaitydama paskaitą, – tikėti nelengva. Turėdama suaugusią dukrą, gyvenančią kitoje pasaulio pusėje, kur negaliu būti šalia jai susirgus ir būdama priversta stebėti, kaip mano mylimo tėčio sąmonė gęsta tiesiog mano akyse, už savo tikėjimą moku didžiulę kainą. Stebėti, kaip jie kenčia, – neapsakomai skaudu.

Manau, kad sunkiausia tikėjime – sugebėti užgniaužti poreikį kontroliuoti. Mes turime pasikliauti kažkuo kitu, nes nesugebame valdyti gyvenimo. Negalime vien savo valios jėga apsaugoti mylimų žmonių. Jaučiamės nepajėgūs, nes tokie ir esame. Man, kaip ir daugeliui jūsų, nepatinka jaustis bejėge – sunku ne tiek dėl įžeistos savimeilės, kiek dėl emocinės savijautos. Galėdama padaryčiau viską, kad mano mylimi žmonės būtų sveiki ir laimingi, deja, tai neįmanoma.

Mums – mamoms – yra svarbūs du tikėjimo lygmenys. Pirmiausia, privalome išmokti pasitikėti kitais žmonėmis. Tai tikrai sunku, nes kartais draugai ir šeimos nariai mus nuvilia. Tikimės, kad jie pateisins mūsų lūkesčius: kartais jiems tai pavyksta, o kartais – ne. Dažniausiai jiems nesiseka ne iš blogos valios, o tik todėl, kad ir jų galimybės ribotos. Net ir ištikimiausi, ir labiausiai atsidavę draugai ar šeimos nariai gali mus nuvilti, nes ir jie – tik žmonės. Antrasis tikėjimo lygmuo – kur kas rimtesnis. Tai – tikėjimas Dievu. Be šio tikėjimo gyventi negalime. Daugelis bando gyventi netikėdami, tačiau gyvenimui artėjant prie pabaigos, o kūnams vystant, su Dievo egzistavimo klausimu vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas.

Dauguma mūsų apie Dievo buvimą susimąstome dar jaunystėje. Tai gerai. Kai kurios iš mūsų vengia šios temos ir metų metais net nesusimąsto apie savo dvasinį gyvenimą, nes šie klausimai trikdo. Tačiau, mano manymu, kuo greičiau pradėsime rūpintis savo vidumi, tuo sveikesnės būsime, nes dvasinis pradas yra svarbiausia mūsų asmenybės dalis.

Kai kurios mamos išpažįsta judėjų ir krikščionių Dievą, kai kurios tiki šventaisiais, dar kitos – Buda ir Alachu, o yra ir tokių, kurios tiki Visatos egzistencialumu. Kažkuo tiki net ir ateistai, net jei tai yra tik jų pačių sveikas protas. Ateistai atmeta kitų būtybių egzistavimo galimybę ir gyvena pasikliaudami savimi ir tais gyvenimo dėsniais, kuriuos jų protas gali racionaliai suvokti. Kai kurie pripažįsta tam tikras moralines vertybes, kiti – tik mokslines tiesas, tačiau visi šie ateistiniai tikėjimai neperžengia žmogaus pažinimo ribų. Visos mes kažkuo tikime ir tą darome kiekvieną dieną, todėl iš tikrųjų nereikia nė klausti, ar reikėtų tikėti, ar ne. Svarbesnis klausimas – kuo ir kodėl tikėti. Be to, jei tikėjimas yra tokia svarbi mūsų kasdienybės dalis, kodėl jam neskiriame dėmesio? Mes be galo sureikšminame, ką valgome ir ko nevalgome, kiek sportuojame ar nesportuojame arba kokiais drabužiais vilkime. Atidžiai sekame savo vaikų reakcijas, jų poreikius ir troškimus, ir tik retsykiais prisimename svarbiausią jų asmenybės dalį – dvasingumą. Mes tai darome dėl to, kad taip daro ir visi kiti. Tai – amerikietiškosios kultūros dalis.

Be to, yra dar vienas svarbus dalykas. Matant „tikėjimo vedlius“ kartais norisi nuo jų laikytis atokiau. Žinau, kad, kaip teigiama Senajame Testamente, „krikščionis turėtume pažinti iš meilės“, tačiau kartais tą meilę taip sunku įžvelgti. M. Gandis³ yra liūdnai prasitaręs, kad būtų priėmęs krikščionybę, jei joje nebūtų krikščionių. Deja, puikiai suprantu, ką jis turėjo omeny. Yra krikščionių, kurie šimtus tūkstančių tikinčiųjų suartino su Dievu. Bilis Grehemas⁴ – puikus pavyzdys, kaip žmogaus širdis gali atsiliepti į kiekvieną Dievo širdies virptelėjimą. Tačiau, kita vertus, yra ir tokių Kristaus sekėjų, kurie savo elgesiu tyčiojasi iš krikščioniškojo tikėjimo. Kai kurių veidmainiškumas daugybę žmonių atgrasė nuo tokio tikėjimo; tikėjimo fanatikai, ypač kitose pasaulio šalyse, ėjo žudyti su krikščionybės vardu lūpose. Tai – tragiški dalykai, kurie, mano manymu, skaudina Dievą. Kitas religijas priimti nė kiek ne lengviau. Kai kuriems Buda taip ir netampa artimas, nes yra miręs ir niekada neprisikėlė iš numirusiųjų kaip Jėzus – išliko tik Budos statulos. Nors budizmas ragina gyventi taikiai, ieškoti nušvitimo ir vidinės ramybės, tenka daug metų sunkiai dirbti, kad tai pasiektum, jei apskritai įmanoma. Krikščionys atmeta musulmonų tikėjimo tiesas, nes jos prieštarauja krikščionybei, o svarbiausia − todėl, kad jos gąsdina juos pačius.

Mes visos jaučiamės gyvenančios sumaišty, todėl tikėjimą stengiamės nustumti toliau nuo savęs. Gilinimasis į tikėjimo dalykus atrodo pernelyg daug laiko reikalaujantis darbas ir, atvirai tariant, – ne toks ir svarbus. Nenorime pradėti pyktis su draugais ir šeima, be to, nuolat esame užsiėmusios, pavargusios. Pasakome sau, kad apie tikėjimą pagalvosime vėliau, nes kur kas svarbiau pasirūpinti, ką padėti ant vakarienės stalo ar kur nuvesti savo vaikus. Bėgiojame, nervinamės ir dirbame dar daugiau, kad tik viską suspėtume, o dienos pabaigoje nesuprantame, kodėl esame tokios pavargusios ir išsunktos. Priežastys aiškios ir paprastos – mes neradome nė minutėlės laiko pasirūpinti prasmingiausia savo esybės dalimi. Tačiau nors protu puikiai suprantame šią būtinybę, kažkodėl visai nesinori tuo užsiimti. Be to, visiškai nenutuokiame, kaip tą reikėtų daryti. Baiminamės, kad tai bus sunkus ir varginantis darbas ir kad virsime tokiu žmogumi, kuriuo visai nenorėtume tapti, – vienu iš tų tikėjimą reklamuojančių tipų, kurių stengiamės išvengti prekybos centruose.

Tačiau tikėjimas reikalauja peno, mums reikia gilių potyrių. Mūsų siela mums labai svarbi ir, būdamos mamos, privalome grūdinti visas savo asmenybės dalis. Dar svarbiau žinoti, kad to reikia mums pačioms. Nusipelnėme gerų potyrių. Mums reikia daugiau nei vien įkyrių minčių apie svorį, pinigus, drabužius, darbus, mokyklas, į kurias eina mūsų vaikai, ir kalbas, kiek jiems galėsime išleisti per Kalėdas ar Hanukos šventę. Taigi, pamirškime savo baimes ir atsigręžkime į tikėjimą. Mačiau tūkstančius išsekusių mamų, kurių dvasinis gyvenimas buvo katastrofiškai apleistas. Žinau, kad vos tik pasirūpiname savo tikėjimu, visi kiti reikalai irgi susitvarko. Visi. Šiame skyriuje parodysiu kelis paprastus būdus savo tikėjimui sustiprinti, taip pat paaiškinsiu, kaip svarbu viską iki galo apgalvoti prieš imantis veiksmų ir kaip teisingai apsispręsti tikėjimo klausimais; kaip suasmeninti tikėjimą, kaip susirasti tikėjimo bendraminčių ir kaip įtikėti dar giliau aukojantis kitiems.

Tikėjimas – pradėkite nuo paprastų dalykų

Mūsų tikėjimas susideda iš dviejų lygmenų. Pirmasis lygmuo, kurį aš vadinu „paprastu tikėjimu“, apima žmones, kuriais pasitikime. Tikime savo vyrais, mamomis, mokytojais, mokykloje mokančiais mūsų vaikus. Nors ir pasitikime autobuso vairuotoju, savo darželinukę dukrą įsodinusios į jo vairuojamą autobusą, ar suaugusio vaiko automobilio ratus priveržusiu mechaniku, kai išlydėdamos užtrenkiame jo automobilio dureles, – kasdienius įvykius kontroliuojame kur kas mažiau negu jums atrodo. Mums reikia kitų žmonių pagalbos – reikia draugių, kurios parvestų namo mūsų vaikus, kai mes pačios negalime to padaryti, reikia gydytojų, kurie tiksliai pasakytų, kokius antibiotikus skirti mūsų sergantiems kūdikiams. Mums ištisai ko nors reikia, tik to dažnai nepastebime.

Privalome prisipažinti sau, kad mums reikalingi žmonės, todėl tikėjimo klausimais turime elgtis išmintingai ir jiems skirti pakankamai dėmesio. Juk kai tenka rinktis, kam patikėsime savo vaikus, tampame tikrai labai dėmesingos. Daugelis iš mūsų pirmiausia pasikalba su mokytojais ir pediatrais. Sprendimus priimame tik gerai juos apgalvojusios, o kai galų gale nusprendžiame pasitikėti, suvokiame, kad nors ir puikiai atlikome visus namų darbus, rizika vis tiek išlieka. Mokytojas gali būti puikus, tačiau blogo charakterio. Vaikų gydytojas gal ir elgsis maloniai, tačiau nieko neišmanys apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimų gydymą. Tikėdamos, kad mūsų vaikams tai bus tinkamas žmogus, suprantame, kad jis gali ir nuvilti, todėl kartais užuot prisiėmusios riziką ir patikėjusios (bet nepraradusios budrumo), nusprendžiame nepasitikėti iš viso.

Būna tokių mamų, kurios apskritai nepasitiki kitais, nes beprotiškai bijo: tokios mamos iš pat pradžių stengiasi nusikratyti kitais žmonėmis. Jos kalba atžariai, šiurkščiai ir kiek gąsdina aplinkinius. Jos taip bijo, kad kiti nepateisins jų vilčių, jog juos atbaido vien savo požiūriu. Daugelis moterų bijo patikėti, kad jų vyrai gali uždirbti pakankamai pinigų, puikiai auklėti vaikus ar pagarbiai su jomis elgtis. Jos įsikalba sau, kad ir jai, ir jos vaikams geriausia pasikliauti tik ja viena. Jos užsisklendžia, pasmerkdamos save vienatvei ir atskirčiai, ir nors kartais tokia savijauta gali būti visai nebloga, ilgainiui neduoda nieko gero. Tokios mamos gyvena tarsi už stiklinės sienos nepasitikėdamos niekuo ir nors jos sudaro išmanių, stiprių ir visavertį gyvenimą turinčių moterų įspūdį, tačiau puikiai žino, kaip nepakeliamai sunku gyventi nepasitikint niekuo išskyrus save. Kita vertus, tarp mūsų yra ir tokių, kurios metasi į kitą kraštutinumą. Mes pernelyg tikime žmonėmis ir leidžiame jiems valdyti mūsų gyvenimus. Mes pasitikime aklai ir nustojame vadovautis sveika nuovoka. Draugai, vyrai ir vaikinai pasinaudoja mumis, nes mes jais per lengvai pasitikime. Paprastai taip nutinka trūkstant pasitikėjimo savimi, kai nežinome, ar mūsų sprendimai bus teisingi ir pagrįsti. Abejodamos, kaip pasielgti, pasiduodame kitų norams. Kartais tai pasiteisina, o kartais – ne. Nepriklausomai nuo pasekmių, svarbu suvokti, kad pasitikėti galime, tačiau tai turime daryti išmintingai ir apdairiai.

Pamačius, kaip kasdien tenka pasitikėti mums brangiais žmonėmis, gali apimti nerimas ar baimė. Tačiau nereikia gąsdintis. Visoms mums kažko reikia iš kitų žmonių ir taip yra dėl to, kad iš prigimties esame priklausomos būtybės. Vienintelis skirtumas tarp mūsų ir mūsų vaikų yra tas, kad jiems leidžiama reikšti savo norus, nes jie yra maži. Tačiau tai nereiškia, kad su metais mūsų poreikiai mąžta. Jie paprasčiausiai susilieja su kitais, didesniais poreikiais. Kadaise išsigandus mums reikėdavo tik pavalgyti ir vėl pajusti saugumą, o dabar reikia ne tik didesnio saugumo, bet ir kantrybės bei supratimo. Pasirūpinti maistu galime ir pačios. Kol buvome vaikai, mums buvo būtina žinoti, kad mūsų tėčiams esame pačios nuostabiausios, o mamos mus myli labiau už viską pasaulyje. Kai kurios iš mūsų tai patyrė, kai kurios – ne. Tačiau iš tikrųjų mums ir dabar vis dar reikia žinoti, kad mūsų mylimi ir gerbiami žmonės žavisi mumis. Šis poreikis yra svarbiausia mūsų esybės dalis ir jis niekada neišnyksta. O jei yra poreikis, turi būti ir tikėjimas, nes tą poreikį reikia patenkinti. Kadangi pačios to padaryti negalime, pagalbos turime ieškoti kitur.

Būdamos mamos turime gilintis į savo santykius su aplinkiniais ir atidžiai stebėti, kiek galime pasitikėti kitais. Jei norime, kad pasitikėdamos būtume laimingesnės, turime mokėti pažinti žmones, kuriais tikime. Ar jie verti pasitikėjimo, o gal jie tik ištisai mus skaudina? Jei tai patikimi žmonės, ar galime jais dar labiau pasitikėti? Turime juos vertinti ir jais rūpintis. Turime jiems jaustis dėkingos, dėkoti ir atleisti už nedideles klaidas. Tačiau jei brangūs žmonės, kuriais pasitikime, mus skaudina, pats metas padaryti tam galą. Daugelis yra neverti mūsų pasitikėjimo. Jei draugai nuolat mumis naudojasi, o mes ištisai leidžiamės skriaudžiamos, tokią draugystę reikia nutraukti. Jei tikime, kad vaikai sugebės padaryti vieną ar kitą dalyką, o jie vis pamina mūsų pasitikėjimą, tampa aišku, kad jais dar per anksti pasitikėti, todėl reikia imtis priemonių ir nustoti iš jų tikėtis to, ko jie dar negali padaryti.

Esu tikra, kad pasitikėjimo verti daug daugiau žmonių nei mes manome. Deja, mus daug labiau traukia iškreipti nei normalūs santykiai. Tai tas pats modelis, pagal kurį atsiskleidžia vaikų jausmai mamoms. Turėdami gerą mamą, vaikai jos kartais net nepastebi, o kai kurie net pradeda elgtis šiurkščiai ar nepagarbiai. Tokio elgesio priežastis – jų jaučiamas komfortas – vaikai žino, kad mamos turi juos mylėti. Jos visuomet turi būti greta, nes iš savo patirties jie žino, kad taip ir būna. Todėl jie priima mus kaip savaime suprantamą dalyką, juk daugelis iš mūsų laikome visas keturias namų kertes ir visuomet esame šalia. Vienišų mamų daugiau nei vienišų tėčių. Mamos niekada nepalieka. Tokio paties požiūrio į patikimą žmogų laikosi ir daugelis iš mūsų. Brangius žmones priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir su jais net elgiamės grubiai, nes jais besąlygiškai pasitikime. Pasitikėjimas – nuostabus jausmas, tačiau nederėtų pamiršti ir dėkingumo.